Teksto autorė: Ingrida Milašiūtė
Teatro aktorius ir režisierius, “Auksinio scenos kryžiaus” nominantas Paulius Ignatavičius klausytojams pristatė naują savo darbą – debiutinį mini albumą “Šuolis”, kuriame skamba ir spektaklių “Pizdukas” (rež. Paulius Ignatavičius), “Remyga” (rež. Oskaras Koršunovas) dainos.
“Sudėjau įvairias savo gyvenimo patirtis” – interviu pasakoja autorius, neslėpdamas ir jautrių temų apie kovą su depresija, gyvenimo bei kūrybos pokyčius.
Visuomenėje esate labiau žinomas kaip teatro kūrėjas, režisierius. Kokią vietą Jūsų gyvenime užima muzika?
Manau, kad labai didelę vietą. Kai kuriu spektaklius ar ruošiuosi vaidmeniui, kol neišgirstu spektaklio, kol negirdžiu, kas ten skamba, kokia jo atmosfera, tol nematau ir paties spektaklio. Grojimas prasidėjo dar nuo paauglystės laikų, bet rimčiau tuo užsiimti mane pastūmėjo žmona Justė. Prieš kelerius metus su draugais Šiaulių dramos teatre susikūrėme grupę ir padarėme koncertinę programą Teatro dienai, nuo to viskas ir prasidėjo. Tikrai esu dėkingas tiek Aidui Matučiui, tiek Severinui Norgailai už tai, kad taip drąsiai pradėjome groti. Nuo to laiko muzika lydi mane ir iš tikrųjų užima svarbią vietą. Kažkas joje yra tokio, kas padeda susitvarkyti ir su psichologinėmis problemomis, įvairiomis stresinėmis situacijomis. Iš savęs išeini, ir ta neverbalinė kalba stipriai padeda atrasti gyvenimo džiaugsmą.
Kiek Jūsų paties yra kuriamoje muzikoje?
Kai išreiški savo patirtis ir sudedi jas į dainą, kai nebijai kalbėti apie tai, nebijai dainuoti apie tai, sudedi daug savęs, meilės, savo išgyvenimų, nemeluoji pats sau, tai iš tikrųjų ir tau palengvėja. Iš tikrųjų daug gyvenimo patirčių nusėda į dainas, ir daug savęs aš atrandu. Jauti adrenaliną, jauti kūrybos džiaugsmą, ir kur kas lengviau pasidaro ant širdies.
Minėjote, kad nematote spektaklio, kol negirdite muzikos jame. O pats Teatras – kiek jis įkvepia muzikai?
Nuo spektaklio “Pizdukas” nusprendžiau pats kurti muziką, ji netgi buvo nominuota “Auksiniam scenos kryžiui”. Tai padrąsino mane. Spektaklyje buvo kažkokia sinergija tarp muzikos, tarp to, ką aš kūriau, ir temos. Teatras įkvepia muzikai. Kartu su Eligijumi Žilinsku, Gintu Gascevičiumi, Severinu Norgaila, Luku Malinausku kūrėm muziką Oskaro Koršunovo režisuotam spektakliui “Remyga” Šiaulių dramos teatre. Kai režisierius nusako temą, stilistiką, pradedi kurti… Manau, kad būtent spektaklių temos įkvepia kūrybai.
Ar teko mokytis muzikos?
Nesimokiau muzikos mokykloje, bet mokausi dabar! Pradėjau mokytis pas profesionalius mokytojus dainavimo ir grojimo gitara. Kada, jei ne dabar? Po tiek laiko nusprendžiau, ir man tai labai patinka, įkvepia toliau dirbti, toliau mokytis, ką dar reikia išmokti.
Ir kūrybinis procesas turbūt vyksta prie gitaros stygų?
Taip, kiekvieną dieną vyksta kūrybinis procesas.
Neseniai išleidote debiutinį autorinį albumą “Šuolis”. Papasakokite jo atsiradimo istoriją.
Na, albumo atsiradimo istorija iš tikrųjų labai banguota. Su Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriais Severinu Norgaila, Aidu Matučiu turėjome subūrę grupę “Church On Wheels”, bet taip nutiko, kad išėjęs iš teatro meno vadovo pareigų persikėliau atgal į Vilnių. Mūsų susitikimai natūraliai retėjo, ir vėlgi – mano žmona sako: “Reikia albumo, Pauliau”. Sakau: “Bus”. Šiauliuose susipažinau su Eligijumi Žilinsku, kuris padėjo įrašyti visas dainas. Iš tikro didelis “ačiū” jam, kad taip kantriai ir maloniai dirbo kartu. O pačios dainos per tą laiką subrendo. Albume yra kelios spektaklių dainos. “Tu mano lobis” iš spektaklio “Remyga” – daina, kurios atsiradimo istorija taip pat labai juokinga ir įdomi: mano žmona papasakojo apie buvusį paauglystės laikų draugą, kuris buvo Panevėžio gaujos narys, sėdėjo kalėjime, ir iš tos patirties gimė daina – apie savotiškus Boni ir Klaidą, kurie eina vogti į stotį, ten uždarbiauti. Iš tos ironijos ir gimė ši daina. Taip pat yra spektaklio “Pizdukas” daina – ant ironijos ribos, kalbanti apie kito baimę. Ji ironiškai klausia, ar tikrai Lietuva yra tik lietuviams: “Lietuva yra balta ir tik mums ji teskirta”. O visas albumas pavadintas pagal dainą “Šuolis”. Ji irgi ironiška – save ironizavau. Teko pagulėti psichiatrinėje ligoninėje, po vieno šuolio ant mašinos stogo, po panikos atakos. Tai daina apie depresiją, apie tai, kaip reikia nepasiduoti, negalvoti, kad liga valdo tave. Negali nurašyti visko ligai – turi suprasti, kad čia tu esi tas, kuris valdo savo emocijas. Kuris gali išlipti iš ten, ir tereikia padaryti tą šuolį. Suprasti, kad niekas kitas, tik tu pats gali išeiti iš ligos. Albumas taip ir pavadintas – kartu ironiškai, kartu rimtai. Yra daina “Tėvui”, kuris pernai mirė – tai irgi tokia jautri tema. Turbūt susikaupė daug tų patirčių, praėjo kažkoks etapas, ir norėjosi jį apibendrinti.
Suprantu, kad Jūsų dainose yra labai daug vietos tekstui. Kaip apibūdintumėte muzikinę raišką?
Žanrą su Eligijumi Žilinsku, prodiusavusiu ir kartu įrašiusiu albumą, įvardintume kaip bard-pop. Nesu didelis dainuojamosios poezijos mėgėjas, bet vis tiek tos poezijos yra daug, ir ji dainuojama. Mes ieškojome tos raiškos, buvo minčių ir grupę pajungti, bet galiausiai apsisprendėm ties akustiniu variantu. Man jis buvo kažkoks paprastas, kuriame ta žinutė, pati mintis labiau išsigirsta.
Užsiminėte, kad teko kovoti su depresija. Tai, be abejo, stipri emocinė patirtis. Kiek pažinote save mėgindamas įveikti tas būsenas?
Man patinka Jimo Carrey, kuri irgi su tuo susidūręs, pasakymas: “Depresija yra gilus poilsis”. Kūnas, personažas, kurį tu turi, kaukė, kurią vaidini – viskas, ji nebeveikia. Ir metas yra pervertinti, gal net susikurti save iš naujo. Nebegali meluoti sau. Nors liga nėra lengva, bet kartu leidžia pervertinti vertybes: kas tau yra svarbu gyvenime, ką tu iš tikro nori kurti, ką nori daryti. Tai toks vidinės tiesos filtras. Liga padeda suvokti, kad turi kažką keisti – požiūrius, įpročius… Alkoholio atsisakiau, supratau, kad ne ten kažkur viskas eina.
Kūryba ir psichika – tampriai susiję dalykai. Ar atradote kūrybinės energijos klaidžiodamas po savo sielos labirintą?
Aš gal pasakyčiau taip: dažnai teatras išardo žmogų. Jis dekonstruoja žmogų, jo vaizduotę. Nežinau, iš kur atėjęs tas supratimas, kad menininkui kuriant reikia kentėti. Būtent depresijos metu aš supratau, kad per kančią nebekursiu. Atėjo toks suvokimas, kad užtenka kentėti, užtenka save ardyti, dekonstruoti, alinti. Liga man padėjo atrasti, kad norisi kurti iš pilnatvės ir harmonijos jausmo. Davidas Lynchas kalba apie tai, kad menininkas kaip tik yra kūrybingiausias, kai yra pavalgęs, kai yra dvasinėje harmonijoje, pakilime – tada jis gali kurti stebuklingus dalykus. Anksčiau aš tikrai dažnai kurdavau iš kovos, kentėjimo, iš savęs ardymo pozicijos. Temų yra, aišku, įvairių, bet siekiu psichiškai savęs nebekankinti ir nebeardyti. Kūryba gali būti ne tik kančios, bet ir džiaugsmo dalykas. Kai sergi, sunku rasti džiaugsmo. Būna visokių frustracijų, bet vis tiek stengiesi pasiekti vidinę ramybę ir kurti iš tos ramybės būsenos. Kurti iš džiaugsmo iki galo nepavyksta, bet vis tiek projektuoju save link kažkokios harmonijos. Depresija mane pamokė susirūpinti savo, artimųjų ramybės, harmonijos būsena. Mes visi pratę labai daug dirbti, daug informacijos aplink save turėti ir apdoroti ją. O kartais reikia tiesiog atsitraukti ir daryti tai, kas tau neša džiaugsmą. Ir muzika atsirado turbūt dėl to, kad ji tiesiog iš principo neša džiaugsmą.
Kaip apibūdintumėte savo klausytoją?
Oi, neįsivaizduoju! Galbūt tai žmonės, kurie mėgsta ne tik rimtai, bet kažkiek ir su ironija, su šypsena matyti dalykus. Rimtai visko nereikia priimti. Klausytojas, kuris yra atviras nerimtumui, atviras šypsenai, ironijai, nes galų gale juk reikia ir iš savęs pasijuokti.
