KLAIPĖDOS VALSTYBINIO MUZIKINIO TEATRO GRUODŽIO REPERTUARAS

By Živilė Putnienė | Naujienos | Comments are Closed | 2 gruodžio, 2021 | 0

12.03 18.30 val.
Viačeslav Ganelin miuziklas VELNIO NUOTAKA
Klaipėdos Žvejų rūmai

Viačeslavo Ganelino „Velnio nuotaka“ – pirmasis lietuviškas miuziklas. Jo siužeto pagrindu tapo Kazio Borutos apysaka „Baltaragio malūnas“ – viena žymiausių meilės istorijų dvidešimto amžiaus lietuvių literatūroje. Ši apysaka įkvėpė ir 1974 m. ekranus pasiekusio pirmojo lietuviško muzikinio kino filmo „Velnio nuotaka“ kūrėjus. Kompozitoriaus ir muzikanto V. Ganelino šiam filmui sukurta muzika scenoje skamba ir šiandien, neprarasdama su ja užaugusių klausytojų dėmesio ir užkariaudama jaunosios kartos simpatijas.

2012 m. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sukurto „Velnio nuotakos“ pastatymo režisierius Kęstutis S. Jakštas yra pasakojęs, kad šis pastatymas atskleidžia lietuvių liaudies kodą – „tai, kaip mes mokame linksmintis, pasijuokti iš savęs ir iš kitų, ironizuoti, aistringai mylėti ir nekęsti, kovoti už savo laimę ir tada, kai mūšis pralaimėtas, žodžiu – pilnakraujiškai gyventi ir tikėti“. Amžina gėrio ir blogio kova, tragikomiškos miuziklo herojų laimės paieškos, įpintos į melodingą ir jausmingą V. Ganelino muzikinę kompoziciją, jaudina ir kviečia dar ir dar kartą panirti į mitologizuotą „Velnio nuotakos“ miražą. Siužetas Kartą Rojuje, Aukščiausiajam prisnūdus nuo saldžių choralų, angelai ima maištauti. Atsipeikėjęs jis rūsčiais žaibais išsvaido nepaklusniuosius. Vienas jų – Pinčiukas – išmestas iš Rojaus atsiduria senyvo malūnininko Baltaragio kūdroje. Žmogus ir nelabasis sudaro sandėrį: malūno sparnai suksis net be vėjo, į namus ateis Baltaragio geista Marcelė, bet tai, ko Baltaragis dar neturi, priklausys Pinčiukui. Marcelė gimdydama miršta, o jos duktė Jurga išauga gražuole, pamilsta… Tačiau ne Pinčiuką, o šaunų berną Girdvainį. Netrukus Jurgai tenka pripažinti, kad Girdvainiui labiau rūpi ne ji, o išpuoselėti jo žirgai. Šiuos pavagia Pinčiuko pasamdytas arkliavagis Raupys. Palikęs Jurgą ir viską pasaulyje pamiršęs, Girdvainis išbėga ieškoti savo mylimų žirgų, kurių neradęs – išprotėja. Sielvartaujanti Jurga suserga. Vieną vakarą pamačiusi nusiminusį Girdvainio atvaizdą lange, ji išbėga į lauką ir, sekdama paskui jo tolstantį šešėlį, nuskęsta ežere.

Dirigentas
Martynas Staškus

Režisierius
Kęstutis Jakštas

Scenografė ir kostiumų dailininkė
Kotryna Daujotaitė

Šviesų dailininkas
Audrius Jankauskas

Vyr. chormeisteris
Vladimiras Konstantinovas

Choreografas
Agris Daņiļevičs

ATLIKĖJAI:
Šarūnas JUŠKEVIČIUS
BALTARAGIS

Tadas JAKAS
PINČIUKAS

Rasa ULTERAVIČIŪTĖ-KAZLAUSKIENĖ
MARCELĖ

Judita BUTKYTĖ-KOMOVIENĖ
JURGA

Mindaugas ROJUS
GIRDVAINIS

Aurelija DOVYDAITIENĖ
URŠULĖ

Arūnas RAMELIS
RAUPYS

Artūras KOZLOVSKIS
ANUPRAS

Modestas NARMONTAS
JURGUTIS
……………………………………………………………

12.04 18.30 val.
Dan Goggin miuziklas ŠOUNUOLYNAS
Klaipėdos Žvejų rūmai

Muzikinė komedija „Šounuolynas“, kurios premjera 1985 m. gruodžio 12 d. įvyko Niujorko Brodvėjaus „Cherry Lane“ teatre, o 1987 m. kovo 23 d. – Londono „Fortune“ teatre, susilaukė neįtikėtinos komercinės sėkmės. Kompozitoriaus ir libretisto Dano Goggino muzikinė komedija JAV iš karto pelnė „Outer Critics Circle“ apdovanojimus už geriausią Brodvėjaus miuziklą, libretą, muziką ir pastatymą. „Šounuolynas“ – tai komiška vienuolių gyvenimo istorija, priverčianti plačiai nusišypsoti. Hobokeno mažųjų seserų ordino vienuolyne įvyksta nelaimė – nuo Dievo tarnaitės Julijos išvirtos svogūnienės apsinuodija ir miršta beveik visos seserys. Negandos išvengusios vienuolės nusprendžia surengti paramos šou ir surinkti lėšų mirusių seserų laidotuvėms. „Šounuolyno“ talentų šou, vienuolių pasirodymai ir komiškos interliudijos tiesiog pulsuoja linksmybėmis! Autoriaus žodis Reikšmingą dalį savo gyvenimo praleidau tarp vienuolių. Tie metai paliko nemažai gražių prisiminimų. Parašiau miuziklą „Šounuolynas“, nes norėjau, kad ir kiti sužinotų, kas yra vienuolyno humoras. Kad ir kaip neįtikima jums tai atrodys, visos miuzikle veikiančios Hobokeno mažųjų seserų ordino vienuolės yra asmenybės iš tikro gyvenimo. SESUO MARIJA REGINA yra tipinė vienuolyno vyresnioji (motinėlė). Tiesa, ji turi šiek tiek antsvorio. Bet tai visai netrukdo būti ekspresyviai ir sąmojingai. Labai įnirtingai mėgina įtikinti aplinkinius, kad yra griežta, bet beveik niekas tuo netiki. SESUO MARIJA HUBERTA – švelni asmenybė, visada stengiasi būti supratinga diplomatė. Jos pareiga – į vienuolyną naujai įstojusias vienuoles išmokyti pagrindinių taisyklių. Suprantama, kodėl tikisi būti kitų gerbiama. Bet jei ateina laikas atsipalaiduoti, jos ilgai raginti nereikia. SESUO ONA ROBERTA yra labai geros širdies ir įžvalgi vienuolė. Ją ypač myli vaikai, nes ji moka nusileisti iki jų lygio. Be to, yra labai gabi. SESUO MARIJA AMNEZIJA – nekaltumo įsikūnijimas. Nieko neprisimena apie savo praeitį. Vaikiškai džiaugiasi kiekviena nauja diena. SESUO MARIJA LEONARDA prieš įstodama į vienuolyną buvo profesionali baleto šokėja. Visada mielai dalijasi savo talentu. Kadangi vis dar jauna, ji labai jautri, lengvai pažeidžiama, ją nesunku išvesti iš kelio. Prieš spektaklį ir per pertrauką seserys vaikšto kur nori: tarp žiūrovų, ant scenos ir pan. Juk tai – jų valdos, vienuolės čia jaučiasi šeimininkės. Kaip namie jos jaučiasi ir vykstant spektakliui. Librete minima, kad veiksmas vyksta scenoje, kuri paruošta miuziklui „Džiaze tik merginos“, ir groja mažas orkestras. Bet vienuolės galėtų savo paramos šou surengti ir bažnyčios rūsyje, kur nebūtų jokių dekoracijų ir akomponuotų paprastas pianinas. „Šounuolynas“ – tai miuziklas komedija, spektaklis visiems!

Kompozitorius
Dan Goggin

Dirigentas
Vladimiras Konstantinovas

Režisierius
John Staniunas

Dailininkas
Marijus Jacovskis

Šviesų dailininkas
Donatas Šimonis

……………………………………………………

12.05 12.00val.
Šokio spektaklis vaikams TIKROJI DINOZAURŲ ISTORIJA
Klaipėdos Žvejų rūmai

Kompozitorius
Kristijonas Lučinskas

Choreografė
Aušra Krasauskaitė

Dramaturgė
Samanta Pinaitytė

Scenografė ir kostiumų dailininkė
Liuka Songailaitė

Šviesų dailininkas
Justas Butkus

ATLIKĖJAI:

Illia TEMCHENKO
DINOZAURAS I

Paulius JONIKAS
DINOZAURAS II

Taurūnas BAUŽAS
DINOZAURAS III

Kristina GUDELYTĖ
DINOZAURAS IV

Viktorija GALVANAUSKIENĖ
DINOZAURAS V

Ką esi girdėjęs apie dinozaurus? Gal esi ką nors apie juos skaitęs? Gali prisiekti, kad jie išnyko? Bet ar gerai apsidairei aplinkui, įsižiūrėjai į visus daiktus? Stebėjai krintančias žvaigždes? Ar bent akimirkai buvai užsimerkęs ir paniręs į fantazijų pasaulį? Mes atversime Tau visatos duris, kur galėsi išvysti saulės sistemos planetas, pažvelgti į dinozaurus iš labai arti ir suprasti jų tikrąją egzistavimo priežastį. Išvysi dar niekam nežinomus visatos kampelius, sužinosi apie tikrąjį visatos susikūrimą, tariamą dinozaurų išnykimą ir pirmąją žmogaus kelionę į Marsą: tai, ko nerastum nė viename istorijos vadovėlyje. Susipažinsi su penkiais mielais dinozaurais ir turėsi progą pamatyti, kaip šis penketukas netikėtai atranda jiems dar nematytą būtybę. Tuomet užsimezga keista ir nepakartojama draugystė, kuri dar kartą primena, kokia svarbi yra šeima. Ir kad klysti nėra blogai, jeigu iš to pasimokome. Tai istorija, aprėpianti plačiąją jausmų visatą ir primenanti tikras ir paprastas vertybes, kurios egzistuoja iki šiol, bet yra truputėlį pamirštos. Tik prižadėk, kad į spektaklį atsivesi geriausią draugą, nes tai istorija, kurią gali sužinoti ne kiekvienas. Tai istorija, kuria dalintis galima tik su tais, kurie dar neužaugo ir nenustojo tikėti vaizduote.

Choreografės Aušros Krasauskaitės šokio spektaklis „Tikroji dinozaurų istorija“ skirtas visai šeimai.

………………………………………

12.08 18.30 val.
Zigmars Liepiņš opera PARYŽIAUS KATEDRA
Klaipėdos Žvejų rūmai

Operą „Paryžiaus katedra“ sukūrė latvių kompozitorius Zigmaras Liepinis (g. 1952) – vienas ryškiausių, net skandalingiausių šiuolaikinių Latvijos menininkų. „Paryžiaus katedros“ premjera Latvijos nacionaliniame operos teatre įvyko 1997-ųjų balandį. Už šios operos sukūrimą Z. Liepinis apdovanotas Didžiuoju Latvijos muzikos prizu, įvertintas Latvijos trijų žvaigždžių ordinu.

Pagal to paties pavadinimo Victoro Hugo romaną sukurta opera pasakoja apie pasaulyje bei asmenybėje besirungiančias priešybes: grožį ir bjaurumą, gėrį ir blogį, dieviškąjį ir žvėriškąjį pradus. Pagrindinė kūrinio varomoji jėga – meilė jaunai ir gražiai, tyrai ir nekaltai, silpnai ir trapiai, bet drąsiai ir dorai šešiolikos metų čigonei Esmeraldai. Esmeralda operoje vaizduojama lyg skraidantis pienės pūkelis: „Ar tai žmogiška būtybė, ar fėja, ar angelas?“ Daug žmonių pavydi Esmeraldai grožio ir grakštumo. Vyrai pakerėti jos neapsakomo grožio, kiekvienas ją nori turėti. Moteris taip pat žavi jos grožis, lyg iš pragaro atėjęs į žemę kankinti visų, kas tik pasipainios po jos žaviomis kojytėmis. Juodos, lyg mėnulio pilnatis šviečiančios Esmeraldos akys žavi visus, jos grimasėlės visus varo iš proto, o sarkastiškas būdas padeda lengviau ištverti ir taip nelengvą gyvenimą gatvėje. Meile Esmeraldai įsiplieskia keturi vyrai. Kiekvieno jų vertybės, požiūris į gyvenimą ir meilę bei priemones ją pasiekti yra skirtingos.

Operos-melodramos sėkmę lėmė ne tik originali ir patraukli muzikinė operos kalba, bet ir XIX a. prancūzų romantiko V. Hugo romano ilgaamžiškumas bei šlovė. Įtaigi režisūra, nuoširdi artistų vaidyba sukrečia kiekvieną.

Dirigentas Giedrius Vaznys
Režisierius Ramūnas Kaubrys
Scenografas Artūras Šimonis
Kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė
Choreografas Aurelijus Liškauskas

ATLIKĖJAI:

Rita PETRAUSKAITĖ
ESMERALDA

Deivydas NORVILAS
KVAZIMODAS

Artūras KOZLOVSKIS
FROLAS

Loreta RAMELIENĖ
SESUO GIUDULĖ

Modestas NARMONTAS
PJERAS GRENGUARAS

Dalia KUŽMARSKYTĖ
FLERDELISĖ

Valdas KAZLAUSKAS
KLOPENAS

Tadas JAKAS
KOPENOLIS, TEISMO ANTSTOLIS

Mindaugas ROJUS
KAPITONAS FEBAS

Rolandas EINIKIS
ŽIBRONAS

Gytis ŠIMELIONIS
UBAGAS

Reda JUCEVIČIENĖ
VAGIS I

Pranciška KURMANSKIENĖ
VAGIS II

Giedrius NOVIKAS
VAGIS III

Edita LETUKĖ
MIESTIETĖ I

Vitalija TRINKĖ
MIESTIETĖ II

Laimutė ŽUKAUSKIENĖ
MIESTIETĖ III

Aušra NEVULIENĖ
MIESTIETĖ IV

Vilius TRAKYS
VYRAS I / APSAUGINIS

Vytautas BYTAUTAS
VYRAS II / APSAUGINIS

Liuda MONTRIMIENĖ
MOTERIS I

Dina MATAITIENĖ
MOTERIS II

3 veiksmų melodraminė opera lietuvių kalba
Libreto autorius (pagal Victoro Hugo romaną) Kaspars Dimiters
(į lietuvių kalbą vertė Ramutė Skučaitė)

…………………………………………………

12.09 18.30 val.
Šokio spektaklis ALTORIŲ ŠEŠĖLY
Klaipėdos Žvejų rūmai

Kas veda jauną vyrą rinktis kunigo kelią? Ar gali kunigas būti ir poetas? Kas paskatina bažnyčios tarną mesti kunigavimą? Šie ir daug kitų visuomeninių, religinių ir filosofinių klausimų buvo iškelti aikštėn 1933 m. Vinco Mykolaičio-Putino intelektualiniame psichologiniame romane „Altorių šešėly“. Šiandien jau vargiai rastumėm šios knygos neskaičiusio ar apie ją negirdėjusio tautiečio. Nepaisant to, šis kūrinys perėjimų iš literatūrinės formos į sceninę patyrė vos keletą – jo autorius atkakliai saugojo romaną nuo bet kokių bandymų ekranizuoti, inscenizuoti, net versti į kitas kalbas. Atsisakymus lydėdavo kategoriškas rašytojo argumentas: „taip nesunku nukrypti į banalumą“. Tad pirmosios romano „Altorių šešėly“ sceninės versijos pasirodė tik po 1992 m., pasibaigus autoriaus teisių galiojimo laikui. Klaipėdoje į šio gilaus, sudėtingo ir sunkiai suvaldomo kūrinio gelmes 2014 m. leidosi choreografas Aurelijus Liškauskas, režisierius Ramūnas Kaubrys ir dailininkė Iveta Ciparytė. Šokio spektakliui libretą sukūrė rašytoja, aktorė ir režisierė Birutė Mar. Pasak jos, norėjosi išskirti tas romano linijas, kurias prasmingiausiai galėtų perteikti šokis, pajėgus apnuoginti žmogaus vidinio pasaulio prieštaras – apie tai prabilti universalia kūno, širdies kalba. „Artimiausios pasirodė savojo pašaukimo ieškojimo ir žmogiškosios meilės pažinimo temos. Tai kelias, kuriuo eidami kiekvienas atrandame Dievą ir save,“ – sako B. Mar. „Klausimų buvo daug: kodėl, kaip, ar įmanoma be žodžių, vien šokiu perteikti tokį sudėtingą kūrinį, ar tai ne per didelė atsakomybė…, – nuogąstavimais dalijosi spektaklio choreografas A. Liškauskas. – Tačiau imdamasis inscenizuoti „Altorių šešėly“ galvojau ne tik apie idėjinius, bet ir apie racionalius dalykus. Manau, šis spektaklis turi galimybę sudominti tiek vyresniąją, tiek ir jaunesniąją kartą, moksleivius. Taip, „Altorių šešėly“ – tai egzaminas ir prieš žiūrovą, ir prieš save patį.“ Pasak A. Liškausko, muzika šokio spektaklyje kontrastinga – nuo Antano Šabaniausko iki Zbignewo Preisnerio, Olafuro Arnaldso, Grego Haineso, kitų šiuolaikinių kompozitorių kūrinių. Spektaklyje bus klasikinio baleto, sportinių, neoklasikinių šokių, tango elementų. Šiek tiek erdvės palikta ir improvizacijai – seminarijos, pokarinio Kauno, mirties atmosferos leidžia šokėjų jausmams diktuoti savitą formą. Režisierius R. Kaubrys įsitikinęs, jog laikas romano aktualumo nepaskandino: „Negaliu atsistebėti, kad po šitiek metų tolerancijos stoka visuomenėje vis dar tokia stipri! Ir Kristaus kareivis, trokštantis išsivaduoti iš dvilypumo labirintų, turi turėti galimybę rinktis ir tikėtis mūsų visų tolerancijos.“ Šokio spektaklį, kaip ir visą romaną, jis linkęs apibūdinti dviem žodžiais: „dvilypumo labirintai“. Dailininkė I. Ciparytė, scenografijos ir kostiumų kūrėja, nusprendė naudoti daugiau rekvizito, nei būdinga šokio spektakliams. Scenoje gausu bažnytinės atributikos: sutanos, klauptai, altorius, kryžiai – ir stilizuotų, romano sukūrimo laikmetį atliepiančių kostiumų.

Choreografas Aurelijus Liškauskas
Scenografė ir kostiumų dailininkė Iveta Ciparytė
Libreto autorė Birutė Mar
Šviesų dailininkas Donatas Šimonis

ATLIKĖJAI:

LIUDAS VASARIS
Illia TEMCHENKO

LIUCĖ
Daria VEROVKA

AUKSĖ
Liliana WATSON

BARONIENĖ
Grytė KRSTIC

SOKOLINA
Iryna SUSLO

BARONAS / PETRYLA
Mykhailo MORDASOV

DVASIOS TĖVAS, GLAUDŽIUS
Danylo BUTENKO

JULĖ
Kristina GUDELYTĖ

VYSKUPAS
Romualdas BUTKEVIČIUS

VARIOKAS
Tymur OROBCHENKO

KLEBONAS
Arshak GYOZALYAN

PLATŪNAS / INDRULIS
Taurūnas BAUŽAS

SESĖ
Kirstin Ann ZAHRADNICK

………………………………………………………..

12.22 19.00 val.
Čaikovskij šokio spektaklis SPRAGTUKAS
Klaipėdos Švyturio arena

ažame Vokietijos miestelyje kalėdinio vakaro metu mergaitė Maša iš savo krikštatėvio senojo Droselmajerio dovanų gauna keistą lėlę – neišvaizdų Spragtuką. Išėjus svečiams ir laikrodžiui išmušus vidurnaktį, Maša atsiduria stebuklingame pasaulyje, kuriame atgiję žaislai kovoja su pilkų pelių būriais. Jiems vadovaujantis Pelių karalius pralaimi prieš Spragtuką, ir šis virsta gražiu jaunuoliu – Princu. Dviese su Maša jiedu keliauja po pasakų šalis. O rytą mergaitė pabunda iš sapno su lėle rankose…

„Spragtuką“ Klaipėdoje statė garsus rusų choreografas Kirilas Simonovas, padedamas kostiumus ir scenografiją spektakliui sukūrusių dailininkų Jekaterinos Zlajos ir Aleksandro Barmenkovo, taip pat šviesų dailininko Jevgenijaus Vinogradovo. Sceną puošia gigantiškos dekoracijos, o išmanūs Linarto Urniežio vaizdo projekcijų sprendimai klaidina skaitmeninės realybės tikroviškumu. Žiūrovų regimas pūgos snaiges spektaklyje sunku atskirti nuo tikrų. Stebina ir netikėtos sceninių kostiumų detalės. Beje, spektaklio metu kiekvienam šokėjui tenka pakeisti net keletą kostiumų.

„P. Čaikovskis parašė tokią nuostabią muziką, kad ji gyvuos ilgiau nei amžinybę. Planeta išnyks, o ši muzika vis dar skambės kažkur astraluose… Nes „Spragtukas“ – nemirtingas kūrinys“, – įsitikinęs choreografas. Tad kartu pasinerkime į šventinį muzikos ir šokio sūkurį!

Choreografas Kirill Simonov
Muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis
Scenografas Aleksandr Barmenkov
Scenografė ir kostiumų dailininkė Jekaterina Zlaja
Vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežis
Šviesų dailininkas Jevgenij Vinogradov

ATLIKĖJAI:

KLARA
Oleksandra BORODINA

PRINCAS SPRAGTUKAS
Roman SEMENENKO

KRIKŠTAMOTĖ FRAU DROSEMAJER
Olga KONOŠENKO

FRICAS
Yan MALAKI

FRAU ŠTALBAUM
Daria VEROVKA

PONAS ŠTALBAUMAS
Maksym SIDENKO

PELIŲ KARALIUS
Maksym SIDENKO

……………………………………………………….

12.29 18.30val.

Jacques Offenbach operetė ORFĖJAS PRAGARE
Klaipėdos Žvejų rūmai

Klaipėdos miesto teatre jau nuo 18 a. pabaigos skambėjo operos. Šis žanras į pajūrio kraštą atkeliavo vokiškos kultūros bei čia dirbusių garsių muzikos profesionalų dėka. Muzikinio teatro ištakų uostamiestyje 200 metų jubiliejų Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pasitiks su Jacques‘o Offenbacho operete „Orfėjas pragare“. Būtent ši operetė, pirmąkart suvaidinta Paryžiuje 1858 m., Europos scenose įtvirtino ir išpopuliarino garsųjį šokį – kankaną. Devynioliktame amžiuje Paryžius buvo žėrintis pramogų pasaulio centras, o kompozitoriui J. Offenbachui patiko laužyti nusistovėjusias „rimtosios operos“ tradicijas. Jo operetėje „Orfėjas pragare“ regime ironišką antikinio mito apie Orfėją ir Euridikę versiją, parodijuojančią šeimyninio gyvenimo realybę. Siužetas Kartu gyvendami Euridikė ir Orfėjas pavargo vienas nuo kito. Euridikė jaučiasi apleista, ją erzina vyro aistra muzikai. Savo ruožtu Orfėją žeidžia žmonos abejingumas jo talentui. Atšalę tarpusavio santykiai verčia sutuoktinius dairytis kitos draugijos: Orfėjas asistuoja nimfai Chlojai, Euridikė užmezga meilės ryšį su kaimynu, bitininku Aristėju. Tačiau Aristėjas iš tiesų yra dievas Plutonas, ketinantis pagrobti Euridikę ir išsivežti ją į pragarą. Kai Euridikė apsisprendžia išvykti su Aristėju, Orfėjas į tai reaguoja ramiai. Tačiau aplinkiniai jo abejingumo nesupranta: žmonos pabėgimas neišvengiamai atsilieps Orfėjo, kaip žymaus menininko ir smuiko profesoriaus, reputacijai. Tad Orfėjas iškeliauja į Olimpo kalną prašyti dievo Jupiterio pagalbos. Jupiteris turi savų rūpesčių: jo pavyduliaujanti žmona Junona galvoja, kad Euridikė ir Jupiteris palaiko slaptą meilės ryšį. Olimpo valdovas nutaria padėti Orfėjui išvaduoti Euridikę, tačiau ne tam, kad sugrąžintų ją vyrui, o tam, kad pats galėtų džiaugtis jos grožiu. Uždaryta pragare Euridikė nuobodžiauja: atvirtęs dievu Plutonu, Aristėjas nustojo ja domėtis. Euridikė susižavi auksasparniu vabzdžiu, atskrendančiu pas ją pro rakto skylutę. Juo pasivertė dievas Jupiteris, žadantis Euridikę padaryti laimingą. Plutonas į pragarą atvykusiems Olimpo dievams surengia puotą. Įkvėptas savo, kaip suvedžiotojo, sėkmės, joje pasirodo ir Jupiteris. Orfėjas prašo jo leidimo parsivesti žmoną. Jupiteris sutinka, tačiau kitų dievų akivaizdoje iškelia sąlygą: keliaudamas iš pragaro, Orfėjas negalės atsigręžti ir pažvelgti į Euridikę. Kai pora priartėja prie Stikso upės, Jupiteris paleidžia žaibą: Orfėjas išsigandęs atsigręžia ir taip praranda Euridikę. Jupiteris liepia Euridikei tarnauti vyno dievui Bakchui. Naujos bakchantės garbei iškeliama dar viena pasiutusi puota.

Kompozitorius
Jacques Offenbach

Muzikos vadovas ir dirigentas
Tomas Ambrozaitis

Dirigento asistentas
Vytautas Valys

Režisierė
Rūta Bunikytė

Scenografė ir kostiumų dailininkė
Renata Valčik

Choreografė
Inga Briazkalovaitė

Šviesų dailininkas
Eugenijus Sabaliauskas

ATLIKĖJAI:

Ritai PETRAUSKAITĖ
EURIDIKĖ

Kęstutis NEVULIS
ORFĖJAS

Tadas JAKAS
PLUTONAS / ARISTĖJAS

Dalia KUŽMARSKYTĖ
VIEŠOJI NUOMONĖ