Lygiai prieš 100 metų Klaipėdą užėmė Ypatingoji rinktinė ir tai tapo pagrindu visą jos kraštą po mėnesio oficialiai perduoti valdyti Lietuvai.
„Atviros Klaipėdos” rašinių cikle, skirtame pasakojimams apie tai, kas dėjosi Klaipėdos krašte prieš šimtmetį, šįkart skaitytojus supažindinsime ir su lemiamo karinės operacijos etapo eiga, ir su žiniomis, kurios tądien plaukė į Kauną iš Lietuvos atstovybių Europos šalių sostinėse.
Lemtinga kapitono iniciatyva
1923 m. sausio 15 d. Klaipėda buvo puolama buvo iškart keliomis kryptimis, pasipriešinimas ne visur buvo vienodas.
Kapitono Jurgio Atstupėno 1-oji kuopa sausio 15-osios rytą užėmė Klaipėdos geležinkelio stotį, o leitenanto Viktoro Skibarkos vadovaujamas šaulių būrys, apėjęs gerai įtvirtintas prancūzų kareivines, užėmė uostą.
„Sausio 15 dieną. Į Priekulę atvykom trečią valandą ryto, toliau gelžkelis buvo sugadintas ir reikalavo daug remonto, todėl buvo nuspręsta tęsti žygį pėstiems. Sudarius visapusišką žygio apsaugą tęsėm žygį plentu Šilutė-Klaipėda. Tokia bjauri naktis retai kada tepasitaiko: baisus vėjas, pusnys šlapiu sniegu, šaltis, blogas kelias, nuolatos užneštomis sniego vietomis. Aiškiai nežinoma padėtis ir užduotis, o tarpe žygiuojančių jaunuolių daugumoje nemačiusių nei mūšio, nei karo lauko, nei sunkių žygių darė labai liūdną įspūdį į mus karininkus tokia padėtis. Viltis buvo tik dideliam visų pasiryžime arba žūti, arba laimėti. Sudarant II-rą grupę Panevėžy ir renkant savanorius į kuopas, vykstančias prie Klaipėdos, Pagėgiuose nuo visų šaulių buvo paimtas pasižadėjimas žodžiu, kad be kalbų pildys visus įsakymus savo viršininkų, o neišpildęs tokio įsakymo bus vietoje sušaudytas be teismo. Bet nereikėjo ir to pasižadėjimo, nes visų drausmingumas ir klusnumas stebino prityrusius kovose karius. Šį jaunuolių elgesį aš galiu tik išaiškint nepaprasta tėvynės meile ir pilnu pasiaukavimu tautos gerovei. Apie 6 valandą pasiekėme stotį Karlsberg. Karlsberge iš sukilėlių štabo atjojo karininkas, kuris pranešė, kad dvaras Althof mūsiškių paimtas su nuostoliais iš abiejų pusių. Bet priemiestis Klaipėdos/Schmelz paimti nepasisekė, nes I-os grupės, vieną kuopos vadą užmušus, kuopa atsitraukė, o priešas smarkiai įsistiprinęs šiame priemiesty laikosi ir negalima jo išjudinti. Kur randasi mūsų kitos dalys ir ką dabar veikia priešas, aiškių žinių suteikti man negalėjo, tik bendrai pasakė, kad mes greičiau eitume I-ai grupei pagalbon. Tuojau buvo pasiųsti žvalgai Klaipėdos link. Tuo tarpu viesulas nurimo, oras išsiblaivė ir išėjus iš Karlsbergo tuojaus pasimatė Klaipėdos miestas. Priėjus folvarką Kl. Gotzhofen pasigirdo sustiprintas priešo šaudymas iš kulkosvaidžių ir šautuvų. Prisiartinus prie Neuhof radome I grupės atsitraukusią kuopą. Iš pasikalbėjimo su tos kuopos karininkais man paaiškėjo: kad sunkiausia padėtis yra kairiam sparne, rajone Schmeltz, kad Althofas užimtas, kad priešas labai įsistiprinęs Schmeltz grasina mūsų kairiam sparnui. Gavęs šias žinias priėjau išvados, kad reikia greičiau veikti kryptimi, kur yra didesnis pavojus. Todėl nusprendžiau su savo grupe pulti Schmeltz ir žūtbūt išvyti iš ten priešą. Išsivysčius mums kovos tvarkon ir pradėjus slinkti grandinėj pirmyn sutikom smarkią priešo ugnį iš kulkosvaidžių ir šautuvų. Atidengėm ir mes lengvųjų kulkosvaidžių ugnį /sunkiųjų kulkosvaidžių visai neturėjom/. Bet labiausiai spaudimą darėme ne ugnimi, o judesiu ir puolant visu savo grupės frontu perbėgimais vis pirmyn, už nekurio laiko mes pajutome priešo traukimąsi. Tuoj buvo pasiekti priešo įsitvirtinimo apkasai, kur radome pamestus guminius plosčius, neiššaudytus šovinius ir kitas smulkias reikmenis, kurios man parodė, kad priešas traukiasi paskubom ir kad toks momentas geriausias siekti savo tikslo, todėl visą laiką einant traukiančiosi priešo sprandais mes užėmėm priemiestį Schmeltz ir dvarą Rumpischen. Prie Rumpischen suradau savo pirmą kuopą, kuri buvo užėmus barą dešiniau Rumpischen ir stovėjo vietoje. Aš įsakiau jai pereiti mano žinion ir veikti antros grupės sąstate. Tuo laiku nuo I-os grupės vado atjojo karininkas, kuris perdavė man tos grupės vado įsakymą: išvijus priešą iš Schmeltz surinkti visą antrą grupę vienon vieton ir žygiuoti į Althofą. Kadangi aš faktinai nebuvau prijungtas pirmos grupės vado žinion, o veikiau savistoviai ir kadangi tokį įsakymą paskaičiau netikslingu ir kenksmingu Klaipėdos paėmimui, todėl šiam karininkui aš pranešiau, kad I-os grupės vado įsakymo nepildysiu, o pulsiu savo atsakomybe Klaipėdą, nes tik dabar randu geriausią momentą imti Klaipėdą, kada priešas traukiasi. Ir prašiau apie tai pranešti Sukilėlių štabui”, – savo ataskaitoje rašė kapitonas Mykolas Kalmantavičius (Bajoras).
Pasak Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vytauto Jokubausko, operacijos lūžio tašku tapo būtent ši tuomet 27 metų amžiaus kapitono M. Kalmantavičiaus iniciatyva – nepaklausyti I grupės vado mjr. Jono Išlinsko įsakymui žygiuoti į Sendvarį.
„Duomenys apie padėtį prancūzų pusėje iš esmės patvirtina M. Kalmantavičiaus asmenine iniciatyva priimtą sprendimą buvus teisingą, nes uždelsus ir suteikus laiko prancūzams atsitraukus persigrupuoti, galėjo nutikti taip, kad jie būtų įsitvirtinę palei Dangės upę, tereikėjo pakelti abu tiltus. O kol lietuviai būtų juos apėję iš šiaurės, jau galėjo atplaukti ir artilerija ginkluoti Lenkijos, Antantės laivai su keliais šimtai karių. Jei prancūzai būtų spėję persigrupuoti ir užimti naujas pozicijas ant upės kranto, padėtis būtų kardinaliai pasikeitusi”, – sako V. Jokubauskas.
Žygdarbis pareikalavo karininko gyvybės
„Antpuolį tęsiau ir apie 10 val. man pavesta grupė įėjo į miestą. Susiduriant su miesto vietiniais gyventojais radome labai daug palankumo kaip iš darbininkų vokiečių, taip ir iš visų vietinių lietuvių. Bet slenkant miesto gatvėmis priešas pradėjo smarkiausią apšaudymą. Šūvio eilėj zvimbiančių kulipkų atsimušimas į namų sienas, šaudymas iš kaži kurių langų ir nuo stogų labai klaidino mūsų padėtį ir neleido greit orientuotis, kur tiksliai randasi priešas. O tuo tarpu pustrečio šimto žmonių pakliuvę į miesto gatves greit išsisklaidė ir silpnino mūsų jėgas. Padėtis kaskart darėsi vis sunkesnė. Pagaliau paaiškėjo, kad svarbiausios priešo jėgos susitelkė Prefektūroj. Tuojaus visiems kuopų vadams įsakiau apsupti Prefektūros namą. Bet prie to namo priėjimas buvo labai sunkus, nes priešas turėjo patogius apšaudymus visų gatvių, prie to namo prieinančių”, – rašė M. Kalmantavičius.
Puolimą dėmesio atitraukimu parėmė ir kiti „sukilėlių“ padaliniai. Kapitono Jurgio Atstupėno iniciatyva 9 val. buvo užimti abu tiltai. Kuopos vadas tiltų apsaugai paliko po 10 žmonių su kulkosvaidžiais, o su likusiomis pajėgomis užėmė šiaurinę miesto dalį nuo Dangės upės iki geležinkelio linijos, ėjusios į uostą (taip nepaliečiant kitapus geležinkelio buvusių kareivinių).
„Puolant prefektūrą buvo užmušta keletas sukilėlių, todėl veikti reikėjo sustiprintai ir skubiai, kad nenupultų mūsų moralės jėgos. Greitai suradau karininką Šepetį, kuris buvo surinkęs vienon vieton apie būrį sukilėlių. Jam įsakiau su tuo būriu surasti mažiau apšaudomą vietą prislinkti prie Prefektūros namo ir greičiausiu laiku granatomis išmušti iš to namo ten esantį priešą. Neužilgo karininkui Šepečiui pasisekė prisiartinti prie namo ir mesti keletą granatų, tuo pat laiku iš kitos pusės buvo pastatyti ant namų stogų lengvi kulkosvaidžiai, kurie atidengė ugnį į prefektūros langus. Po sustiprintos kulkosvaidžių ir granatų ugnies priešo ugnis buvo nuslopinta ir veikiai pasirodė iš prefektūros lango balta vėliava. Šis drąsus žygis karininkui Šepečiui /leitenantui Burokevičiui/ ir keliems sukilėliams kainavo gyvybes, bet per jų aukas įėjom į Prefektūrą apie 13.30 val. Įėjus į Prefektūrą radome ten virš 80 francūzų kareivių, keletą karininkų ir patį Komisarą Petisne. Tuojaus įsakiau visiems nusiginkluoti ir ginklus paėmus savo žinion žmones suvedžiau į vieną vietą po sukilėlių apsauga. Užėjus į kambarį, kur buvo komisaras Petisne, jis stovėjo labai prislėgtame ūpe. Bet man mandagiai pradėjus kalbėti, kad mes su francūzais muštis nenorime, bet mes norim sutvarkyti tiktai lietuvių valdžią Klaipėdos krašte, jis tuoj įsidrąsino, atsisėdo ir užklausė, kas aš per vienas. Trumpai atsakius Bajoras pareikalavo dokumentų, į ką trumpai prisiėjo atsakyti parodžius revolverį vietoj dokumentų. Jis tuoj pat nusiramino ir pradėjo klausti, ar aš pažįstu sukilėlių vadą Budrį, su kuriuo jis notomis vedė derybas. Paprašė manęs, ar negalėčiau aš atvežti p. Budrį tęsti derybas. Aš sutikau, bet iš pradžios pareikalavau, kad būt sustabdytas francūzų veikimas prieš sukilėlius kareivinėse, ir perspėjau, kad mažiausias judesys iš kareivinių francūzų privers mus iššaudyti visus karininkus ir kareivius, esamus mūsų žinioj prefektūroj. Komisaras Petisne įsakė kareivinių įgulai susilaikyti nuo ginkluoto veikimo. Išstačius prie belaisvių išsiuntus patrulius į miesto svarbesnius punktus, palikus savo pavaduotoją nuvykau į Sukilėlių štabą atvežti p. Budrį. Greit su p. Budriu grįžome į prefektūrą, kur ir prasidėjo abipusės derybos. Užėmus Prefektūrą radome ištisus kambarius prikrautus šovinių, granatų, duonos, šokolado ir t.t., matomai jie buvo pasiryžę ilgai laikytis šiame name. Mūsų laimei, jie išsilaikė neilgai. Nes neužilgo į Klaipėdos uostą atplaukė lenkų karo laivas „Komendant Pilsudski“. Priplaukus laiveliui prie kranto su francūzų pulkininku, kurį sutiko lenkų konsulas ir pasakė, kad jau per vėlu, nes miestas užimtas”, – savo raporte rašė M. Kalmantavičius.
Apie tai, kaip matė tos dienos įvykius keliuose išeivijos leidiniuose pokariu buvo išdėstęs ir pats karinės operacijos vadas Jonas Polovinskas-Budrys. Savo tekste jis M. Kalmantavičių vadino narsiu vadu.
„Kai tik bėgantieji mėgindavo kur sustoti ir gintis, tuoj buvo paleidžiami mūsų kulkosvaidžiai, ir gynėjai vėl bėgo. Apie 9 val. ryto Bajoras pasiekė prefektūrą, kur 70 prancūzų su keliais karininkais nutarė gintis. Kiti užsidarė kareivinėse ir pasiėmė savo žinion dar 150 žandarų. Kiti žandarai, netekę vilties ir noro gintis, išsilakstė po miestą ir išsislapstė po privačius butus. Prancūzai turėjo geroką kulkosvaidžių skaičių ir per visus dviejų aukštų langus kyšojo jų vamzdžiai. Abiejose gatvėse ties namu negalima buvo pasirodyti, nes jų ugnis viską nušluodavo. Keli drąsuoliai jau užmokėjo savo gyvybe. Klaipėdietis Vanagaitis, buvęs vokiečių viršila, drąsiai pasisiūlė Bajorui pravesti savanorių dali per sodus į prefektūros namo sodą. Tuo tarpu vienas jaunas karininkas, Barkauskas, paėmęs rankinę granatą, prisislinkęs prie namo mūro, mėgino įmesti pro langą granatą, bet buvo pastebėtas ir krito vietoje negyvas. Kulka pataikė jam tiesiai j kaktą. Vienok atsirado ir daugiau drąsuolių. Du mūsų kulkosvaidžiai pradėjo ugnį į prancūzų kulkosvaidininkus. Tuo pasinaudojo vienas savanoris drąsuolis ir pakartojo Barkausko žygį, šį kartą jam pasisekė. Išgirdom viduryj namo granatos sprogimą, nuo kurio išbyrėjo visi langai. Pasirodo, antrame aukšte būta paties Petisne su pagelbininkais. Kažkas iš jų sugriebęs nuo stalo baltą staltiesę iškišo pro langą: ženklas, kad pasiduoda. Prancūzai sudėjo ginklus. Apie 12 v. dienos Bajoras pranešė man įvykusį faktą. Visos kuopos iš įvairių pusių įžengė j miestą, užėmė uostą, tiltus, stotį ir apsupo kareivines, laukdamos tolimesnių įsakymų. O tuo tarpu prefektūroje ėjo derybos. Žmonių minios užplūdo gatves ir laukė, kas čia bus toliau”, – rašė J. Polovinskas-Budrys.
Prancūzijos pusės liudijimas
Žurnalas „Karys” 1978 m. perspausdino „Memeler Dampfboot” gautą vieno neįvardinto prancūzų karininko liudijimą apie 1923 m. sausio įvykius. Jis esą buvo paremtas Nancy mieste buvusio 21 prancūzų šaulių bataliono archyvo duomenimis.
„Kautynės prasidėjo sausio 15 d. 8:30 ryto. Vis garsesni ir dažnesni šūvių garsai atsklido virš miško šiauriniame gynybos sektoriuje. Atrodo, kad priešas žymiai priartėjo. Kiekvienas šaulys užėmė savo postą ir pasiruošė atidengti ugnį. Tuo tarpu girdisi jau ir šūviai iš šiaurės rytų. <…> Tarp 9:30 ir 10 valandos, jau labai aiškiai girdisi šautuvų tratėjimas iš pietų. <…> Pagaliau kpt. Vaucaire, pasinaudodamas privačiu telefonu, skambina komendantui ir jam praneša, kad jo sektorių priešas puola labai stipriomis pajėgomis ir nežiūrint paplokščio tereno ir smarkios šaulių ugnies, priešas pamažu veržiasi pirmyn. Kapitonas dar pabrėžia, kad jis savo pozicijas laikys tol, kol tik pajėgs. Blogiausiu atveju pasitraukiąs link miesto pakraščio. Bet atėjo momentas, kad priešas jau taip priartėjo prie pietinės gynybos linijos, kad kpt. Vaucaire tikrai buvo priverstas skubiai pasitraukti į miesto pakraštį ir pradėti kautynes gatvėse. Ypatingai gatvių sankryžos buvo smarkiai spjaudomos. Viskas buvo mėginama, kad ko ilgiau atlaikius priešą. Kiekvienu kautynių pertraukos metu kpt. Vaucaire vis skambino komendantui ir informavo apie padėtį. Tačiau po 11:30 val. komendantas daugiau žinių nebegavo. Kituose gynymosi baruose, išskyrus kelis priešo klaidinimo tikslu daromus manevrus padėtis buvo palyginamai rami”, – cituotas karininkas.
Pasak atsiminimų autoriaus, kadangi komendantas nebeturėjo jokių rezervų pietiniam sparnui, jis tikėjosi apginti bent šiaurinę Klaipėdos miesto dalį, nes abu tiltai dar nebuvo užimti.
„Kaip tik tuo momentu, kai komendantas susiriša su šiaurinio sektoriaus leitenantais ir nori jiems duoti naujų nurodymų, suskamba telefonas. Kpt. Vaucaire iš aukštojo komisaro būstinės praneša, kad kautynės esančios baigtos ir kad tarp komisaro ir užpuolikų vado prieita prie susitarimo. Iš prancūzų pusės turima du negyvus ir sužeistų. Sužeistieji bus patalpinti vietinėje ligoninėje, o likusieji šauliai su visais savo ginklais sugrįšiantįs į kareivines. Kas atsitiko? – visi klausia. Pasirodo, kad kpt. Vaucaire negalėdamas atlaikyti priešo veržimosi į miestą, įsakė savo daliniams pasitraukti ir vykti ginti komisaro būstinę ir misijos narius. Jis dabar jau apytikriai žinojo priešo pajėgumą, nors jo puolimo tikslas jam dar nebuvo žinomas. Tat kova savu kulminacijos tašką ir pasiekė ties komisaro pastatu. Šauliai kovėsi gatvėse ir šaudė iš langų. Gatvėje kulkosvydį aptarnaujantis šaulys buvo vietoje nukautas. Krito negyvas ir kitas. Priešas užėmė artimų namų langus. o kai kur net ir stogus. Jo būriai, puldami prefektūrą, turėjo ypatingų nuostolių. Vienas, mūsų akimis žiūrim jų vyresnysis, mirtinai sukrito prieš prefektūros durim. Vienam mūsų šauliui kulka suplėšė net šautuvo buožę! Priėjo momentas, kada pradėjo rastis ir amunicijos trūkumas. Pagaliau beliko tik nuogu durklu eiti prieš puolantį priešą, kuris ne tik viršijo mus savo skaičiumi, bet ir savo amunicijos atsargomis. Tokiu kritišku momentu kpt. M. Vaucaire buvo pašauktas pas aukštąjį komisarą Petisne ir užklaustas nuomonės apie padėtį. Kapitonas aiškiai pasakė, kad pozicijos ilgiau nebeįmanoma laikyti. Tuo pačiu momentu kulka pramušė komisaro kabineto langą ir atsimušė į lubas. Tada komisaras liepė pro langą iškelti baltą drobę, o kpt. M. Vaucaire įsakė savo šauliams visus šautuvų užraktus užkasti prie pastato esančiame mažame sodelyje. Po to kapitonas išėjo ir atsistojo prie pastato svarbiausio įėjimo, kur jį jau pasitiko vidutinio amžiaus žmogus. Jis davė suprasti, kad jis esąs būrių vadas”, – cituotas prancūzas.
Pasak jo, M. Kalmantas „nepasisveikinęs pradėjo kalbėti nugalėtojo tonu ir tuojau diktuoti savo įsakymus ir pageidavimus”.
„Komisaras Petisnė davė jam suprasti, kad jis esąs prancūzų prefektas ir Jungtinių Tautų atstovas. Jis pakartotinai prašė savo pokalbininko laikytis mandagumo. Pagaliau šis vyras nusiramino ir net paaiškino, kad jis esąs Lietuvos armijos kapitonas, kuris perėmęs bataliono vadovybę, nes jo vadas esąs nukautas prie prefektūros. Jo faktinas viršininkas esąs pulkininkas ir šiuo metu randasi užmiestyje. Dabar visi suprato, kad anie apginkluoti būriai buvo niekas kitas, kaip reguliarios Lietuvos armijos daliniai, persirengę civiliniais drabužiais, kad pavaizduotų Klaipėdos krašto gyventojų sukilimą. Karininkai ir puskarininkiai nešiojo ant rankų raiščius, kuriuose buvo atžymėtas jų laipsnis. Ypatingai į akis krito trys spalvos – geltona, žalia ir raudona”, – rašoma prancūzo liudijime.
„Amunicijos negailėjo”
Apie sausio 15-osios įvykius liudija ir Lietuvos atstovo Klaipėdos krašte Jono Žiliaus tos dienos pranešimas centrinei valdžiai, ir vėliau surašyti jo prisiminimai.
„Ryte 6 valandą sukilėliai paėmė Althofą. Šaudymas daugiaus rytuose ir pietuose. Apie 9.35 pirmutinis šūvis pasigirdo vidury miesto prie Friedrich-Wilhelmstrasės (dabar – Tiltų g. – M. V.). Apie 10 vai. publika pradėjo iš gatvių tuštėti. Tūli bėgte bėgo pasislėpti. Apie 10.10 min. įsuko iš Friedrich-Wilhelm į Marktstrasę (dabar – Turgaus g. – M. V.) būrys francūzų, susidedantis iš 8 kareivių ir tiek jau freiwilligerių. Paskui juos važiavo sunkus automobilis, kuriame sėdėjo apie 6 francūzai. Visi traukė prie Prefektūros. Į kokią 15 minučių potam prasidėjo traškėjimas kulkosvaidžių ir šautuvų visoms gatvėmis apie Prefektūrą. Tuomi pat laiku, apie 10.30, sukilėliai pro celiuliozo fabriką artinosi prie Prefektūros ir iš pietų. Apie 12.15, kada sukilėliai prisiartinę prie Prefektūros pradėjo mesti per langus granatas, francūzai iškišo baltą vėliavą ir tapo nuginkluoti”, – pranešime dėstė J. Žilius.
Atsiminimuose jis rašė, kad tądien buvau pažadintas apie 9.20 val. „su pasakymu, kad eičiau žiūrėti, mieste esą kas tokio nepaprasto”.
„Paveizėjau pro langą. Turgaus gatvė, prie kurios gyvenau, ir Friedrich-Wilhelm gatvė pilnos žmonių. Minia nerimauja, žingeidauja ko tai. Mums iš Atstovybės gyvenimo nepatogu buvo šįkart išeiti ant gatvės ir klausti, bet mes numanėme maždaug patys, kame dalykas. <…> Buvo aišku, kad sukilėliai yra mieste ir iš visų šonų apgula Prefektūrą. Po kiek laiko buvo girdėti, kad šaudosi ir pamary, kur, kaip vėliaus pasirodė, sukilėliai buvo apėmę ne per toli Prefektūros stovintį piliakalnį ir linkui Smeltės, kur buvo ėję smarkiausios sukilėlių jėgos. Staiga prieš mūsų langus ant kampo Turgaus ir Freidrich-Wilhelm gatvių pamatėme du sukilėlius su mėlynomis kokardomis ant rankų, o rankose su šautuvais. Tai vienas, tai kitas iš jų iš už kampo iššauja ir vėl ramiai sau vaikščioja po gatvę. Vėliau pasirodė jų daugiau. Traškėjimas kulkosvaidžių visą laiką buvo didelis. Prancūzai amunicijos nesigailėjo, bet sukilėliai artinosi vis arčiau Prefektūros. <…> Ant mūs gatvės buvo užmuštas vienas stovįs prie kulkosvaidžio arti Prefektūros francūzų kareivis, francūzų kulkosvaidžio kulka pataikė ir užmušė Memeler Banko direktorių, keletas namų žemiau mūsų. Vienas iš anų dviejų priešais mūs langus stovinčių šaulių buvo sužeistas į koją. Kalbinta, kad važiuotų į ligoninę. Jis paprašė tik bandažo, perrišo pats sau koją ir nuėjo. Tuomi tarpu vis didesni sukilėlių ir šaulių būriai pradėjo rodytis gatvėse. Po kiek laiko įėjo į miestą ir pulkai sukilėlių nuo stoties ir Forsterei pusės”, – daugiau tos dienos detalių atsiminimuose minėjo J. Žilius.
Paliaubos kėlė nerimą
J. Polovinskas-Budrys savo atsiminimuose rašė, kad derėtis su Klaipėdos krašto vyriausiuoju komisaru Gabriel Jean Petisné per miestą važiavo su Pranu Klimaičiu ir M. Kalamatavičiumi „apdaužytam ir be durelių senam forduke”.
„Iš minios, abiejose gatvės pusėse buvo girdėti gana gausūs džiaugsmingi šauksmai – lietuviškai ir vokiškai. Įėjome į prefektūrą. Prancūzai atsistojo. Keli, sunkiai sužeisti, gulėjo apraišioti. Pasikėliau į antrą aukštą. Ten buvo 7-8 uniformuoti prancūzų karininkai ir pilna uniforma, kaip supratau, Petisne. Vieni kitus saliutavome. Petisne jau buvo atsigavęs ir bandė pasikeisti rolėmis. – Jūs čia „tų žmonių” vadas? – staiga kreipėsi j mane. – Taip, aš. – Ar jūs pripažįstate Alijantų autoritetą šiame krašte? – vėl klausė. – Apie tai galėsime pasikalbėti vėliau, laisvesniu laiku. Dabar norėčiau žinoti, ką jūsų žmonės planuoja kareivinėse: mano gintis arba nutraukė gynimąsi? Petisne pamatęs, jog jo taktika nepasisekė, pakeitė toną ir, kaip geras vaidila, gana maloniai ir ramiai sako: – Leiskite atvykti čionai karo vadui, su juo ir tarkitės”, – derybų pradžią aprašė J. Polovinskas-Budrys.
Pasak jo, Prancūzijos pajėgų vado H. Thibaut išvažiavo atvežti vienas iš „sukilėlių” ir vienas prancūzų leitenantų.
„Tuo tarpu prisistatė man vienas civilinis. – Aš miesto burmistras Šultz. Vyriausio burmistro aš nesurandu. Kokie bus tamstos nurodymai miestui? – stengėsi ramiai ir pagarbiai klausti senyvas žmogus. – Matai, matai, štai lapė jau prisigerina naujiems šeimininkams, – tarė Petisne piktai savo karininkams. Jo kabineto šefas, kapitonas La Roche, nerodydamas savo jausmų, tylėjo. Jis tik buvo sąžiningas vertėjas. Paprašiau burmistrą Šultz, kuris mokėjo, nors ir nedaug, lietuviškai, kad būtų pas mane rytoj 10 vai. ryto krašto Direktorijos bute, kurį pasirinkau savo buveinei. Petisne lyg norėjo prieštarauti, ruošėsi ką sakyti, bet susilaikė ir numojo ranka. Greitai atvyko senyvas majoras. Buvo susinervinęs. Saliutavo. Apsidairė aplink, kaip geras tėvas-vadas, ieškodamas akimis, ar ne trūksta ko iš karių. Po to kreipėsi j mane: – Darysime paliaubas? Jausdamas visą atsakomybę už savo veiksmus, supratau, kad ir čia nėra strateginis klausimas: paimsi kareivines, tai jau kraštas lyg laisvas, ir klausimas baigtas! Anaiptol, jei mes darysime kuo mažiau triukšmo, kuo daugiau saugosime Alijantų prestižą, tuo naudingiau bus mums galutiniam Krašto likimo sprendime. Tad senam majorui atsakiau: – Iš viso nematau, už ką gi jūs, prancūzai, čia mušatės. Patys iš Prancūzijos marguojate į Rūro kraštą, o čia kovojate gindami vokiškumą. Aš būčiau ne tik už taiką, bet už pilną nuoširdžią draugystę. Mes, lietuviai, pilni simpatijos prancūzams ir suprantame, kad čia Klaipėdoje jūs, prancūzai, esate blogos diplomatijos auka. Negalite pasiūlyti taikos, kol diplomatijos susitars, lai būna paliaubos!” – atsiminimuose dėstė J. Polovinskas-Budrys.
Pasak jo, dėl paliaubų turinio buvo tartasi „labai trumpai”.
„Petisne paprašė palikti ir prefektūrą. Gerai – sutikau. Majoras paprašė susinešimo su laivais, iš kur jie gauna maistą. Paliaubų galia – neribotam laikui. Jos gali būti nutrauktos, 12 valandų iš anksto vienai pusei įspėjus kitą. Aš pasijuokiau: – Gerai, mums užtenka 2 val. pasiruošti, bet jei jūs norite 12 – sutinku. Be to, vaikščiokite, kur norite, po miestą, mes nekliudysime. Mes nežiūrime į jus kaipo į priešą. Majoras Tubeux, aktais pasikeitus, prašė grąžinti jiems šautuvus. Iš savo pusės pasiūlė atiduoti sunkvežimi, kuris ties Goetzefenu pakliuvo jiems. Aplink stovėjo apie dešimtis prancūzų karininkų. Tik vienas Petisne, užkietėjęs biurokratas, laikėsi rezervuotai. Karininkai gi aiškiai rodė mums simpatijų ir pagarbą. Aš atjaučiau juos. Negi šie 65 šautuvai turi reikšmės! Ir tariau: „Gerai.” Prancūzai, atiduodami mums automobilį, pastebėjo, kad jis sugedęs, ir čia pat jų mechanikai pataisė. Mes apstatėme miestą ir uosto rajoną sargybomis, saugojome kareivines ir kiekvieną prancūzų judėjimą, o dar tą pačią naktį Erdmonas Simonaitis įsikūrė krašto Direktorijos rūmuose”, – rašė J. Polovinskas-Budrys.
Apie šias paliaubas jis raštu pranešė E. Simonaičiui. Šio pranešimo nuorašas dabar yra saugomas tarp Lietuvos centriniame valstybės archyve esančių Užsienio reikalų ministerijos dokumentų.
„1. Abi pusės pasižada viena antros nepulti ir nedaryti viena priš antra jokių agresyvių žingsnių. Paliaubos daromos neribotam laikui ir gali būti nutrauktos tik tuomet jeigu a/ Klaipėdon atvyks Alijantų desantas ir b/ Ambasadorių Konferencija įsakys Alijantų Kariuomenės Vadovybei pradėti aktingus karo veiksnus prieš savanorių kariuomenę. Tačiau ir šioms aplinkybėms atsiradus Alijantų Kariuomenės Vadovybė nepradės agresyvių žygių neįspejus apie tai iš anksto savanorių Kariuomenės Vadovybės.
2. Klaipėdos miestas ir visas Mažosios Lietuvos kraštas pasilieka Savanorių Kariuomenės rankose. Alijantų kariuomenei paliekama Klaipėdos mieste eksteritorialine zona aplinkui Alijantų kariuomenes kazarmiu kur Alijantu kariuomenei leidžiama liuosai gyventi ir dirbti. Eksteritorialinė zona pažymėta Klaipėdos miesto žemėlapyje ir ne vėliau š. m. sausio mėnesio 16 dienos ta zona apžiūri natūroje įgalioti savanorių bei Alijantų kariuomonės vadovybių atstovai.
3. Alijantų kariuomenes karininkams ir kareiviams leidžiama yra peržengti aksteriatorialines zonos sieną tais atsitikimais kai jiems bus reikalo nueiti į savo kazina arba pirtin kadangi šiedvi vietos nėra eksteritoriales zonos ribose. Savanorių kariuomenei visai neleidžiama esksteritorialen zonon įžengti.
4. Aliantų kariuomenės karininkams leidžiama gyventi jų privačiuose butuose Klaipėdos mieste.
5. Alijantų įstaigos Klaipėdos mieste gali būti Alijantų kariuomenes sargybų saugojamos. Visos kitos sargybos ir miesto patruliavimą neša savanorių kariuomenė.
6. Abi pusės tuojaus paleidžia visus belaisvius o Alijantų vadovybė paliuosuoja dar visus areštuotus piliečius, kurie buvo suimti kaip savanorių šalininkai. Abiejų pusiu nukautiji atiduodami saviesems palaidojimui.
7. Savanoriu kariuomene gražina ginklus visiems nuginkluotiems Alijantų kariuomenes karininkams ir kareiviams”, – su sutarties esme pranešime supažindino J. Polovinskas-Budrys, paminėjęs, kad ji „padaryta žodžiais Amerikos korespondentų akyvaizdoje”.
Anot Ypatingosios rinktinės vadovo, vyriausiasis J. G. Petisné ir kariuomenes vadas „davė savanorių kariuomenės vadovybei garbės žodį šią sutartį šventai vykdyti”, o ji davė tokį patį pasižadėjimą.
„Be to savanorių vadovybė pareiškė kad ji nemato sau jokio pavojaus jeigu Alijantų kariuomenės karininkai ir kareiviai laisvai vaikščios visame Klaipėdos mieste. Pasižadėdama neperžengti eksteritorialinės zonos sienų Savanorių kariuomenės vadovybė nereikalauja to paties iš Alijantų kariuomenes kuriu ir leidžia jiems laisvai vaikščioti mieste pageidaudama tik vieno kad Alijantų kariai korektingai elgtųsi su musu savanoriais ir kitais piliečiais”, – informavo rašte J. Polovinskas-Budrys.
Kapitonas M. Kalamantavičius savo raporte rašė, kad toks susitarimas sukilimo operacijoje dalyvavusiems kariams ir šauliams sukėlė daug nerimo.
„Kaipo derybų vaisius visiems belaisviams buvo grąžinti ginklai pavakary, tas žingsnis sudarė mums labai daug nerimo. Nes sukilėliai po ištisos dienos žygio ir mūšio, be valgio ir poilsio buvo labai nusilpę kaip fiziniai, taip ir moraliai. Bet ir čia viršum ant visko ėmė pasiryžimas ir geležinė drausmė, todėl prisiėjo sustiprintai išstatyti apsaugą visame mieste ir sekti kiekvieną priešo judesį.”, – rašė kapitonas.
Kreipėsi į prezidentą
Sausio 15-osios vakarą J. Polovinskas-Budrys iš Klaipėdos dar išsiuntė pranešimą Lietuvos prezidentui Aleksandrui Stulginskiui.
„Mažosios Lietuvos savanoriai, šiandien įžengę Klaipėdon, siunčia Tamstos asmeny Didžiosios Lietuvos broliams širdingiausius linkėjimus, pasitikėdami reikalingos paramos tolimesnėje kovoje už mūsų mylimo Krašto likimą ir laisvę”, – rašoma pranešime.
Didžiulis diplomatinis spaudimas
Tuomet Lietuvos premjero pareigas ėjęs Ernestas Galvanauskas 1961 m. išeivijos spaudoje paskelbtuose atsiminimuose rašė, kad sausio 15-ąją atsakinėjo į prieš kelias dienas gautą jau antrą Ambasadorių Tarybos (Konferencijos) pirmininko, Prancūzijos premjero Raymond Poincaré telegramą, kurioje jis „reikalavo nepraleisti savanorių į Klaipėdos kraštą ir nurodė, kad Santarvė įžiūrinti sukilime spaudimo priemonę paveikti jos sprendimą”.
„Įspėjo, kad sugebėsianti aukštumoje išlaikyti savo garbę ir priversianti gerbti jos padarytus sprendimus. Sausio 15 d. atsakydamas į Poincarė grasinimus nurodžiau, kad Lietuva pasitiki Ambasadorių Tarybos sprendimų, nes jis išplaukia iš Versalio sutarties ir randa reikalo daryti spaudimą. Lietuvos vyriausybė pažadėjo darysianti žygius sulaikyti savanorių judėjimą j Klaipėdos kraštą”, – rašė E. Galvanauskas.
Pasak buvusio premjero, tą pačią dieną jis įsakė krašto apsaugos ministrui Baliui Sližiui „iškilmingai pasiųsti artilerijos dalinį Klaipėdos link, Lietuvos pasieniui sustiprinti, nors tokios sienos Europos geografijoje jau nebebuvo”.
Tuo metu iš Lietuvos atstovybės Paryžiuje tądien į Kauną skriejo šifruota jos sekretoriaus Kajetono Dobkevičiaus telegrama.
„Iš pradžių vokiečių paskleistos žinios apie Lietuvos karių įsiveržimą pasikeitė nuomone vietinis sukilimas dalyvaujant atėjūnams. Neskaitant lenkų žinių, spauda Lietuvos Vyriausybės neužpuldinėja ir bendrai nėra mums priešinga. Jei pasirodys Aliantų aukos ūpas griežtai pasikeis”, – rašė sekretorius, informavęs, kad prancūzai į Klaipėdą siunčia kreiserį „Voltaire”.
O iš atstovo Berlyne Vaclovo Sidzikausko E. Galvanauskas sausio 15-ąją gavo pranešimą, kad Prancūzijos ambasados žiniomis, vokiečių kariniai daliniai, vadinti Freikorps Diebitsch, rengiasi veržtis iš Rytprūsių per Tilžę į Klaipėdą.
„Rytoj pareikšiu Vokiečių Vyriausybei, kad kariuomenės įsiveržimo Klaipėdon negalėsime toleruoti, prieš mūsų atstovybę buvo šiandien vokiečių demonstracija”, – rašė diplomatas.
Tuo metu Lietuvos atstovas Estijoje Viktoras Gailius premjerą informavo, jog Prancūzijos atstovas šioje šalyje užsienio reikalų ministrui pareiškė, kad „prancūzai Klaipėdą laikysią, nes reikalinga Aliantų kariuomenei bazė, jeigu vokiečiai bandytų su rusais susivienyti”.
„Jie išsiųs Klaipėdon kariuomenės”, – rašė V. Gailius.
Rašė tądien slaptą pranešimą premjerui ir Lietuvos atstovas Londone Tomas Norus-Naruševičius, pabrėžęs, kad jam trūksta žinių iš Kauno, o „anglų susidomėjimas didžiausias”.
„Mūsų priešai deda pastangas surišti šį įvykį su Rusijos-Vokietijos planais prieš Antantę, todėl tas mažutis incidentas priimamas už labai didelės svarbos atsitikimą. Lenkams delnas niešti, kad tik įsiskverbti Klaipėdos teritorijon, kurios integralumą ir Prancūzai labai daboja. <…> Ministerio pirmininko presai pareiškimas, kad Lietuva nebus indiferentiška jei Aliantai darys presiją prieš Klaipėdos gyventojų daugumą, išaiškintas kaipo grasinimas Antantei ir tuom pasiremiant, daromos labai nepalankios mums išvados ir įtarimai. Sukilėlių vado pirmoj deklaracijoj Prancūzams irgi atrandama panašią klaidą, būtent reikalavimas išsitraukti prancūzų kariuomenes iš Klаірėdos. Jeigu eina kova su direktoria, o ne prieš Aliantus, tai kam reikalauti Prancūzų išsitraukti? Tas viskas mūsų priešų bus išnaudota”, – rašė diplomatas.
Anot jo, britų užsienio reikalų ministerija teiravosi, kur gi pastaruoju metu yra dingęs Lietuvos premjeras, nes jau dvi dienas apie jį nebuvo jokių žinių (E. Galvanauskas vykstant karinei operacijai pats apdairiai išvyko į savo kaimą, kad užsienio šalių atstovai negalėtų jo surasti ir pareikšti pretenzijų). Dėl tokios nežinios esą buvo keliamos versijos, kad jis pats yra su sukilėliais ar išvyko į Paryžių.
„Ieškoma visokiu darodymų lietuvių dalyvavimo toj „avantiūroj”, ypatingai lietuvių uniformos pasirodymas sukilėlių tarpe duoda priešams kaltinti musą Valdžios prie to prisidėjimu. Reikalaujama iš mus sustabdyti kraujo pralėjimą, bet aš paklausiau, kaip? Mes neturim jokių teisių kištis į teritoriją, kuri ne mūsų buvo valdoma ir ne mūsų suverenitete. Lietuvos kariuomenės mes negalim ten siųsti. Daryti patarimą sukilėliams mums irgi pavojinga, nes tada tai ištikrųjų gali kilti vėl visoki kaltinimai. Visgi patariama, kad kas nors iš įtakingų veikėjų nuvyktą ten ir nuramintų sukilėlius. <…> Jei kraujo praliejimas atsitiktų, buvo man pabrėžta, t.y. prancūzai būtų užmušti, tai mūsų padėtis būtų labai sunki. <…> Buvo atkreipta domė, reikia vengti kraujo praliejimo ir ypatingai neprileisti, kad tame dalyvautų ir Anglų kreiseris. Per kreiserį, matomai, Anglai rinksią vietos žinias ir informos Valdžią, kaip dalykai stovi; bet bijau, kad kreiseriui duotos ir instrukcijos dalyvauti mūšiuose, jeigu būtų iš lietuvių pusės Aliantams ginklu pasipriešinimas”, – informavo T. Norus-Naruševičius.
Baigdamas savo panešimą jis akcentavo nematantis iš niekur, kad čia nebūtų mums simpatizuojama”.
„Jeigu paimsit oficialius žmones arba presą, nematyt, jie butų nedraugingi mums; atbulai, kyla jų širdyse „dosada” už mūsų klaidas. Jeigu atsiranda korespondencijos priešingos mums, tai jos eina daugiausiai iš Rygos, Varšavos arba Berlyno”, – rašė diplomatas.
INFORMACIJA
Čia galima pamatyti 1923 metų kino kroniką, pavadintą „Klaipėdos atvadavimas”
Martynas Vainorius, „Atvira Klaipėda”, 2023-01-15
