Choreografas Edwardas Clugas (Slovėnija) jaučiasi pakylėtas ir įsipareigojęs, nes būtent jo vienaveiksmiai baletai, statomi senajame elinge, taps pirmaisiais šokio spektakliais I-ojo tarptautinio Klaipėdos festivalio istorijoje.
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė entuziastingai įsitraukė į repeticijų procesą ir deda ypač daug pastangų perprasti choreografo idėjas bei šokio kalbą. Tad neabejojama, kad ant marių kranto rugpjūčio 13–14 d. pristatomi spektakliai „Stabat Mater“ pagal Giovanni Battista Pergolesi muziką ir Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“ sulauks publikos atsako.
Koks buvo Jūsų startas šokio
Portrait Edward Clug
pasaulyje? Ar tiesa, kad pradėjote nuo baleto šokėjo karjeros?
Esu kilęs iš šeimos, kurios istorijoje nebuvo jokių sąsajų su šokiu. Žinote, mano gimtajame miestelyje Bejuše (Rumunija), iš kurio esu kilęs, net nėra teatro. Mano tėvas kadaise svajojo tapti artistu, bet gyvenimas nesuteikė jam šanso įgyvendinti savo svajonę. Tačiau jis norėjo šį šansą suteikti man. Kai buvau dešimties, tėvas manęs paklausė, gal norėčiau išbandyti Nacionalinę baleto mokyklą Kluže-Napokoje. Nustebau, nes niekada nesidomėjau baletu ir nebuvau matęs baleto spektaklių. Bet idėja vykti į didelį miestą man patiko, nes Klužas-Napoka – didžiausias miestas Transilvanijoje.
Ir buvau priimtas į baleto mokyklą. Pradžia buvo sunki, gyvenimo sąlygos mokyklos internate buvo labai prastos, nes buvo pats nuožmiausias Nicolae Ceaușescu režimo laikotarpis.
Laimei, greitai supratau, kad baletas yra mano kelias, padėsiantis išsiveržti iš sistemos, ir tai man suteikė vilties. Girdėjau pasakojimus apie garsius baleto šokėjus, kuriems pavyko pabėgti į Vakarus gastrolių metu, ir tai tapo mano siekiamybe dar labai jauname amžiuje. Sutapo, kad tuo pat metu mane vis stipriau ėmė traukti baletas, o tapęs paaugliu buvau tiesiog apsėstas noro tapti didžiu klasikinio baleto šokėju.
Nepaisant to, jog dirbau labai sunkiai, didelės pažangos pasiekti nepavyko. Tuo metu, kai baigiau mokyklą, 1991 m. Rumunija tapo laisva šalimi, kaip ir kitos Rytų Europos bloko šalys. Aš dalyvavau atrankoje ir taip tapau Slovėnijos nacionalinio teatro Maribore baleto artistu.
Kaip tapote choreografu?
Kaip šokėjas pradėjau bendradarbiauti su žinomu Slovėnijos dramos režisieriumi Tomažu Panduru. Pradžioje dalyvavau kaip šokėjas jo dramos pastatymuose, vėliau jis man pasiūlė kurti choreografijas.
Tai buvo mano pradžia, tačiau vėliau mano norai ėmė augti. Taip 1998 m. „gimė“ mano pirmas baletas „Tango“. Jis buvo palankiai sutiktas ir tapo naujos mano karjeros pradžia. Po šio baleto dar ilgai ieškojau savo tapatybės, savęs kaip kūrėjo, kol 2005 m. sukūriau „Radio and Juliet“ (Radijas ir Džuljeta).
Tai tapo tikru lūžiu mano karjeroje bei atnešė tarptautinį pripažinimą, susidomėjimą mano kūryba ir Mariboro baletu. Šis kūrinys per metus taip išpopuliarėjo, kad jau spėjo kelis kartus apkeliauti pasaulį nuo savo premjeros Maribore. Tada mane ėmė kviesti dirbti su geriausiomis baleto trupėmis pasaulyje. Ir vis dar palaikau glaudžius ryšius, bendradarbiauju.
Kokie pastatymai Jums atnešė didžiausią šlovę ir apdovanojimus?
Man pasisekė, kad Mariboro baleto trupės vadovo pareigas galiu derinti su laisvai samdomo choreografo darbu ir bendradarbiauti su baleto trupėmis visame pasaulyje. Kūriniai skirtingi: nuo visiškai abstrakčių ar suabstraktintų pasakojimų iki labiau įprasta teatro dramaturgija grįstų baletų. Džiaugiuosi, galėdamas konstatuoti, kad nors mano darbai dažniausiai vertinami kaip „netipiniai“, publikai nesunku suvokti, kas juose norima perteikti šokio kalba. Esu pelnęs daugybę nominacijų ir keletą apdovanojimų, kurie įpareigoja mane dirbti dar daugiau (juokiasi).
Ką Jūs žinojote apie čionykštę baleto trupę prieš pirmą kartą atvykdamas kurti spektaklių į Lietuvą? Kas svarbu choreografui?
Mane susirado KVMT baleto trupės meno vadovė Jelena Lebedeva ir mes labai įdomiai pasikalbėjome. Buvau sužavėtas jos didžiulio troškimo ir ambicingos vizijos pakelti į aukštumas jauną baleto trupę. Kartu nusprendėme į Klaipėdą perkelti du vienaveiksmius baleto spektaklius: „Stabat Mater“ (pagal Giovanni Battista Pergolesi muziką) ir Igorio Stravinskio „Šventajį pavasarį“. Tai projektai, sulaukę pripažinimo visame pasaulyje.
Peržiūrėjęs keletą atrankų vaizdo įrašų, dar labiau palaikau ir suprantu J. Lebedevos siekius. Baleto artistai su dideliu atsidavimu ir noru kibo į naujos šokio kalbos mokymąsi. Esu tikras, kad jie spektaklių idėjas publikai perteiks naujai ir savitai. Man, kaip choreografui, tokia galimybė – tarsi dovana. Nuostabu turėti galimybę pasidalyti savo darbu, patirtimi ir jausmais su įvairiais žmonėmis iš skirtingų pasaulio kampelių. Ypač iš tokios šalies, kaip Lietuva, kur manęs publika dar nepažįsta.
Kas Jus įkvepia ir kuo Jūsų pastatymai Klaipėdoje bus išskirtiniai?
Mano lūkesčiai labai dideli. Juk mes kuriame spektaklius naujam, pirmajam tarptautiniam Klaipėdos festivaliui. Tai tarsi pirmas naujo festivalio puslapis, o jis turi būti išskirtinis. Labai laukiu, kada galėsiu savo spektaklį integruoti į tokią išskirtinę ir netikėtą aplinką, kaip senasis laivų elingas. Manau, kad industrinė aplinka dar labiau pabrėš baleto trapumą.
Ar baletas užima visą Jūsų laiką? Ar jo lieka laisvalaikiui?
Mano laisvalaikis glaudžiai siejasi su mano darbu: klausausi muzikos, skaitau ar bėgioju, kad išlikčiau geros fizinės formos. Tačiau tikroji gyvenimo atrama ir prasmė – mano šeima: žmona ir du vaikai.
Kokia, Jūsų manymu, šokio ateitis?
Tikiuosi, kad šokis kaip meno forma niekada netaps industrija. Šokis visada teikė žmonėms išsilaisvinimą ir įkvėpimą, ir aš tikiu, kad taip ir liks, nes mums tai tiesiog būtina.
Kalbino Žaneta Skersytė
