Rugpjūčio 21 ir 22 dienomis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) salėje „Jūra“ įvyks VI Klaipėdos festivalio šokio diptiko premjera. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro festivalio programoje pirmą kartą susitiks Šveicarijos ir Lietuvos kūrėjų meninės patirtys.
Pirmojoje vakaro dalyje šveicarų choreografas Marcelis Leemannas spektaklyje „Decrescendo“ tyrinėja individo ir bendruomenės santykį, tradicijos, kolektyvinės atminties bei žmogaus tapatybės temas. Antrojoje dalyje choreografė Agnija Šeiko pristato „Pasiskolintus peizažus“ – japoniško sodo komponavimo principo įkvėptą šokio kompoziciją apie žmogaus ryšį su aplinka, atmintimi ir kitais žmonėmis.
Abu kūrinius atlieka Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė. Nors Marcelio Leemanno ir Agnijos Šeiko meniniai keliai skirtingi, jų spektaklius netikėtai sujungia panaši tema – žmonių santykiai, noras būti bendruomenės dalimi bei galimybė išsaugoti savo individualumą.
Klaipėdos festivalio diskusijoje apie būsimą premjerą, kūrybos procesą, šiuolaikinio šokio vietą valstybiniuose teatruose, klasikinio baleto ir šiuolaikinio šokio santykį kalbėjosi choreografai Marcelis Leemannas ir Agnija Šeiko, baleto artistė ir pedagogė Beata Molytė, teatrologė, scenos meno kritikė dr. Goda Dapšytė. Moderavo – žurnalistė Agnė Bukartaitė.
Kelias į laisvę
Šokio diptiko dalį – „Decrescendo“ – kuriantis šveicarų choreografas Marcelis Leemannas kalbėjo apie procesą, kuriame svarbiausia ne pateikti vieną aiškų atsakymą, o sukurti erdvę žiūrovo klausimams ir interpretacijoms.
Pats kūrinio pavadinimas „Decrescendo“ reiškia mažėjimą, garso silpnėjimą, tačiau choreografui tai nėra praradimo ar nykimo simbolis. Priešingai – spektaklyje mažėjimas tampa išsilaisvinimo keliu, bandymu atsisakyti to, kas nereikalinga, ir atrasti esmę. „Decrescendo idėja yra ta, kad viskas mažėja, kol galiausiai lieka tuštuma. Tačiau ta tuštuma nėra liūdesys. Tai išsilaisvinimas, atsikratymas dalykų, kurių mums nebereikia“, – pasakojo M. Leemannas.
Šią idėją atspindi ir vizualinis spektaklio sprendimas. Kartu su scenografe ir kostiumų dailininke Ayse Özel bei šviesų dailininku Edvardu Osinskiu choreografas kūrė sceninę erdvę, kurioje palaipsniui mažėja ne tik fiziniai objektai, bet ir vizualinis triukšmas. Scenoje atsiras balti objektai – tarsi dėžės ar blokai, kurie spektaklio metu nyks, kol galiausiai liks daugiau erdvės kūnui ir judesiui.
Svarbi „Decrescendo“ dalis – muzika. Marcelis Leemannas pabrėžė, kad jam itin svarbus atviras kūrybos procesas ir galimybė muziką atrasti kartu su šokėjais. Pasak jo, šiuolaikiniame šokyje muzika nėra tik iš anksto nustatytas pagrindas choreografijai – ji gali keistis, būti tyrinėjama ir tapti kūrybinio proceso dalimi.
„Man patinka šokėjams skirti labai skirtingą muziką – nuo klasikinės iki elektroninės. Tai juos išlaisvina. Kartais tik matydamas, kaip juda šokėjai, supranti, kokia muzika iš tikrųjų tinka spektakliui“, – pasakojo M. Leemannas.
„Decrescendo“ muziką kūrė Jonas Raudonius – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis garso režisierius ir kompozitorius. Šis bendradarbiavimas gimė repeticijų salėje: kompozitorius stebėjo šokėjų darbą, reagavo į jų judesį ir kartu su choreografu ieškojo tinkamiausios muzikinės kalbos. „Labai įdomu stebėti, kaip muzika gimsta kartu su judesiu. Tai nėra tiesiog muzikos sukūrimas spektakliui – tai bendras ieškojimas“, – sakė choreografas.
Apie tai, kaip vienas kitą pratęsiame
Antroji diptiko dalis – Agnijos Šeiko „Pasiskolinti peizažai“ – gimė iš minties apie žmogaus ryšį su kitu žmogumi, apie tai, kaip mes nuolat esame veikiami aplinkos ir kitų žmonių patirčių.
Choreografė pasakojo, kad kūrinio idėją įkvėpė japoniško sodo kūrimo filosofija. Tradiciniuose Japonijos soduose svarbu ne atsiriboti nuo aplinkos, o įtraukti tai, kas jau egzistuoja už sodo ribų – kalną, medį, kraštovaizdį. Tai vadinama „pasiskolintu peizažu“. „Mes irgi tarsi vienas iš kito skolinamės, vienas kitą pratęsiame. Mes negalime egzistuoti visiškai atskirai, nors šiandien labai daug kalbame apie individualumą, saviraišką ir save kaip svarbiausią žmogų“, – pasakojo Agnija Šeiko.
Pasak jos, ši tema tam tikra prasme atliepia ir Lietuvos istorinę patirtį. Ilgą laiką gyvenus kolektyvizmo sąlygomis, šiandien visuomenėje labai stipriai jaučiamas individualumo poreikis. Tačiau kartu išlieka klausimas – kaip atrasti pusiausvyrą tarp savo tapatybės ir gebėjimo būti kartu.
Šis santykis tapo pagrindine kūrinio dramaturgine linija. Iš pradžių kiekvienas šokėjas scenoje turi savo individualią judesio kalbą, tačiau spektaklio pabaigoje atsiranda bendras judėjimas – unisonas. „Kiekvienas turi labai individualizuotą choreografiją, bet tik pabaigoje atrandame tą susijungimo momentą, harmoniją. Tačiau tai negali ilgai išlikti, įvyksta lūžis“, – apie kūrinio struktūrą pasakojo choreografė.
Svarbi „Pasiskolintų peizažų“ dalis – pats kūrybos procesas. Agnija Šeiko pabrėžė, kad choreografija nebuvo sukurta vien tik choreografės, o gimė kartu su atlikėjais. „Per įvairias užduotis ieškojome tinkamos judesio leksikos, o tada labai organiškai atsirado visa dramaturgija“, – pasakojo ji.
Kūrinio muzikinį takelį dėliojo Mindaugas Bačkus. Pasak Agnijos Šeiko, pasirinkimas dirbti su violončelininku buvo sąmoningas – ieškota ne tik muzikos autoriaus, bet ir kūrybinio partnerio, kuris galėtų kartu tyrinėti pagrindinę spektaklio idėją. „Mindaugas labai įdomiai į tai pažiūrėjo. Jis jungė skirtingų lietuvių kompozitorių ir vieno australo muziką, dėliojo ją tarsi sluoksniais. Galiausiai muzika gražiai susiliejo su mūsų dramaturgija ir judesio medžiaga“, – teigė Agnija Šeiko.
Vizualinį pasaulį kūrė scenografė Sigita Šimkūnaitė ir kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė. Kūrėjų pasirinkimas buvo minimalistinis – neapkrauti scenos perteklinėmis detalėmis, o leisti erdvei ir kūnui tapti pagrindiniais pasakojimo elementais. Kostiumuose taip pat atsispindi kūrinio idėja apie ryšį ir susijungimą. Drabužiai tarsi pratęsia vienas kitą, kai kurios jų dalys sukonstruotos taip, kad vizualiai sujungtų skirtingus šokėjus. „Norėjome, kad kostiumas irgi kalbėtų apie ryšį – kad viena dalis būtų pas vieną žmogų, kita – pas kitą“, – pasakojo A. Šeiko.
Naujas etapas
Diskusijoje nemažai dėmesio skirta ir platesniam klausimui – kokią vietą šiandieninės Lietuvos valstybiniuose teatruose užima šiuolaikinis šokis ir ar didžiosios scenos yra pasirengusios priimti kitokias judesio formas nei tradicinis baletas.
Teatrologė, scenos meno kritikė dr. Goda Dapšytė atkreipė dėmesį, kad šokio kūrinį vertinant ar apie jį rašant svarbu nepamiršti platesnio konteksto – kam jis skirtas ir kokią auditoriją nori pasiekti. Jos teigimu, šiuolaikinis šokis dažnai reikalauja kitokio žiūrovo santykio nei klasikiniai, aiškų siužetą turintys baleto spektakliai. „Rašant apie šokį labai daug priklauso nuo auditorijos, kuriai skirtas tekstas. Vienaip rašai kultūriniam leidiniui, kurio skaitytojai jau turi tam tikrų žinių, kitaip – jaunimui, kurį nori sudominti ir atvesti į teatrą. Naudoju kiek kitokią kalbą, kitas, neretai į populiariąją kultūrą vedančias nuorodas, akcentuoju, kaip spektaklis susijęs su šiandiena“, – kalbėjo Goda Dapšytė.
Pasak G. Dapšytės, šiuolaikinis šokis gali tapti būdu muzikiniam teatrui kalbėtis su naujomis auditorijomis, tačiau tam reikia ieškoti tinkamos kalbos ir nebijoti išeiti iš įprastų formų. „Kartais norime žiūrovui viską paaiškinti, bet šiuolaikiniame šokyje svarbi patirtis ir galimybė pačiam interpretuoti. Reikia ne aiškinti, ką kūrinys reiškia, bet padėti žmogui atrasti, kodėl jis gali būti įdomus“, – sakė ji.
Diskusijoje iškilo ir valstybinių bei nevalstybinių sektorių skirtumai. Pasak dalyvių, nepriklausomas šokio sektorius Lietuvoje ilgą laiką buvo pagrindinė erdvė, kurioje kūrėsi ir augo šiuolaikinis šokis, tačiau šiandien vis dažniau keliamas klausimas, ar šiuolaikinis šokis neturėtų tapti natūralia valstybinių scenų repertuaro dalimi.
Valstybiniai muzikiniai teatrai, turintys profesionalias baleto šokėjų trupes ir infrastruktūrą, gali suteikti šiuolaikiniam šokiui didesnį matomumą bei pasiekti platesnę auditoriją. Kita vertus, kartu atsiranda ir iššūkių – reikia ieškoti naujų kūrybos modelių ir suteikti erdvės kitokiam meniniam mąstymui.
Būtent toks Klaipėdos festivalio diptikas – dviejų skirtingų choreografų darbai, atliekami profesionalių baleto trupės šokėjų – tampa vienu iš pavyzdžių, kaip klasikinę instituciją galima atverti šiuolaikinei kūrybai.
Skirtingos planetos – klasikinis baletas ir šiuolaikinis šokis
Diskusijoje dalyvavusi baleto artistė ir pedagogė Beata Molytė kalbėjo apie klasikinio baleto ir šiuolaikinio šokio skirtumus bei tai, ką šie du pasauliai gali suteikti vienas kitam.
Nors abi kryptis jungia universali šokio kalba, jų pagrindai labai skirtingi. „Klasikinis ir šiuolaikinis šokis lyg dvi skirtingos planetos. Klasikinis šokis turi labai aiškius rėmus, taisykles, techniką. Žinoma, per daugelį metų jis labai daug keitėsi, tapo laisvesnis, tačiau vis tiek išlieka labai konkreti sistema“, – sakė B. Molytė.
Tuo metu šiuolaikinį šokį ji apibūdino kaip erdvę, kurioje svarbiausia tampa vidinė laisvė ir gebėjimas ieškoti. „Šiuolaikinis šokis leidžia daug daugiau improvizacijos, atrasti savo kūną, savo judesį. Kartais žiūri į jaunus šokėjus ir matai, kaip jie bijo padaryti kažką ne taip. Jie laukia, kad jiems parodytų, kaip reikia. O šiuolaikinis šokis moko nebijoti ieškoti“, – kalbėjo pedagogė.
Kasikinis baletas ir šiuolaikinis šokis gali vienas kitą papildyti: klasikinis šokis suteikia techninį pagrindą, kūno kontrolę, tikslumą, o šiuolaikinis – gebėjimą improvizuoti, mąstyti ir kurti. „Klasikiniame šokyje tu nepaimprovizuosi. Ten yra labai aiški technika, tikslumas, forma. Bet tai ir yra didžioji jo vertė. Jeigu nori būti geras artistas, klasikinio šokio pagrindas yra labai svarbus“, – sakė B. Molytė.
Šiandien šokėjai dažnai turi būti universalūs – vieną dieną atlikti klasikinį repertuarą, kitą dieną šokti šiuolaikinį kūrinį. „Kūnas labai jaučia skirtumą. Baleto artistui pereiti nuo pirštų į šiuolaikinį judesį nėra taip paprasta. Tai skirtingi fiziniai reikalavimai, skirtingas mąstymas“, – teigė ji.
B. Molytė taip pat pasakojo apie baleto ir šiuolaikinio šokio situaciją Lietuvoje. Jos nuomone, valstybiniuose muzikiniuose teatruose šiuolaikinio šokio atsiradimas vis dar yra diskusijų objektas, nes tradiciškai repertuare ilgą laiką karaliavo klasikinis baletas. „Lietuvoje turime nedaug valstybinių muzikinių teatrų, todėl jų repertuaras labai svarbus. Opera turi savo tradiciją, baletas – taip pat. Šiuolaikinis šokis vis labiau įsitvirtina ir ieško savo vietos“, – sakė pedagogė.
Žaneta Skersytė
Eglės Sabaliauskaitės nuotraukos
