Lapkričio 14‒30 d. galerija „si:said“ pradeda naują meno festivalį „Paviljonas, bet šįkart tik virtualiai. Penketas personalinių parodų ir edukacinės ekskursijos bus rengiamos Klaipėdos Žvejybos uosto mikrorajone, Minijos g. 138, 12 bute, bet dėl karantino, pasiekiamos tik internetinėje svetainėje www.sisaid.lt.
Sovietmečiu suformuotuose miestų mikrorajonuose įkurdinti daugiabučiai, šalia vaikų žaidimo aikštelė, stadionas, ugdymo įstaigos, patogus viešojo transporto susisiekimas, netoli gamyklos, valgykla ir „kultūros centras“. Minėta infrastruktūra sudaryta taip, kad tame rajone gyventojams ir pasiekiamos visos reikiamos paslaugos, nors ir pirminė infrastruktūra yra gerokai pasikeitusi. Tiesa, geografinės ribos prasiplečia, keliaujant į kitus mikrorajonus, bet iš principo nesant būtinybei, liekame savo teritorijoje. Pastaruosius metus daug diskutuojama apie merdintį Klaipėdos senamiestį, apie jo įveiklinimą, tuščias gatves, parduotuves, kavines. Meno festivalis „Paviljonas“ rengiamas daugiabučio namo bute, nesiekiant „ištraukti“ gyventojus iš mikrorajonų, bet čia pat, gyvenamojoje aplinkoje.
Turbūt kiekvienas butas gali pasigirti menine interjero detale, o kai kuriuose ‒ net visa meno kūrinių kolekcija. Šia prasme projekto siekiamybė įkasdieninti meno procesus. Daugiabučio namo butas transformuosis į menų paviljoną.
Meno festivalis „Paviljonas“ permąsto erdvės sąvoką. Pati „erdvės“ koncepcija gali būti interpretuojama labai įvairiai, pradedant nuo fizinių, geografinių ir vietos erdvių, baigiant asmeninėmis ir psichologinių sferų konceptualiomis erdvėmis ir net kibernetine erdve. Be to menininkai konstruoja menines erdves, kurios skiriasi nuo realaus pasaulio ir taip išreikšdami savo pasaulėžiūrą. Parodos tiria skirtingas erdvės percepcijas per menininkų kūrinius.
Projektą pradės Benedikto Žiniausko (1928‒2020) kolekcijos paroda. B. Žiniauskas visą gyvenimą domėjosi Vakarų Europos daile, sukaupė didelę tapybos kūrinių reprodukcijų kolekciją. Įvairiais keliais gaunamos Europos senųjų meistrų reprodukcijos buvo kruopščiai įrėminamos ir eksponuojamos namie.
Grafikė Žaneta Jasaitytė-Bessonova paroda „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje” pristatyta prieš trejetą metų, bet nepraranda aktualumo šiandien, eksponuojama kitame kontekste, įgauna vis kitų poteksčių. Parodoje menininkė persvarsto motinystės, moters menininkės statuso, kūno, savo santykį su buitimi temas.
Menininkas Henrikas Riškus parodoje „H2R20“ tirinėja tikimybės galimybę, galutinį rezultatą. Tai vyksta pasitelkus kauliuko metimą, apverčiant monetą arba kitomis interaktyviomis priemonėmis, kurios atsitiktinumo principu nurodo „kas bus” ir „kas nebus” kūrinio dalis. Taip vizualios abstrakcijos kuria tarsi dvejetainį kodą, atsiverdamos daugiau erdvės universalioms interpretacijoms. H. Riškaus kūrybinė praktika remiasi, generatyvaus meno principais, kur menininko sistemos taisyklės veikia ir lemią procesą. Tuo pačiu metu yra šiek tiek nepriklausomas arba autonomiškas, ir tokiu būdu prisidedantis vyksmo metu arba užsibaigdamas jau visiškai įgyvendintu kūriniu. Kaip pats autorius sako, nepriklausomai nuo proceso visos tikėtumo-netikėtumo galimybės ir yra tikrasis grožis.
Architekto ir menininko Vlado Balsio paroda „Uždaryta paroda“ tęsia savo kūrybinėje praktikoje vystomą meno procesų galimybių ribų persvarstymo temą. Pasak autoriaus, „Šiuo laikotarpiu tvyrant visuotinai pandemijai parodas lankyti uždrausta. Diena po dienos gyvenant nykų gyvenimą, laikas neša mus. Dabar tas kelias įsilieja į kasdienybę. Kurti ar nekurti, tai nieko nekeičia. Absurdo akivaizdoje galima pažvelgti į kūrybos fenomeną dar kartą, bet kiek saugesniu atstumu. Pagaliau galime įsivaizduoti, kad uždarytas parodas galima aplankyti vieno klavišo paspaudimu. Tuo požiūriu viskas yra savo vietoje. Daugiabučio namo pirmame aukšte išeksponuota paroda atsidūrė užrakinta dviejų kambarių buto regimybės labirinte be Tesėjo ir Minotauro. Čia nėra net klaidžiojančio žiūrovo. Žiūrovas saugus. Jis išvengė akistatos su Minotauru virtuvėje prie šaldytuvo. Parodos peizažuose tvyro tik nerimo rūkas. Čia galime sau leisti prabangą paieškoti dar rūke kažko, žinodami kad nieko ten nerasime.”
Donatas Jankauskas-Duonis kūryboje lieka ištikimas primityvumo, primatų paieškai. Menininkas kuria masyvias, zoomorfines skulptūras pasitelkdamas savitą humorą, monumentalumą, formų ir medžiagų dinamiką, platų ikonografinių ir ikonologinių reikšmių spektrą.
Prieš du dešimtmečius D. Jankauskas-Duonis Šiuolaikinio meno centre Vilniuje surengė personalinę parodą „Retrospektyva“, ironizuojančią menininko statusą, istoriškumo kultą. Joje be jokios atrankos eksponuota menininko kūryba (skulptūros, piešiniai, instaliacijų dalys), tekstai, asmeniniai laiškai, komercinių užsakymų eskizai ir pan. Po dvidešimties metų autorius grįžta prie plėtotos temos. Pasitelkdamas autoironiją, reflektuoja šiandieninio menininko statusą, kvestionuoja santykį su institucijomis ir tapsmą institucionizuotu. Per keliasdešimt metų menininkas ne tik yra sukūręs keliaženklį skaičių beždžionių (kurios tapo menininką išskiriančiu leitmotyvu), bet ir sukaupė jų kolekciją (įsigijo ar gavo dovanų). Meno festivalyje Donatas Jankauskas-Duonis pristatys parodą „Nematau, negirdžiu ir tyliu“, kaip aliuziją į tris išmintingas bedžionėles, užsidengusias akis, ausis ir lūpas. Kokią mintį slepia japoniškas aforizmas reiškiantis „nematau, negirdžiu ir nesakau nieko blogo“, kviečiame sekti parodas virtualiai galerijos si:said internetinėje svetainėje www.sisaid.lt. Kiekvieną parodą lydi virtuali edukacinė ekskursija.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.
Meno festivalis „Paviljonas“
2020 11 14‒30
Minijos g. 138‒12, Žvejybos uostas, Klaipėda
Parodos
Iš Benedikto Žiniausko (1928‒2020) reprodukcijų kolekcijos
Žaneta Jasaitytė-Bessonova „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje”
Henrikas Riškus „H2R20“
Vladas Balsys „Uždaryta paroda“
Donatas Jankauskas-Duonis „Nematau, negirdžiu ir tyliu“
Edukacinės virtualios ekskursijos
Pasiekiamos adresu: www.sisaid.lt
