Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) nuo 2021 m. vasario 26 d., penktadienio, vyks fotografijos paroda „Nature morte“, kurioje autorius pateikia vizualias gyvybės ir mirties interpretacijas gamtoje.
Pastaraisiais metais, kai fotografijos pasaulyje nuolat randasi naujos, vis modernesnės fotokameros ir kita fototechnika, suteikianti galimybę pagauti akimi nepastebimus vaizdus ir vos per kelias sekundes juos tiražuoti, vis dažniau atsiranda fotografų, kurie nori sugrįžti į pradžią, kai ši medija užgimė. Todėl jie renkasi kurti archajiškais metodais, kurie užtrunka žymiai ilgiau, tačiau suteikia įvairesnių pojūčių, o kūrybos rezultatas niekada iki galo nėra nuspėjamas. Šiandiena tai prilyginama meditatyviam procesui, ar šamanavimui. Lietuvoje vienu iš anksčiausiai tokiu principu pradėjusių dirbti fotografų yra Gintas Kavoliūnas. Pirmojoje jo personalinėje parodoje „Nature morte“ pristatomi fotografijų ciklai, nuo 2012 m. kuriami analoginiu, cianotipijos, šlapio kolodijaus būdais, atspausdinti ant rentgeno plokštelių. Didesnė jų dalis eksponuojami pirmą kartą. Kelios G. Kavoliūno pirmojo ciklo „Ant palangės“ fotografijos uostamiestyje buvo eksponuotos prieš aštuonis metus, o 2019 m. dalis šios parodos darbų buvo pristatyti Kupiškio etnografijos muziejuje. Klaipėdoje G. Kavoliūno fotografinė kūryba išsamiai pristatoma pirmą kartą.
Nature morte prancūziškai – mirusi, negyva gamta. Šiuo terminu (liet. natiurmortas) dar vadinamas dailės, taip pat ir fotografijos žanras. Natiurmortuose menininkas vaizduoja negyvus objektus, įvairius daiktus, augalus, medžioklės laimikius ir pan. Ir tik kartais – žmones, kurie čia papildo pagrindinius motyvus, nesutrikdydami tvirtai suręstos kompozicijos, dažniausiai surežisuoto objektų tarpusavio ryšio ir jų išdėstymo erdvėje. Plačiąja prasme gamta – žmogaus būties pagrindas, ne tik biologinių, bet ir egzistencinių vystymosi procesų erdvė. Gamtos, natūros pažinimo lygmuo, gebėjimas pa/stebėti joje vykstančius virsmus iš principo nulemia mūsų santykį su fiziniais, kūniškais objektais. Ne tik elgseną, bet ir atvaizdavimo formas. Deja, šiandieninis gyvenimo būdas, regėjimo įpročiai ir suvokimo standartai dažnam sutrukdo prasiskverbti giliau, užčiuopti esmę. Norint tai pasiekti kai kam reikalingos specialios sąlygos, galbūt – simuliacijos, o kitiems užtenka kantraus, neskubraus žvilgsnio ir asmeninės patirties, abipusio priklausomumo ryšiais sietinos su gamta, suvokimo. Būtent pastaruoju atveju pradeda blankti utilitarūs, praktiniai aspektai ir atsiranda galimybė viską stebėti ne iš šalies, bet pamatyti tarsi iš vidaus. Ir čia jau ne taip svarbu, kalbama apie gyvą ar mirusią gamtą ir ką kiekvienu atveju turėtų reikšti nature morte – gamtos numarinimą, kai menininkas įspraudžia ją į dvimatę plokštumą (drobę ar popierių) ar jos prieglobstyje gyvybę praradusių sutvėrimų atvaizdavimo būdus.
Kavoliūno fotografijose aptinkame abu minėtus atvejus. Autorius vienodai noriai renkasi tiek gėlių vazonuose tarpstančius augalus, tiek jau silpniau gyvybe alsuojančias nuskintas ir sumerktas gėles ar išrautus ir sunykimui pasmerktus medžių daigus. Į jo dėmesio ir kūrybinių eksperimentų lauką patenka ir žymiai seniau gyvybę praradusių gyvūnų bei paukščių kaukolės, makabrišką šokį lietuje šokusių varlių liekanos. Visais šiais atvejais objektų fiksacijos G. Kavoliūno kūriniuose tampa šamaniška gamtos įkūnijimo galia, magiškai traukiančia prie jos ištakų, kur laikinumas yra akivaizdus, o gyvybė laisvanoriškai sudaro kontraktą su mirtimi. Stebėtina, bet tai nekelia įtampos, nė kiek nebaugina, todėl priimama kaip savaime suprantama. Fotografijoms pasirenkami objektai vienu metu ir visiškai įprasti, ir kartu reikalaujantys tokio autoriaus pasirinkimo pagrindimo. Skirtingos ne tik šių objektų kūriniuose įkurdinimo aplinkybės, bet ir priežastys, nulėmusios tokius autoriaus sprendimus. Jo ant palangės vazonuose auginamų gėlių atvaizdai („Ant palangės“, 2012–) tampa savotiškomis buto šeimininko charakterizavimo priemonėmis, iš dalies iliustruojančiomis jo pasaulio suvokimą. Čia – tik augalas ir jo buvimo vieta, nurodyta pavadinime. Daugiau – jokių nuorodų, tik atsiverianti erdvė spėliojimams ir apmąstymams. Nuskintos ir vazose pamerktos gėlės cianotipinio (cyanotype – angl.) proceso metu nudažomos vienodai mėlynai („Mėlynoji nuotaika“, 2014), o jų skirtingas spalvas galima sužinoti tik iš autoriaus paliktų užrašų, taip įgyjant galimybę pačiam „nuspalvinti“ matomą atvaizdą. Tai – provokacija, būdas mėlyname atspaude pamatyti skirtingas spalvas, kuriai noriai pasiduodama. Dar viena cianotipinė serija yra medžių fotogramos („Arbaro“, 2016–2019). Ją kurdamas autorius užsiima savotiška reinkarnacija – išrauna jaunus medelius iš jiems augti netinkamų vietų (pvz. šienaujamų pievų) ir suteikia jiems simbolinę amžinybę atspaudų lakštuose. Būtent čia pradedama vizualinė diskusija apie laikinumą ir galimybių išlikti iliuziją. Su nutrūkusia egzistencija fotomenininkas akistaton suveda pateikdamas rentgeno plokštelėse užfiksuotus gyvūnų ir paukščių kaukolių atvaizdus („Post-mortem“, 2019). Tam tikra prasme tai – jų dabartiniai, pomirtiniai portretai, kartu ir užuomina į praeitį, kaip buvusios gyvybės liudijimas. Groteskiško šokio su mirtimi istorijos pasakojamos šlapio kolodijaus plokštelėse („Šokis lietuje“, 2019). Čia fiksuojamos ant kelio dangos sutraiškytos varlės, tiksliau – išdžiūvusios jų kūnų liekanos. Amžiams judesyje – šuolyje ar rėpliojime sustingusios išraiškingos varlių pozos, gruoblėtos jų odos faktūros išgrynintame fone tampa itin mįslingos. Atitrūkusios nuo tragiško įvykio vietos, netekusios baigties fakto įrodymo, jos tampa tarsi savarankiškais simboliais, reiškiančiais nors ir dalinę, bet amžiną išlikimo tikimybę. Dar vienas prasminis lygmuo atsiranda suvokus, kad autorius kurdamas didesnę dalį šių darbų naudoja senąsias, jau retai naudojamas technikas bei technologijas, kurios taip pat yra nukeliavusios į praeitį ir galėtų būti laikomos mirusiomis, nes tik tam tikrais atvejais prikeliamos. Ir čia tenka pripažinti, kad kiekviena pabaiga reiškia tam tikrą pradžią, kaip ir mirusi gamta, siunčianti impulsus kūrėjui, suteikia gyvybę naujai formai ir prasminiam krūviui – kūriniui. (Danguolė Ruškienė)
Kavoliūnas gimė 1976 m. Adomynės kaime (Kupiškio r.). Nuo 2003 m. gyvena ir kuria Vilniaus rajone. 2008 m. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje įgijo fotografijos technologijos specialybės profesinio bakalauro diplomą. 2011 m. Lietuvos edukologijos universitete baigė dailės pedagogikos bakalauro studijas, 2013 m. įgijo dailės edukologijos magistro laipsnį. Nuo 2009 m. – VšĮ „Atviros fotografijos dirbtuvės“ vadovas. 2010–2018 m. dėstė Vilniaus dizaino kolegijoje, Taikomosios fotografijos katedroje. Nuo 2018 m. – Vilniaus dailės akademijos MDL Fotografijos ir medijos meno laboratorijos vedėjas. Nuo 2008 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, 2009 m. suteiktas meno kūrėjo statusas. Nuo 2013 m. – Lietuvos analoginės fotografijos asociacijos (LAFA) narys. Bendrose parodose ir edukaciniuose projektuose dalyvauja nuo 2000 m., veda teorinius ir praktinius fotografijos užsiėmimus, skaito paskaitas. Savo kūryboje naudoja skirtingas senąsias fotografijos technikas bei technologijas. Kūrinių yra įsigiję Šiaulių fotografijos muziejus, Tauragės krašto muziejus ir Nacionalinė dailės galerija.
Parodą organizuoja – VšĮ „Atvirosios fotografijos dirbtuvės“.
Kuratorė – Danguolė Ruškienė.
Rėmėjas – Vilniaus dailės akademija.
Paroda „Nature morte“ veiks iki 2021 m. kovo 28 d.
Dėl karantino ribojimų KKKC Parodų rūmų durys vis dar užvertos, tačiau vykstančias parodas bus galima aplankyti nepaliekant namų – lankytojai netrukus turės galimybę persikelti į Parodų rūmų ekspozicines erdves virtualaus turo pagalba!
