Tai taip pažįstama. Kasdien juos matome socialiniuose tinkluose, kovotojus už savo tiesą, aršius ir be jokių stabdžių. Internetinės minios emocijos įsiliepsnoja greitai, jos nariai kursto ir palaiko vienas kitą. Jie tiki savo teisumu, tad aukas persekioja negailestingai, kartais tik internetinėje erdvėje, kartais ir realiame pasaulyje. „Žmonėms lengviau patikėti tuo, kas blogai, nei tuo, kas gerai. Tai vyksta visą laiką“, – konstatavo aktorius Darius Meškauskas, kalbėdamas apie savo personažą – vaiko skriaudimu neteisingai apkaltintą mokytoją.
Žymaus latvių režisieriaus Elmaro Senkovo spektaklis pagal D. Farro pjesę „Varovai“ pasakoja apie baugią realybę – pasaulį, kuriame nebetikime aplinkinių gerumu. Jo premjera jau šį savaitgalį, rugsėjo 25–26 d., Klaipėdos dramos teatre.
Tema darosi vis aktualesnė
Praėjusį rudenį Klaipėdos dramos teatre pradėtas kurti spektaklis buvo beveik baigtas, kai teatras privalėjo užsidaryti. Dėl to žiūrovai į premjerą kviečiami po metų pertraukos. Spektaklį premjerai suruošti atvykęs režisierius minėjo, kad „Varovai“ laiko išbandymą išlaikė stulbinamai gerai. „Man nesunku grįžti, nes ši pjesė tapo dar aktualesnė. Tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje, Estijoje ar kitose pasaulio šalyse šiuo metu labai ryškus visuomenės susipriešinimas – klausimas, kaip reikia neprarasti sveiko proto, dvasinio ryšio, – kalbėjo E. Senkovas. – Juk kiekvienas mūsų priimtas radikalus sprendimas kažkam kitam gali būti labai tragiškas. Iššauti nesunku, bet ar padarytas žaizdas bus lengva išgydyti? Daug mąstau apie tai, kad šis laikotarpis labai žiaurus ir galime prarasti daug gerų žmonių.“ Režisieriaus nuomone, užsitęsęs pandeminis laikotarpis sustiprino visuomenėje jaučiamą nepasitikėjimą vieni kitais, į paviršių iškėlė ir apnuogino polinkį ieškoti kaltųjų ir polinkį speisti juos į kampą. „Esame tapę varovais. Kalbu apie žmones, savo natūroje turinčius kažkokį vidinį motyvą speisti į kampą manančius kitaip. Ir nesvarbu, kuriam frontui priklausai – kairės ar dešinės – darai tą patį“, – apibendrino E. Senkovas.
Abejingų nepaliekantis įvykis
„Varovai“ pasakoja apie košmarišką dramą nedideliame miestelyje. Pavyzdinį, visų mėgstamą mokytoją Luką jo mokinė apkaltina priekabiavimu. Galimas nusikaltimas įaudrina bendruomenės narius ir visą gyvenimą Luką pažinoję žmonės iškart patiki jo kaltumu bei nuo jo nusigręžia.
„Spektaklyje aplinkybės, kurios atrodo visiškai normalios, situacijai pasikeitus gali būti traktuojamos kaip įkaltis. Lukas yra išsiskyręs su žmona, bet ją tebemyli, todėl nebendrauja su kitomis moterimis. Apkaltinus pedofilija Lukas automatiškai atrodo įtartinas, – apie tai, kaip lengva patikėti blogiausiu, samprotavo D. Meškauskas. – Paprasčiausi įvykiai ir faktai imami traktuoti atvirkščiai. Žmonės įsibėgėja tarytum traukinys. Ir vadinamoji nekaltumo prezumpcija tampa visiškai neveiksni.“
Anot tariamai nukentėjusios mergaitės mamos Miglės vaidmenį atliekančios aktorės Eglės Barauskaitės, jos Miglė neturi jėgų kitokiam pasirinkimui. Tai, kaip ji supranta pasaulį, neleidžia patikėti mokytojo nekaltumu. „Užsisukus nepasitikėjimo mechanizmui, nebeaišku, kas auka, o kas kaltininkas. Miglė gins savo namus ir vaikus iš paskutiniųjų, bet kaip paskui gyventi, kai paaiškėja, kad buvo pultas nekaltas žmogus? Juk susitepei, purvas nuo žemės pakeltas. Purvas prie nekalto žmogaus nelimpa, tad susipurvini pats“, – karčią jos vaidinamos moters dilemą dėstė aktorė.
Baugus realybės atspindys
„Varovuose“ vaizduojamame bevardžiame miestelyje pradėję judėti minios teismo krumpliaračiai primena kasdien vykstančius dalykus realiame pasaulyje. Platų tikėjimą melagienomis, socialiniuose tinkluose verdančias, o kartais ir už jų ribų persikeliančias medžiokles. Minios teismas yra greitas ir žiaurus, o faktų rinkimo ir vertinimo etapas jame dažnai net neegzistuoja.
„Pjesėje žaibiškai patikima kito kalte. Klausimas, kokie mes esame, jei galime taip greitai apkaltinti kitą. Mums patogu, saugu kažkam užkrauti būtas ir nebūtas kaltes, ypač kai tai darome kartu su minia. Lengva mesti akmenį į kitą esant minioje. Gal filosofuoju, bet manau, kad saugiai, iš minios, į kitą mėtydami akmenis galime užmėtyti tris nepaprastai svarbius dalykus – meilę, tikėjimą ir viltį, – kalbėjo E. Barauskaitė. – Mane baugina pjesėje išreiškiama mintis, kad labai saugu būti minioje, dengtis už kitų nugarų.“
Liekantis kaltės šleifas
Kai užsipuolamas nekaltas žmogus, jo reputacija sutepama nepataisomai. Net jei jo nekaltumas vėliau įrodomas – dėmė lieka. „Miestelis nedidelis, tad jame, o ypač medžiotojų klube – vienas už visus ir visi už vieną. Kai nutinka tas tariamas įvykis, visi tik apie tai ir kalba, mąsto – tai viską apgaubia. Ir tai yra randas, kuris neužgyja, pažiūrėjęs į jį kaskart prisiminsi. Gal kada nors atleisi už jo atsiradimą, bet niekada nepamirši“, – liekamuosius reiškinius apibendrino scenoje Miglės vyro vaidmenį atliekantis Vaidas Jočys.
Mokytojo sūnų Martyną spektaklyje įkūnijantis aktorius Jonas Viršilas atkreipė dėmesį į nepertraukiamą, tarsi prakeiktą, žmogiškų santykių programą: „Vaikai žaidžia muštynes, grasina vieni kitiems, imituoja šūvius, suaugusieji tą daro iš tikrųjų.“ Jo vaidinamas paauglys yra vienintelis tikintis mokytojo Luko nekaltumu. Aktorius svarstė, kad to priežastis – meilė, „jo žvilgsnis į Luką kyla iš meilės. Kuo jiedu su Luku skiriasi nuo kitų? Jie vienas kitam jaučia didžiulę meilę“.
Šis personažas taip pat primena, kad, kažką pastačius į visuotinės neapykantos taikiklį, žalojamas ne tik tas žmogus, kenčia ir jo artimieji, „tam tikra prasme, visa tai tampa Martyno iniciacija į vyrus. Baigiasi paskutinis gražus ir nekaltas paauglystės etapas ir jis ir pats ima žaisti pagal suaugusiųjų taisykles“.
Neįprasta aktorių komanda
Savaitę turėję prisiminti prieš metus kurtą spektaklį, jos pradžioje kalbinti aktoriai nerimavo. „Spektaklis ne tik aktorinis – jame daug techninių dalykų, tad būnant scenoje jaudinsimės ne tik dėl savęs ar partnerių, bet ir dėl technikos, – pripažino V. Juočys. – Bet gal yra ir kita medalio pusė – viskas šviežia ir nauja, neišeisime į sceną automatiškai, labiau klausysimės vienas kito. Aišku, atsiras keli papildomi žili plaukai.“ Kolegai antrino ir J. Viršilas, „sunku grįžti, kai praėję tiek laiko. Atsiranda keistas, gal baimės, jausmas – prieš metus tame kunkuliavome, sunku prie to grįžti. Kita vertus, viskas bus susigulėję, tad gal bus net geriau“.
Tam tikros sumaišties į procesą įneša ir neįprasti partneriai scenoje – kartu su aktoriais joje pasirodys grupė vaikų ir šuo. Pasitikėti jais kiek sunkiau nei profesionaliais scenos kolegomis.
Pats režisierius spektaklio kūrime atsiradusio pertrūkio nedramatizavo, „tai yra pirmas kartas, kai baiginėju spektaklį po tokios ilgos pertraukos, man tai – nauja patirtis. Ir reikia pasakyti, kad ji gera. Dalykai, kurie pasimiršo – nebuvo svarbūs. Atkrito tai, kas nereikšminga“. E. Senkovas minėjo, kad priešpremjerinė savaitė nekelia nerimo, „šio teatro aktoriai moka puikiai mobilizuotis, tad esu visiškai ramus“.
Spektaklio „Varovai“ premjera rugsėjo 25-26 d. Klaipėdos dramos teatre
