Julija Banienė
Festivalis „Jauno teatro dienos“ baigėsi trumpo metro spektaklių ir kino filmų aptarimais. Teatro pasirodymų aptarimą moderavo teatro kritikas Vaidas Jauniškis, o kino – žurnalistė, kino kritikė Auksė Kancerevičiūtė.
„Labai dėkoju visiems kūrusiems. Jūs padarėte tikrai labai įdomius pristatymus. Privertėte ne tik suprasti, kaip man patinka trumpo metro spektakliai, bet ir parodėte, kaip puikiai sugebate surasti ir perteikti gautas inspiracijas per tokį trumpą laiką“, – kalbėjo V. Jauniškis. Paklausęs, kurį iš šios dienos matytų spektaklių norėtumėte pirkti ir kodėl, iš susirinkusiųjų sulaukė beveik vienbalsio atsakymo, jog didžiausią įspūdį paliko 4-osios grupės (rež. Gea Gojak, Kroatija) pasirodymas. Ši komanda, kurdama savo spektaklį, rėmėsi žodine inspiracija „Enden du, paparmali u, paparmali, izarmali, enden du“. Trumpo metro pasirodyme kūrėjai gvildeno vaikų patyčių problemą, kaip iš pažiūros nekalti žaidimai tampa žiaurių užgauliojimų pradžia ir kaip tai paveikia jauno, dar nesusiformavusio žmogaus emocinę ir psichologinę būseną.
V. Jauniškis, aptardamas pasirodymą, išreiškė pastebėjimą, jog jam šis spektaklis sukėlė tam tikrų asociacijų su kitu lietuviško teatro kūriniu „Trans Trans Trance“ (rež. Kamilė Gudmonaitė), kuris taip pat kalba apie žmogaus žeminimą. Jis klausė festivalio dalyvių, ar visose šalyse vaikai tokie žiaurūs?
„Esu iš Serbijos, todėl žinau, jog ten turime tikrai didžiulę problemą dėl vaikų tarpusavio patyčių. Kai kurie iš jų neatlaiko nuolatinio žeminimo ir dažnai pasirenka savižudybės kelią“, – kalbėjo G. Gojak. Anot režisierės, pasirodymo veikėjai nėra išgalvoti. „Spektaklio metu buvo atskleistos realios aktorių vaikystės patirtys. Mes daug kalbėjomės apie tai, kokiais būdais ir dėl ko buvo tyčiojamąsi iš mūsų pačių“, – kūrybinio proceso detalėmis dalijosi moteris.
„Pasirodymo kūrimo procesas buvo labai praturtinantis mus visus. Vienas iš itin svarbių momentų buvo tada, kai visi sustojome ratu ir mūsų paklausė, kokį vieną žodį ar sakinį pasakytume vienas kitam būdami šioje patyčių situacijoje suaugę, trisdešimties metų. Tai buvo ypač jautri akimirka mums visiems. Tada supratau, kiek daug kartų pati esu įskaudinusi kitus ir, deja, niekada neatsiprašiau, manydama, kad jau per vėlu, kad viskas jau seniai pamiršta“, – savo pamąstymais dalijosi Klaipėdos jaunimo teatro aktorė Marija Magdalena Žemaitytė.
Kita komanda, taip pat susilaukusi nemažai dėmesio, kurdama savo pasirodymą rėmėsi Viljamo Šekspyro citata „Aš – tavo tėvo šmėkla, pasmerkta tam tikrą laiką naktimis klajoti“ (rež. Paulius Tamolė). Žiūrovai, prieš įžengdami į spektaklio rodymo vietą, buvo linksmai pasitikti aktorių, dėkojančių „už atvykimą“, kviečiančių „užeiti į tėvo gimimo dienos šventę“, kartu „padaryti staigmeną tėvui“ ir t.t. Užėjus palapinės vidun, džiaugsmas ir šypsenos dingo, pasigirdo lengvai graudinanti muzika, susirinkusieji buvo pakviesti „gabalėliui torto“, o spektaklio herojai likusį performanso laiką sėdėjo arba stoviniavo liūdnais veidais, tarytum gedėdami „to“ tėvo, kuris savo gimimo dienoje taip ir nepasirodys. Vieni šį performansą labiau įsivaizduotų muziejuje, kiti kaip vizualaus meno produktą. Pats V. Jauniškis akcentavo, jog vienas iš pagrindinių žiūrovo suintrigavimo aspektų šiame pasirodyme buvo kontrastas tarp spektaklio pradžios nuotaikos ir nuotaikos, kuri buvo kardinaliai kitokia, įžengus į pasirodymo vietą. „Pradžioje buvome nusiteikę labai pakyliai ir šventiškai, o įėję į patalpą pasijutome visiškai kitaip“, – kalbėjo diskusijos moderatorius. „Didžioji dauguma turime ką pasakyti apie savo tėčius. Ypač apie tuos momentus gyvenime, kai jų nebuvo šalia, nors jie turėjo būti. Ir kaip tau buvo svarbu, kad jie būtų šalia. Spektaklyje norėjome perteikti emociją, kai tu lauki tėčio ar kito tau svarbaus žmogaus tarytum vaiduoklio, kurį tu myli, bet tuo pačiu ir bijai jo pasirodymo. Ir nusivili. O paskui vėl ir vėl jo lauki“, – apie pasirodymo idėją kalbėjo grupės atstovė.
Klaipėdos jaunimo teatro įkūrėjas, aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis, paprašytas reziumuoti abiejų dienų pasirodymus, teigė, jog pasigedo intrigos su žiūrovu, tačiau džiaugėsi, jog kūrėjai sugebėjo atrasti ypatingai daug gražių dalykų. „Aš tikrai „pirkčiau“ spektaklį apie vaikus. Pirkčiau savo būsimiems pirmakursiams, kad jie suprastų, jog melas ir tiesa teatre stovi labai šalia vienas kito. Bet kokiu atveju, labai sveikinu visus ir džiaugiuosi“, – sakė režisierius.
Anot V. Masalskio, jaunoji kūrėjų karta yra visiškai kitokia, negu buvo jo paties. „Mes iš meno reikalavom kur kas griežtesnių formų, aktyvesnio dalyvavimo ir požiūrio į žiūrovą. Jūsų karta kur kas labiau ir dažniau sugeba įžvelgti gelmę. Jūs esate žymiai jautresni ir pažeidžiami. Jūs esate kur kas laisvesni, nei buvome mes. O mes, nors ir kalbėjome apie lygybę, – niekada nebuvome lygūs“, – mintimis dalijosi aktorius.
Penktadienio popietę visi dalyviai su nekantrumu laukė trumpo metro kino peržiūrų, kurių metu kai kurie aktoriai kino ekrane galėjo išvysti ir patys save. Filmus ir jų autorius susirinkusiems pristatė festivalio svečias ir dalyvis, režisierius Jonas Tertelis.
Renginio metu kūrė 4 kino komandos. Visos grupės taip pat turėjo inspiracijas, kuriomis rėmėsi ieškodami medžiagos ir idėjų savo būsimiems kino filmams.
Pirmasis filmas, pavadinimu „Laiškas“ (rež. Karolina Nadzeikaitė), pastatytas remiantis inspiracija – „Ieškok moters“. Antrasis – „Lozoriau, kelkis“ (rež. Viktoras Gineitis), pagal tą pačią inspiraciją. Trečiasis – „Belskitės“ (rež. Rinaldas Tomaševičius), remiantis inspiracija „Belskite, ir jums bus atidaryta“, bei ketvirtasis – inspiracija – „Gilios upės teka tyliai“ – „838“ (rež. Vilius Lukošius).
Vėliau vyko bendras aptarimas, kurio metu visi dalyviai turėjo galimybę užduoti svarbiausius klausimus ir pastebėjimus apie vykusį festivalį,, taip pat pasiūlyti naujų idėjų kitiems metams.
[ess_grid alias=”Jauno_teatro_dienos_2019_final”][/ess_grid]
Domo Rimeikos nuotraukos.
