Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius nuo 2020 m. lapkričio 13 dienos Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) pristato penktąją Fotografijos šventę.
Jau tapo tradicija, kad KKKC Parodų rūmuose paskutinieji du metų mėnesiai skiriami fotografijos menui. Penktąją Fotografijos šventę LFS Klaipėdos skyrius pradeda pristatydamas išskirtines fotografijų parodas: Aleksandro Čekmeniovo (Ukraina) „Užmiršta žemė“, Violetos Bubelytės „Monospektaklis kitaip“ ir Arūno Kulikausko „Paskutinė“.
Tiesa, ilgai ir kruopščiai rengtos šventės planus sujaukė Covid-19 pandemija ir su ja susijęs karantinas, apribojęs parodinių erdvių ir muziejų lankymą. Todėl Fotografijos šventės pirmųjų parodų atidarymo ir fizinio jų lankymo šiuo metu nebus. Tačiau nuo lapkričio 18 d. ekspozicijas bus galima pamatyti virtualiai: https://klaipeda360.lt/parodu_turai/5/
Aleksandro Čekmeniovo fotografijų paroda „Pamiršta žemė“
Klaipėdoje rengiama vieno iš žymiausių Ukrainos šiuolaikinės fotografijos atstovų Aleksandro Čekmeniovo (Alexander Chekmenev) paroda „Pamiršta žemė“ yra pastarųjų metų Lietuvos ir Ukrainos fotomenininkų bendradarbiavimo tąsa. Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus ir Charkovo fotografijos mokyklos muziejaus (MOKSOP) bendras projektas pristato nedidelę A. Čekmeniovo darbų retrospektyvą. Parodos kuratorius Darius Vaičekauskas ir bendrakuratoris Sergiy Lebedynskyy sau kelia užduotį parodyti, kad autoriaus kūryba yra daugiau nei pokolonijinis „metraštis“. Joje aiškiai keliami socialiai angažuotos dokumentikos esmės, fotografo ir žiūrovo atsakomybės klausimai.
Čekmeniovas gimė Luhanske, Rytų Ukrainoje, šiuo metu gyvena ir kuria Kijeve. Fotografo karjerą pradėjęs nedidelėje savo gimtojo miesto fotostudijoje, laisvu nuo darbo metu fotografavo žmones gatvėse ir namuose, jo nuotraukose fiksuojama intymi ir unikali, ne visada viešai matoma posovietinio gyvenimo realybė, Donecko ir Luhansko apskričių gyvenimo realijos. Autorius daug fotografavo psichiatrijos ligoninėse, gatvėse fiksuodavo eismo įvykius, benamių kasdienybę, dažnai parodydamas posovietinio gyvenimo skurdą bei absurdą. Persikėlęs gyventi į Kijevą ir ėmęs dirbti fotožurnalistu, jis vis dar tęsia karo užklupto Donbaso regiono pertvarkos dokumentavimą.
Tačiau, pasak Charkovo fotografijos mokyklos muziejaus atstovės, menotyrininkės Oleksandros Osadchos, „Čekmeniovas nekelia patosinės užduoties išsaugoti epochą. Priešingai, jį domina asmeninės, neanoniminės istorijos. Jos pateikiamos taip apčiuopiamai, kad rėkiančio užfiksuotų momentų marginalumo neįmanoma ignoruoti ir vertinti kaip duotybės. Su tuo kontrastuojantis fotografo natūralumas ir įprotis būti brutalumo ir skausmo terpėje kelia vidinį šiurpulį. <…>
XX a. pabaigos Čekmeniovo darbams būdingas negailestingas konkretumas, nuverčiantis komfortabilų „oraus skurdo“ įvaizdį. Čia tai, kas „pasauliui kvaila“ ir „silpna“, priešingai Biblijos citatai, nevirsta moralizavimo medžiaga. Nepatraukli gyvenimo stichija greičiau sukelia atgrasų ar anekdotinį efektą, visiškai nereikalaujantį užuojautos. Žiūrovas patenka į emocinių sūpynių situaciją, ypač prisiminus vienas ankstyviausių Aleksandro nuotraukų „Prolisok“ kavinėje – kultiniame taške, kur burdavosi Luhansko intelektualai ir banditai. Besišypsantis liesas berniokas trumpais šortais, impozantiškai laikantis rankoje cigaretę gulinčio ant žemės girto vyro fone, besistaipantys ar įsijautusiai šokantys žmonės, benamis prie iškabos „Biliardo salė“ – fotografo herojai yra tokie gyvi ir kupini vidinės laisvės, kad, regis, visai nereikalauja užuojautos“, – teigia O. Osadcha.
Parodoje eksponuojamos keturios Aleksandro Čekmeniovo darbų serijos: „Black&White“ (1992–1997); „Lelijos“ (1999); „Pasas“ (1995) ir „Deleted“ (2018–2019). Autorius Lietuvoje pristatomas pirmą kartą, didžiąją dalį fotografijų parodai suteikė projekto partneris – Charkovo fotografijos mokyklos muziejus.
Violetos Bubelytės fotografijų paroda „Monospektaklis kitaip“
Pasak menotyrininkės Monikos Krikštopaitytės, Violeta Bubelytė nuo 1981 m. naudojasi dviem iškalbingiausiais instrumentais: vaizdu ir kūnu. Jos kūrybą grubiai galima būtų skelti į dvi dalis. Šioje parodoje rodomi pastarųjų metų V. Bubelytės darbai, dauguma sukurti 2019 m. naudojant apdorotą skaitmeninę fotografiją. Visi jie atstovauja antram etapui, kuris nuo pirmojo skiriasi dar didesne laisve ir žaisme – pirmiausiai todėl, kad kūnas išlaisvintas iš jaunystės, kuriai užkraunama tiek daug pareigų: patikti, žadinti, jaudinti, žadėti. Bubelytė net ir kūrybos pradžioje nestatė savęs „gražesniuoju kampu“, bet mes patys, šimtmečiais spoksoję į nuogales, tarsi įgijome nesąmoningą grožio lūkestį, kuris veikė ir tebeveikia žiūrėjimo pobūdį.
Nors labai sunku nustatyti ribą, kada pirmasis etapas tapo antruoju, sugretinę 9-ojo dešimtmečio ir dabartinius Bubelytės autoaktus aiškiai matysime, kaip rimta viskas buvo jaunystėje, kaip trapu, jautru ir drąsu, ir kaip velnioniškai smagu dabar, kiek atsipalaidavimo, pokštų ir išdaigų. Pirmam etapui labiau tinka žodis „tyrinėjimas“, antram – „pasakojimas“. Pirmam – „poezija“, antram – „proza“. Ankstyvąja kūryba ji pakeitė nuogos moters vaizdavimo ikonografiją atkakliu žvilgsniu nužvelgusi žiūrintįjį, vėlesnėje – žiūrovą beveik pamiršo ir užsiėmė sau įdomesniais reikalais.
Bendra lieka tai, kad Bubelytę buvimas prieš kamerą išlaisvina kur kas labiau nei šalia žmonių. Atrodo, kad kūno kalbai ji teikia pirmenybę, kaip tik todėl galime stebėtis jos beveik teatriniu iškalbingumu. Ir anksčiau, ir dabar Bubelytė išlieka unikaliu atveju, o dabartinės fotografijos pasakoja apie susigyvenimą su savimi ir apie tai, kad save nustebinti nėra lengva. Tačiau pakeliui galima pasimėgauti paradokso ir ironijos malonumais. Kūno kalbos galimybės čia atrodo beribės.
Arūno Kulikausko paroda „Paskutinė“
Vengiant pretenzingo žodžio „retrospektyvinė“, Arūno Kulikausko „Paskutinę“ parodą derėtų vadinti apžvalgine. Autoriaus kūrybos bagažą sudaro skirtingi istoriniai, kultūriniai ir raiškos sluoksniai: nuo kūrybos pradžios sovietmečiu su skirtingu požiūriu į klasikinę fotografiją ir jos raiškos būdais iki Niujorko laikotarpio – kapitalistinio pasaulio megapolio ir J. Meko įkurtos Antologijos (Anthology Film Archives) gyvenimo poezijos, fotoobjektų dirbant su Polaroid fotografinėmis medžiagomis, pinhole fotografijos ir kamerų gaminimosi, kaimo kasdienybės fiksavimo tinklaraštinėje fotografijoje (kasdienybės – „dabar“ – fiksavimas) ar lėtojo (pvz., pusės metų trukmės ekspozicija vienam kadrui) Saulės tako fotografavimo.
„Paskutinėje“ parodoje A. Kulikauskas laisvu žvilgsniu ir forma apžvelgia savo keturių dešimčių metų trukmės kūrybos laikotarpį. Inventorizuoja gausų kūrybos archyvą. Tačiau nesistengia jo skrupulingai rūšiuoti, klasifikuoti ar chronologizuoti. Greičiau jau autorius įdėmiai apžiūri, ką turi, kas išlikę – tarsi verstų šeimos fotoalbumą. Kai ką ištraukia, kas svarbu, nupučia dulkes: čia aš mažiukas, rubuilis ir pliku galu, čia jaunas, žalias ir piktas. Čia aš, nugyvenęs gabalą gyvenimo, kai ką supratau – kad brangūs dalykai paprasti, o pagrindas visada tas pats.
Trys pagrindinės „Paskutinės“ parodos ašys yra šios: paskutiniai sovietinio laikotarpio darbai; dvidešimties metų kūrybos laikotarpis, gyvenant Niujorke; beveik dešimtmetis kūrybos, grįžus į Lietuvą ir apsigyvenus kaime – telefonografija, tinklaraštinė fotografija.
Yra du svarbūs dalykai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį apžiūrint parodą. Pirma, „Paskutinė“ paroda yra laisvos ir kintančios formos: atidarymo pradžiai parengtą ekspoziciją autorius nuolat formuos ir pildys. Galutinis jos vaizdas turėtų susiklostyti paskutinę savaitę. „Paskutinė“ yra kintanti, auganti, auginama paroda.
Antra, „Paskutinė“ yra kontekstinė paroda, joje autorius siekia parodyti savo kūrybos ir gyvenimo kontekstą kaip vientisą audinį. Į parodą autorius įtraukia tai, kas vienu ar kitu laikotarpiu jam buvo svarbu, darė įtaką, gyveno ir kūrė šalia, buvo po akimis. Todėl žiūrovas tegul nenustemba parodoje pamatęs ne tik A. Kulikausko, bet ir jo jaunystės laikų bendražygių, jaunųjų fotografijos karių ar žmonos kūrinių, nežinomo autoriaus paveikslėlį iš second hand parduotuvės ar net buities rakandą.
Pirmą kartą A. Kulikauskas rengia didelės apimties savo parodą. Ar jam pavyko susidoroti su tokia laisvamaniška parodos koncepcija? Arūnas yra seno sukirpimo maištininkas ar bent jau nonkorformistas, todėl jis tikrai dėl to galvos nesuka. Nekurti teisingai, „į mostį“ – kas madinga, šiuolaikiška, einama, bet prisiliesti prie Nežinomybės – tai autoriui yra vienas iš esminių meno kriterijų.
Fotografijos šventės parodų kuratorius – Darius Vaičekauskas.
Fotografijos šventės parodas iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracija.
Parodos veiks iki 2020 m. gruodžio 13 d.
