renginiai Klaipėdoje
Autorinė Skaitmeninio Meno Paroda
KULTŪROS CENTRAS ŽVEJŲ RŪMAI
„(De)konstruota tapatybė“ – tai ne tik paroda, bet ir kelionė į žmogaus vidų, kur susipina kūnas, veidas, elgesys ir vidiniai išgyvenimai. Ši paroda tyrinėja, kaip mūsų tapatybė formuojasi ir keičiasi, kaip mes save matome ir kaip mus mato kiti. Naudodamas įvairias meno formas – nuo fotografijos iki skulptūros – Tomas Kregždė kviečia žiūrovą pažvelgti į save kitaip, išardyti įprastus suvokimus ir atrasti naujas prasmes.
Interviu su Tomu Kregžde
- Tomas, kas paskatino jus sukurti šią parodą?
„Ši paroda gimė iš asmeninės būtinybės pažvelgti į tapatybę kitaip – ne per socialinius įspaudus, ne per kultūrines normas, bet pro asmeninę patirtį ir jausmus. Dažnai mes matome tik paviršių: veidus, etiketes, stereotipus. Man norėjosi atsukti žvilgsnį į vidų, išardyti įprastą suvokimą apie žmogų ir parodyti, kad tapatybė nėra statiška. Ji – kaip nuolat tekantis vanduo, kuriame atsispindi mūsų patirtys, baimės, džiaugsmai, abejonės ir troškimai. Ši paroda – tai tarsi kvietimas žiūrovui sustoti ir pažiūrėti į save be filtrų.“
- Kaip apibūdintumėte parodos tematiką?
„Parodos pagrindinė tema – tapatybės transformacija ir jos daugiaprasmiškumas. Kūnai, veidai, gestai čia tampa ne tik formomis, bet ir simboliais, atspindinčiais vidinius procesus. Naudojau spalvą, iškraipymą, fotografiją, skaitmeninę grafiką, kad žiūrovas jaustų subtilų disbalansą – taip kaip mes jaučiame jame paties save, kai bandome suprasti, kas mes iš tikrųjų esame. Tai ne tik vizualus patyrimas, bet ir intelektualinė bei emocinė kelionė.“
- Kaip vyko kūrybos procesas?
„Kūryba čia buvo lyg meditacija ir tyrimas vienu metu. Dažnai pradėdavau nuo vizualinės idėjos, bet ji pasikeisdavo dirbant su medžiaga. Kartais žiūrėdamas į kompoziciją atradau naują simbolinę prasmę, kurią reikia išreikšti kitomis priemonėmis – tapyba, grafika, skaitmeninė manipuliacija. Kūriniai gimsta ne tik rankoje, bet ir mintyse, sapnuose, net tyliai vaikštant mieste. Procesas buvo ilgas ir kartais chaotiškas, bet kiekviena klaida tapo atradimu, kiekvienas eksperimentas – nauja prasme.“
- Kaip ši paroda atspindi jūsų asmeninę patirtį?
„Ji labai asmeniška. Kūriniai tarsi mano dienoraščio puslapiai – fragmentai minčių, jausmų, vidinių konfliktų. Kartais dirbdamas pajaučiu, kad kūrinys mane stebi tiek pat, kiek aš jį. Tai procesas, kai meno objektas ir menininkas susitinka tarpinėje erdvėje, kur įvyksta atskleidimas, išlaisvinimas. Žiūrovas, žvelgdamas į šiuos kūrinius, taip pat tampa dalimi šios kelionės.“
- Ką norite, kad žiūrovas pajustų ar suprastų?
„Norėčiau, kad žiūrovas sustotų. Sustotų ir pabūtų. Nebūtinai viską suprastų žodžiais. Galbūt pajustų nepatogumą, susidomėjimą, savęs klausimą. Paroda nėra atsakymas – tai klausimas. Klausimas apie tai, kas aš esu šiandien, kaip aš keičiuosi, ir kaip mano santykis su pasauliu atspindi tą keitimąsi.“
- Ar buvo kūrinių, kurie jums patys buvo svarbiausi ar sunkiausi?
„Taip, ypač tie, kurie atspindi pažeidžiamumą ir vidinį konfliktą. Dirbti su savimi – sunkiausia, nes nėra garantijų, kad žiūrovas supras, ką bandai pasakyti. Bet tie kūriniai, kurie skaudina, tuo pat metu ir gydo, nes jie leidžia man pažinti savo pažeidžiamumą ir tuo dalintis su kitais.“
- Kaip pasirinkote parodos vietą?
„Kultūros centras „Žvejų rūmai“ man atrodė kaip erdvė, kurioje kūriniai gali kvėpuoti. Jis turi savitą atmosferą – pakankamai intymią, kad kūriniai kalbėtų tiesiogiai su žiūrovu, bet ir pakankamai didelę, kad būtų matomi daugeliui. Paroda tęsis visą sezoną, todėl tai suteikia galimybę kūriniams susitikti su tūkstančiais žmonių – ir tai didžiulė garbė bei privilegija.“
- Ar ši paroda turi naujų technikų ar eksperimentų?
„Taip, eksperimentavau su skaitmeninės manipuliacijos ir tradicinės tapybos deriniu. Norėjau, kad kūriniai kalbėtų skirtingais tonais – kartais subtiliai, kartais – šokiruojančiai. Technika čia tarnauja idėjai, ji nėra tik estetinė priemonė. Ji padeda perteikti vidinę tapatybės įtampą, jos fragmentaciją ir transformaciją.“
- Kaip menas gali padėti suprasti tapatybę šiandieninėje visuomenėje?
„Menas – tai veidrodis ir tiltas. Jis atspindi mūsų pačių vidinius procesus, bet tuo pat metu leidžia pamatyti save iš šalies. Šiuolaikinėje visuomenėje, kur mus formuoja socialinės normos, greitas gyvenimo tempas, informacijos srautas, menas gali sustabdyti, priversti įsižiūrėti, jausti ir klausyti. Jis suteikia erdvę refleksijai.“
- Ką jums reiškia tapatybė kaip menininkui?
„Tapatybė – nuolatinis pokytis ir eksperimentas. Ji nėra galutinė forma. Kūryba man leidžia tyrinėti šį pokytį, išreikšti tai, kas dažnai lieka nematoma žodžiuose. Kiekvienas kūrinys – tai bandymas atskleisti fragmentus savęs ir tuo pačiu klausimas žiūrovui: kas esi tu?“
- Kaip apibūdintumėte parodos „(De)konstruota tapatybė“ esmę vienu sakiniu?
„Tai kvietimas pažvelgti į save be kaukių ir atpažinti nuolat kintančią, daugiaprasmę žmogaus prigimtį.“
- Ką norėtumėte perduoti žiūrovui, kuris dar nesilankė parodoje?
„Kviečiu ateiti ir pabūti su kūriniais. Nebijokite nepatogumo – jis čia yra dalis kelionės. Kiekvienas atras savo istoriją, savo atspindį, gal net naują požiūrį į save. Tai paroda, kuri kviečia ne tik žiūrėti, bet ir jausti, klausti, galvoti ir patirti.“
