Prieš 30 metų Lietuva išsivadavo ne tik iš okupacijos, bet ir iš marzmatinės sovietinės realybės.
Bene geriausiai „marazmatišką sovietinio gyvenimo dviveidiškumą“ yra apibūdinęs vienas iš nepriklausomybės šauklių, grupės „Antis“ lyderis, architektas Algirdas Kaušpėdas.
„Buvo deklaruojama, kad viskas tau, nors iš tiesų – ne tau, tik lojaliausiems partinių-ūkinių organizacijų biurokratams. <…> Sovietinėje tikrovėje vaidinti reikėjo labai dažnai: vaidinti, kad dirbi, nors darbas neįdomus; vaidinti, kad dalyvauji susirinkime, nors nieko negirdi, nes kalbos beprasmiškos; vaidinti, kad gyveni, nors „gyvenimas neina“, anot G. Patacko. <…> Šiandien net sunku įsivaizduoti anuometinio viešo kalbėjimo šizofrenijos lygį. Taukšti niekus buvo norma. Rimtu veidu teigti akivaizdžią nesąmonę – tarsi ritualas, apeiginis užkalbėjimas, sovietinės mišios“, – yra rašęs A. Kaušpėdas.
Būtent šios jo mintys pagimdė internetinio dienraščio „Atvira Klaipėda“ projekto, skirto paminėti 30-ąsias mūsų laisvės metines, idėją – parengti publikacijų ciklą, leidžiantį vyresnio amžiaus skaitytojams prisiminti sovietinio režimo absurdus ir nesąmones, kuriuos jie būdavo priversti kasdien išgyventi, o jaunimui – galbūt net pirmą kartą sužinoti apie iš šių laikų pozicijų sunkiai suvokiamą gyvenimą sovietinėje Klaipėdoje.
„Apdailininkai ėmėsi vidaus tinkavimo, o langai neįstiklinti, apšildymas nesutvarkytas, daugelyje vietų nesuremontuotas vandentiekis ir kanalizacija, katilinė neužbaigta. O kaip galima vykdyti apdailos darbus lapkričio mėnesį, jei langai neįstiklinti ir patalpos nešildomos?”; „Vyksta neeilinis vietinio profsąjunginio komiteto posėdis. Dienotvarkėje irgi ne eilinis gamybinis klausimas, o sprendžiamas žmogaus likimas. <…> Paskutinį kartą Gorchovkis į pamainą atėjo neblaivus, ir nebuvo jam leista dirbti. Apie tai ir kalbama, tariamasi dėl žmogaus likimo“, – tai tik keletas iš daugelio sovietinės realybės deimantų, kuriuos galima aptikti to meto spaudoje.
Juos nušlifuoti „Atvirai Klaipėdai“ padės kukliai save raštininku vadinantis Linas Poška, kurio humoras, anot šviesaus atminimo filosofo Leonido Donskio, migruoja erdvėje ir laike apglobdamas renesansinę draugystės ir intymumo sferą, o po to lengvai susiliedamas su nūdiena, jos prietarais, godomis ir klystkeliais.
Pirmasis šio ciklo rašinys „Atviros Klaipėdos“ skaitytojus pasieks jau šį šeštadienį.