renginiai Klaipėdoje
Vasario 14 ir 15 d. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pakvies į miuziklo visai šeimai „Matilda pagal Roaldo Dahlio knygą premjerą. Miuziklo pastatymo kūrybinę grupę sudaro muzikos vadovas ir dirigentas Vytautas Valys, režisierė Rūta Bunikytė, scenografė ir kostiumų dailininkė Rūta Venskutė, choreografas Taurūnas Baužas. Dalyvauja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro artistai ir Klaipėdos vaikų operos studijos auklėtiniai.
Interviu režisierė Rūta Bunikytė supažindina su miuziklo „Matilda kūrybiniais užkulisiais. Ji pasakoja apie miuziklą kaip istoriją apie laisvę, drąsą ir tikėjimą savo jėgomis. Miuziklas kviečia nugalėti sunkumus, nesiskųsti, veikti ir keisti tiek savo, tiek aplinkinių gyvenimus.
– Kuo Jums asmeniškai ypatinga „Matildos istorija?
– Matilda, šių dienų karingoji princesė, gali gyventi kiekviename iš mūsų, šalia mūsų. Ji užsispyrusi ir nori įgyvendinti savo idėjas, beviltiškose situacijose pasirenka veikti, o ne skęsti tamsiuose apmąstymuose. Tuo mes panašios. Romano „Matilda“ atmosfera tarsi grąžina mane į vaikystėje pamėgto režisieriaus Timo Burtono pasaulį. Pirmoje klasėje atradau kūrėją, galintį vaizdais išreikšti tai, ką geba sukurti vaiko (mano) beprotiškas idėjas absorbuojantis pasąmonės laukas. Iki šiol mėgstu šį režisierių, jo groteskišką „siaubo“ grožį, jo herojus ir idėjų atspalvius. „Matilda“ grąžino man vaikystėje patirtą atradimo džiaugsmą.
– Kaip sekėsi perkelti Roaldo Dahlio kūrinį į miuziklo visai šeimai formatą?
– Spektaklis dar kūrybos procese, tad iššūkiai dar prieš akis. Vienas svarbiausių uždavinių šiandien – suvaldyti medžiagą. Tai pirmas atvejis iš mano statytų spektaklių, kai dirigentui beveik nėra kada nuleisti rankų net per kalbamuosius epizodus. Muzikinė partitūra glaudžiai susijusi ir su libreto tekstais. Šiuo metu vienas didžiausių iššūkių – išlaikyti teisingą dramaturginį, muzikinį tempą. Libretas ir klavyras tarsi sinchroniškai grojančių instrumentų partijos. Jų pauzes papildo artistų psichologinės pauzės bei konstruktyvi, nuosaiki proza, kuri taip pat muzikaliai turi įsikomponuoti į bendrą partitūrą. Miuziklui “Matilda” skirta medžiaga meistriškai išvalyta nuo nereikalingų daugžodžiavimų ar muzikinių kartojimų ir sukuria tarsi kinematografinio spektaklio formą. Norisi sukurti jos vertą vizualinę dalį.
– Ar buvo akimirkų, kai kūrybinis procesas Jus nustebino ar nukreipė kita linkme, nei tikėjotės?
– Ne. Iki šiol viskas vyksta pagal mano smulkiai numatytą planą.
– Papasakokite apie bendrą darbą su scenografė Rūta Venskute, dirigentu Vytautu Valiu ir choreografu Taurūnu Baužu?
– Vytautas Valys – labai profesionalus kūrėjas. Jis neapsiriboja vien muzikinės partitūros skaitymu. Vytautas glaudžiai dirba tiek su scena, tiek su choreografija, tiek su proza, derindamas ir ieškodamas bendros spektaklio muzikinės kalbos, jungiančios visas sudedamąsias būsimo scenos kūrinio dalis. Kruopščiai dirba ir su vokalistais, ir su spektaklio kūrėjais. Jis – tikras spektaklio muzikos vadovas.
Rūta Venskutė – savo kūrybos polėkiu, ramybe užburiantis kūrybinis ramstis. Labai gera dirbti su scenografe, kuri mąsto pirmiausia dramaturgiškai. R.Venskutė pastabi ir atidi detalėms skirtoms personažo psichologinio pasaulio pabrėžimui. Jos sukurta scenografija ir kostiumai perkels į realią erdvę, kurią vaikas tarsi nupiešia iš savo pasąmonės objektų.
Taurūnas Baužas – mūsų spektaklio „viršdramaturginis“ variklis. Klaipėdos muzikinį teatrą pažįsta nuo artisto iki choreografo vaidmens. Puikiai žino darbo virtuvės niuansus. Jei pagalvojai, kad iki maksimalaus energijos užtaiso darbui tau trūksta 10 %, sutikęs T.Baužą pasipildysi jį ir turėsi dar atsargoje. Kūrybiškas choreografas, galintis strateguoti ir veikti greitai.
Mano manymu, visi vieni kitus papildome. Esame skirtingų patirčių menininkai, darniai grojantys vienu instrumentu.
– Kaip sekasi dirbti su Klaipėdos vaikų operos studijos auklėtiniais? Ar jaunųjų aktorių entuziazmas paveiks galutinį rezultatą?
– Klaipėdos vaikų operos studijos auklėtiniai – energingi scenos maištininkai. Jie puikiai supranta, kas yra teatras, labai intensyviai, noriai ir daug dirba. Be abejo, jiems tenka paaiškinti vieno ar kito žodžio reikšmę, vieną kitą drausmės taisyklę ar priminti, kad šiuo metu į juos žiūrima kaip į suaugusius, nes tai – darbas. Tačiau tai normalu. Vaiko pasaulis – lyg beprotiškai greitai besisukančios planetos paviršius. Jie entuziastingai valiūkiški, nekantriai smalsūs, su nuolat viduje skambančia muzika. Manau, kiekvieno būsimo artisto asmenybė suteiks spektakliui savito atspalvio.
– Gal turite kokį slaptą metodą ar patarimą kaip nugalėti scenos baimę?
– Slapto tikrai neturiu. Kaip ir su visomis baimėmis – reikia pasiryžti pažvelgti joms į akis ir atrasti savo raktą.
– Kokią žinutę žiūrovams siunčia miuziklas „Matilda?
– Neleisti mažoms bėdoms savęs įveikti, nenuleisti rankų, nedejuoti, o eiti ir jas nugalėti. Tik taip pasikeis ne tik tavo pasaulis, bet ir pasaulis aplink tave.
– Kaip „Matildos istorija siejasi su šiuolaikinei visuomenei aktualiomis temomis? O gal jos visais amžiais ir visos šalyse tos pačios?
– „Matildos“ centrinė ašis – šeima, santykiai tarp tėvų ir vaikų. Akcentuojamas suaugusio žmogaus ir vaiko atsakomybių laukas. Tai – belaikės vertybės, aktualios bet kuriame amžiuje ar šalyje. Kiekviena ateinanti nauja gyvybė sugeria aplinkos dirgiklius. Nuo jų priklauso, kokia gyvybės forma išvys ir kurs savo pasaulį, kokiame sociume gyvuos ar bus pamintos bendražmogiškos vertybės. Tad iš pažiūros „nekaltoje“ vienos mergaitės istorijoje užkoduotos tam tikros amžinos, svarbios ir sudėtingos temos.
– Gal galite pristatyti miuziklo personažus. Kuo jie bus ypatingi?
– Šio miuziklo personažai žavi įvairove. Tarp jų ryškiausi šie: Matildos tėvai – šaržuoti personažai tarsi iš komiksų knygos, žūtbūt siekiantys įrodyti savo siauro pasaulėlio tiesas. Matildos klasiokai – maištaujantys vaikai. Kiekvienas iš jų įkūnija tam tikrą vaikų savybę. Mokyklos mokytoja panelė Honey – vienintelis šviesos spindulėlis mokykloje. Mokyklos direktorė Trunchbull – didžiausias vaikų siaubas, kurios personažas atstovauja visoms pasąmoninėms vaikų baimėms. Plačiai visame pasaulyje statomoje „Matildoje“ tai turbūt ryškiausias vaidmuo. Visi personažai hiperbolizuoti, ryškūs ir sukuria komiškų situacijų žaidimo lauką, kuriame vaiko tiesa ieško savo kelio.
– Ar sudėtinga kurti spektaklius visai šeimai?
– Nežinau, ar atsirastų kūrėjas, sakantis, kad kurti labai lengva. Jei būtų labai lengva, galbūt visi rinktųsi meninę profesiją ir mes gyventume Žemės meno galerijoje. Bet kokia kūryba turi savo kainą, reikalauja žinių, laiko, fantazijos, požiūrio. Tam tikrų dalykų žinojimas galimai tave veda į priekį, tačiau kitų – atitraukia atgal. Taip ir balansuoji kūrybinėse paieškose, siekdamas surasti tobulą savo minčių išraišką. Vienas vokiečių tapytojas, menininkas yra sakęs, kad „kūrėjas visada turi daugiau idėjų nei laiko“. Kūryboje sunkiausia „susitarti“ su laiku.
– Kokių tikitės publikos reakcijų į šį pastatymą? Ar Jums tai svarbu?
– Spektakliais bandau megzti dialogą su publika. Mano akimis tai viena iš teatro misijų. Visada tikiuosi, kad jis įvyks.
Kalbino Žaneta Skersytė
