KKKC Parodų rūmuose – trys išskirtinės parodos.
Ingos Likšaitės paroda „Namai. 12 valandų ore ir 6000 metrų pakartojant dygsnį“.
Inga Likšaitė, parodoje eksponuojanti 2017–2018 m. sukurtą ciklą „Namai“, ant tapytų drobių paviršių siuvinėja dygsniu ir taip kuria judančio vaizdo efektą. Spalva ir tapyta drobė – svarbus bazinis kūrinio elementas, grafiškų linijų rastras atlieka kūrinio teksto vaidmenį. Du paveikslo sluoksniai ir dvi technikos, sujungtos vienoje drobėje, mirga ir leidžia vaizdui keistis, priklausomai nuo žiūrėtojo padėties. Motyvas, matomas ažūriškai ir skaidriai žiūrint iš vienos pozicijos, kinta žiūrovui pajudėjus į vieną ar kitą pusę. Minimalūs motyvai, kuriuos sudaro tik spalva ir linijų ritmas, kinta, spalvos intensyvumas vizualiai vibruoja. Tai, kas nematoma žiūrint iš priekio, išryškėja atsidūrus kitu rakursu ir atvirkščiai.
Agnės Jonkutės ir Remigijaus Treigio fotografijos ir tapybos paroda „Išlaukti vaizdai“.
Bendroje ekspozicijoje menininkai pristato naujausius, 2017–2018 m. sukurtus darbus: Agnė Jonkutė eksponuoja tapybos ir fotografijos ciklą „Žemė“, Remigijus Treigys – fotografijų ciklą „Žiemos dienoraštis“. A. Jonkutės tapybos palydovė yra fotografija. Menininkė, naudodama senąsias fotografijos technikas, atlieka eksperimentus bandydama įrašyti peizažą. Ne sukurti, o įrašyti tokį, koks jis yra: padengia popierių šviesai jautria medžiaga arba pasirenka popierių, tiesiog reaguojantį į šviesą, ir, prispaudusi jį žeme, smėliu, akmeniu ar sniegu, kad vėjas nenuneštų, palieka lauke, kad įsirašytų, anot menininkės, „ta vieta, tas laikas, ta šviesa“. Šie įsirašę peizažai tapo atspirties tašku tapyboje perteikti Žemę ir Dangų – dvi skirtingas stichijas, neatskiriamas, besikeičiančias, susitinkančias ties horizonto linija. Žemės tema, pasak menininkės, į jos kūrybą atėjusi iš asmeninės istorijos – senelių, mamos, gimusios Sibire, kur jie buvo išvežti – tiesiog paimti ir perkelti į kitą žemę.
Asmeninių patirčių inspiruota ir R. Treigio darbų ekspozicija. Pasak menininko, „Žiemos dienoraštis“ – tarsi jo dienos pastebėjimai. Tai autobiografiniai vaizdai, išreikšti per asmeninius pojūčius, pamatymus. „Paprastai dienoraštis būna slaptas, skirtas tik sau, o šiuo atveju jie yra išviešinami. Man tie vaizdai sukelia vienus prisiminimus, žiūrovui jie gali sukelti visai kitas emocijas. Nes tai yra labai asmeniška“, – apie naująjį fotografijų ciklą pasakojo R. Treigys.
Skirtinguose miestuose gyvenančių, virtualiai bendraujančių ir tik retkarčiais įvairiose parodose susitinkančių menininkų kūrybą jungia spalvinė gama, kompozicija, bet labiausiai – laukimo atmosfera ir ramybė, perteikta per miglas, tuštumas, išsitrynusius daiktų kontūrus. Ir užsibuvimas, užtrukimas prie vieno vaizdo, vieno objekto.
Komiksų dailininkės Miglės Anušauskaitės, režisierės Julijos Šatkauskaitės, kompozitoriaus Andriaus Šiurio ir kūrybinės komandos „Bilietų nėra“ garso komiksų paroda „Truputis diskurso“.
Parodoje siūloma pamatyti kiek kitokius – garso komiksus. Šios idėjos autorė Rasa Kregždaitė sako, kad mintis kurti garso komiksus gimė dirbant su radijo teatro projektais. Eksperimentuojant kartu su trimis jaunais kūrėjais bei kūrybine komanda „Bilietų nėra“ idėja buvo įgyvendinta. Komiksų dailininkė Miglė Anušauskaitė sukūrė piešinius, aktorė ir režisierė Julija Šatkauskaitė bei kompozitorius Andrius Šiurys – garso takelius.
Parodos „Truputis diskurso“ komiksai siūlo į pažįstamas situacijas pažvelgti naujai, atrasti netikėtų, žaismingų sąsajų, pastebėti šmaikščią, kartais lengvu absurdu atskiestą kasdienių situacijų pusę. Pristatomi kūriniai perteikia paprastas kasdienybės situacijas, iliustruoja mūsų kalboje dažnai vartojamus posakius, tokius kaip „bet mes bent jau pradedame apie tai kalbėti“, „daug geriau jaučiuosi nustojęs valgyti šlamštą“, „gamtoje taip jau sutvarkyta“.
Parodoa veiks iki 2018 m. gegužės 5 d.
