„Gyvenimas – ne muzika. Labai sunku jį įvertinti. Draugais vadinu absoliučiai visus kūrybinėje veikloje sutiktus žmones, nenorėdamas išskirti nei pareigų, nei pavardžių. Visi man vienodai brangūs, vienodai formavo mane kaip asmenybę. Ir aš labai dėkingas savo gyvenimo pakeleiviams“, – sakė dirigentas S. Domarkas, balandžio 15-ąją švęsiantis garbingą 80-mečio sukaktį.
S. Domarko jubiliejui skirtas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro koncertas „Operetės šventė“ klausytojų lauks balandžio 27 d. 18 val. Klaipėdos koncertų salėje.
Gerbiamas Maestro, jūsų gyvenimo istorija prasidėjo Plungės rajono Merkelių kaime, šeimoje, kuri Lietuvai užaugino net tris iškilius menininkus: dirigentą Juozą, operos režisierių Eligijų ir Jus…
Kas žino, gal mūsų tėvai buvo netgi muzikalesni už brolį Juozą, kurio pranašumus pripažįstu?.. Esame trys broliai ir taip jau susiklostė, kad visų likimai susiję su muzika. Nieko čia ypatinga. Profesija perduodama įvairių profesijų šeimose, bet ne visiems pavyksta. Mūsų atveju vyresnio brolio Juozo pavyzdys paskatino mane ir Eligijų baigti muzikos mokyklas.
Baigęs Klaipėdos muzikos mokyklą (dabar – Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija) ir Vilniaus konservatoriją, išvykote į Sankt Peterburgą studijuoti simfoninio dirigavimo pas žymų dirigentą Ilją Musiną. Įvaldžius obojų, norėjosi siekti daugiau?
Taip. Tuo metu buvo įprasta, kad studijuoti simfoninio dirigavimo stoja jau turintys aukštąjį muzikinį išsilavinimą muzikantai ar chorinio dirigavimo meistrai. Ši specialybė reikalauja daugiau muzikinės patirties ir išprusimo – tik tuomet gali suprasti, ko iš tavęs reikalauja simfoninio dirigavimo profesoriai. Dirigavimas nėra toks paprastas darbas.
Teko girdėti, kad Sankt Peterburge ir operos suflerio darbą teko išbandyti?
Visi studentai turėjo tai išbandyti: būsimieji dirigentai nuo antro kurso turėdavo lįsti į suflerio būdelę (suflerio pareigos – taip pat labai atsakingos) ir tik vėliau galėdavo stoti prie pulto. Taip vykdavo susipažinimas su teatru. Apskritai studijos pokariu buvo sunkios – teko pasiieškoti darbo, kad turėtum iš ko gyventi. Nors mano instrumentas – obojus, studijuodamas grojau saksofonu ir netgi buvau subūręs estradinę kapelą.
Studijų metais Sankt Peterburge kaip dirigentas iš pradžių daug kartų dirigavau Piotro Čaikovskio „Eugenijų Oneginą“ ir porą kartų – Giuseppe‘s Verdi „Traviatą“.
Sugrįžęs Lietuvon, įsidarbinote Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Tai buvo paskyrimas ar pasirinkimas?
Tada daug kas būdavo planuojama iš anksto. Kai brolis Juozas įstojo mokytis į Sankt Peterburgo konservatoriją, tuometinis kultūros ministras Juozas Banaitis jau numatė, kad šis jaunuolis po penkerių metų galėtų diriguoti Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui. Aš buvau iš anksto numatytas darbui Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Tuometinis šio teatro vyriausiasis dirigentas Juozas Indra turėjo sveikatos problemų, tad pramatyta, kad jam gali tekti ieškoti pamainos. Man baigiant studijas, į valstybinį egzaminą atvyko Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis režisierius ir pradėjo kalbėti apie būsimus darbus.
1967–1989 m. dirbau Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiuoju dirigentu, 1980–1985 m. – dar ir direktoriumi, 1989–1992 m. – dirigentu. 1970 m. Kaune įkūriau kamerinį orkestrą. Kaune dirbau 25-erius metus. Tai labai daug.
O tada, viską metęs, sugrįžote į Klaipėdą?
Džiaugiuosi, kad atsiplėšiau nuo Kauno ir 1992 m. pabaigoje atsiradau Klaipėdoje. Kodėl į ją negrįžau iškart po studijų? Nes tuo metu pajūryje nebuvo muzikinio teatro. Bet dabar jau ketvirtį amžiaus esu Klaipėdoje ir tuo džiaugiuosi. 1993–1995 m. dirbau Klaipėdos muzikinio teatro vyriausiuoju dirigentu, 1995–1998 m. –vyriausiuoju dirigentu ir vadovu, 1998–2004 m. – teatro vadovu. 1993 m. subūrėme Mažosios Lietuvos simfoninį orkestrą.
Klaipėda nėra gimtasis mano miestas – pavadinčiau jį savo sėkmės miestu. Jame su tėvais apsistojome bėgdami nuo tremties į Sibirą. Kompiuterių tais laikais nebuvo, tad Plungės saugumas Klaipėdoje mūsų neberado. Man tuomet buvo jau 10 metų, bet jaučiuosi kaip čia gimęs. Džiaugiuosi jūra ir oru, pamario teikiama gaivia vėsa.
Bet jūsų veikla neapsiribojo vien Kaunu ar Klaipėda – dirigavote simfoniniams orkestrams Rusijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Švedijoje…
Dar dirbdamas Kaune, 1990–1992 m. kartu buvau ir Baltarusijos akademinio didžiojo nacionalinio operos ir baleto teatro dirigentas. Dirigavau „Faustą“, „Figaro vedybas“, „Traviatą“ ir kitus operos spektaklius. Vėliau į užsienio šalis dažniausiai vykdavau kaip Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro dirigentas – dalyvaudavome įvairiuose festivaliuose. Norėjosi, kad mūsų žmonės išvystų muzikinę Europą ar dar platesnį pasaulį. Net pirmasis infarktas mane ištiko likus dienai iki kelionės su orkestru Italijon, kur turėjome atlikti Igorio Stravinskio „Karalių Edipą“. Orkestras tada išvyko be manęs…
Bet jūs ne tik gastroliavote su Mažosios Lietuvos simfoniniu orkestru, jūs jį ir subūrėte 1993 metais.
Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro pagrindą sudarė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras. Kai kažko trūkdavo – samdydavome papildomus muzikantus. Juk nevyksi į užsienį atlikti Dmitrijaus Šostakovičiaus, Hectoro Berliozo kūrinių ar netgi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūros“ su nepilnu orkestru. Taip ir atsirado Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras.
Jūsų sumanymu nuo 1998 m. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kasmet rengia operos ir simfoninės muzikos festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Ar didžiuojatės tuo?
Nematau čia savo nuopelno. Dar dirbdamas Kaune, turėjau galimybę vykti į įvairias muzikines laboratorijas. Keletas meistriškumo kursų, arba laboratorijų, vyko Odesoje. Tada atkreipiau dėmesį, kad Odesos operos teatras vasarą dirba, o mūsų šalyje visi teatrai atostogauja. Didmiesčiuose vasaromis gal ir sunku surinkti žiūrovus, bet tik ne pajūryje. Pamaniau, kad tai, kas pasiteisina Odesoje, turėtų tikti ir Klaipėdai. Ir išties: festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ gyvuoja jau du dešimtmečius, įgaudamas vis naujas formas. Mane tai labai džiugina.
Jūsų dėka Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre užgimė ir jaunųjų talentų koncerto tradicija.
Tai – natūralu: taip vyksta visuose miestuose, kur yra simfoninis orkestras. O Klaipėda simfoninį orkestrą turi, ir jis groja ne tik spektakliuose. Be to, Klaipėdoje turime net penkias muzikos mokyklas. Tad kodėl neparodžius miestui jaunimo, kuriuo galime didžiuotis? Mūsų tikslas nebuvo leisti jaunimui pagroti su orkestru ir tikėtis, kad visi jie užaugę taps muzikantais. Tiesiog smagu žinoti, kad patys geriausi, talentingiausi jaunieji klaipėdiečiai turi galimybę pasirodyti su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestru. Tokie koncertai vyksta kiekvieną gegužę ar birželį. Vėliau tuos pačius mūsų jaunuosius muzikantus galima išvysti grojančius Katare ar Paryžiuje.
Ar jaučiatės esąs pakankamai įvertintas?
Atrodo, gavau visus įmanomus apdovanojimus: 1975 m. tapau Lietuvos nusipelniusiu artistu, 2003 m. – Italijos Kalabrijos Redžo miesto Francesco Cilea konservatorijos garbės docentu, 2004 m. – Klaipėdos miesto kultūros magistru, 2008 m. iš prezidento Valdo Adamkaus rankų gavau ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“ – Karininko kryžių.
Nuo 2006 m. Plungėje mano iniciatyva vyksta Mykolo Oginskio tarptautinis festivalis. Esu dėkingas plungiškiams už Plungės miesto garbės piliečio vardą. 2018 m. kovą už nuopelnus teatro menui iš Klaipėdos miesto gavau „Padėkos kaukę“: dabar ji kabo mano namuose ir ja džiaugiuosi. Atrodo, net per daug visko…
Jaučiuosi sėkmingu žmogumi. Dirbau kaip sugebėjau. Gal ne visada ir ne viską spėdavau. Kartais apsiimdavau daugiau nei pajėgdavau, turėdavau pernelyg daug pareigų. Svarbiausia, kad visada aplinkui jaučiau ir jaučiu gerus žmones: ne tik muzikantus, bet ir žiūrovus, teatro rėmėjus, globėjus. Visi padėjo, kuo galėjo.
Tai pagaliau atradome, kuo jūs tikrai didžiuojatės?
Galiu pasigirti, kad esu prisidėjęs prie pirmųjų lietuviškų operų atlikimo bei paskatinęs lietuvių kūrėjus kurti operas. Ypač didžiuojuosi, kad pasisekė paraginti Giedrių Kuprevičių parašyti operą „Prūsai“, vėliau – lemtingu telefono skambučiu – ir miuziklą „Veronika“. Kaune dirbant kartu su kompozitoriumi Algimantu Bražinsku 1976 m. gimė pirmasis lietuviškas miuziklas „Pagramančio šnekučiai“. Tokie momentai ilgam išlieka atmintyje.
Lietuvos kompozitoriai man visada rūpėjo, norėjau, kad jų muzika būtų atliekama kuo plačiau. Tai pasitvirtino ir su klaipėdiečiais, ypač – su Alvidu Remesa: čia buvo atliktos visos jo iki šiol parašytos simfonijos. A. Remesos Septintoji simfonija jau yra ir interneto vaizdo įrašų platformoje – ji prieinama plačiam klausytojų ratui. Man tai labai svarbu.
Kas yra geras dirigentas?
Tai klausimas geram dirigentui, o aš – jau buvęs… Geras dirigentas yra tas, kuris savo puoselėjamomis vertybėmis sugeba iškovoti ne tik orkestro, bet ir publikos pagarbą bei autoritetą. Geras dirigentas moka ir žino, kaip dirbti, o svarbiausia – pasiekia gero rezultato.
Ar geras dirigentas gimsta tik gerame kolektyve?
Nereikia prisigalvoti. Geram orkestrui gerą operą su gerais solistais gali bet kas padiriguoti. Žymiai sunkiau diriguoti silpnam orkestrui, silpniems vokalistams ar detonuojančiam chorui. Todėl geri dirigentai daugiau darbo įdeda į žmonių, su kuriais jiems tenka dirbti, paruošimą. Jei dirigentas moka suburti kolektyvą, dainininkams duoti atitinkamas pastabas, nuo kurių jie ima geriau dainuoti – jis bus geresnis už tiesiog „mojuotojus“ arba, kaip mano brolis vadina, „oro pjaustytojus“.
Kodėl savo jubiliejaus proga visus kviesite klausytis būtent operečių ištraukų?
Studijuodamas buvau ruošiamas tapti operos ir simfoninės muzikos dirigentu, bet kadangi iš anksto žinojau, jog dirbsiu Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, tai supratau, jog operetės bus mano duona. Pirmasis mano darbas Kaune 1968 m. – buvau metus trukusio Johanno Strausso operetės „Vienos kraujas“ pastatymo dirigentas-statytojas. Neseniai Kauno valstybinis muzikinis teatras mane pakvietė dalyvauti šio pastatymo, pakeitusio kelias solistų kartas, bet išlikusio su tais pačiais kostiumais ir dekoracijomis, 50 metų jubiliejuje. Operetes Kauno publika visada ypatingai vertino.
„Operetės šventėje“, skirtoje mano jubiliejui, liko vien „mėlyno kraujo“ herojai. Būtent jie ir daro didžiausią įspūdį žiūrovams, skatina juos kelionei į laimę, džiaugsmą. Juk operetė – toks žanras, kur kulminacija visada su laiminga pabaiga. Operetė – jaunystės pasaka, kuria klausytojai kuo vyresni, tuo labiau žavisi. Todėl ir gimsta „Operetės šventė“, kurioje išgirsime ištraukas iš Johanno Strausso, Imrės Kalmano ir Franco Leharo kūrinių. Tikiuosi, tai nebus paskutinis operetės „kvėptelėjimas“ Klaipėdos teatre. Tokia mano, senelio, svajonė…
Kaip vertinate naujo teatro pastato statybas ir kolektyvo, kuriam anksčiau vadovavote, perspektyvas?
Savo darbo praktikoje esu sutikęs vieną kultūros ministrą, kuris sakydavo, kad teatras visada lipa į kalną. Džiugu, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras niekada nėjo į pakalnę: netgi sunkiausiomis sąlygomis jis gyvuoja ir atkakliai lipa į kalną. Netrukus pasirodys Wolfgango A. Mozarto operos „Don Žuanas“ premjera, kiti nauji pastatymai.
Įsivaizduoju, kad naujo teatro pastato atidarymas taps didžiuliu įvykiu ne tik Klaipėdai, bet visai Lietuvai. Kad tai bus puikus modernus teatras. Kad artistams bus didžiulė laimė dirbti jame, sugrįžus po klajonių metų. Naujas pastatas taps tarsi nauju teatro kvėpavimu: atsiras naujų pastatymų, čia besiveržiančių kūrėjų. Tikiuosi, esame didelės kultūrinės šventės ilgose išvakarėse. Turiu tikslą sulaukti naujo teatro pastato atidarymo ir ateiti jo pasižiūrėti.
Papasakokite apie savo šeimą…
Viskas labai gerai. Džiaugiuosi savo dukra Barbora, kuri yra Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro smuikininkė. Dukrai net pavydžiu, nes šiame orkestre ji groja tiek simfoninės muzikos… Dukra Monika dirba Lietuvos radijo ir televizijos žurnaliste. Sėkmingai dirba. Linkiu, kad ir toliau taip sektųsi.
Esu senelis, turintis keturis anūkus. Vienas anūkas mokosi groti violončele Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kita anūkė ten pat antrus metus mokosi groti smuiku, jauniausias anūkas ten pat žada groti violončele. Visi taiko į muziką, tik vyriausioji anūkė studijuoja tarptautinius santykius ir užsienio šalių diplomatiją, nors muzikos mokykloje septynerius metus grojo fortepijonu.
Ar įvykdėte viską, ką planavote?
Taip nebūna, kad padariau viską ir ilsiuosi. Jei Mefistofelis ateitų ir kaip Faustui sugrąžintų jaunystę, eičiau tuo pačiu keliu, bet stengčiausi padaryti daugiau, geriau, profesionaliau, ryškiau, su didesne energija ir užsidegimu. Tai tarsi atšvaitas, kad ne viską padariau… Bet svarbiausia, kad sveikas ir normalaus proto sulaukiau 80-mečio. Tuo džiaugiuosi ir esu dėkingas savo gyvenimo pakeleiviams.
Bet jūsų dienotvarkėje ir dabar sunku rasti laiko susitikimui?
Neseniai vėl atgimė mano diriguojamas miuziklas „Smuikininkas ant stogo“. Jis – vienas iš tų veikalų, kurie paliečia žmogų iki pat sielos gilumos. Žydų tautos tema skausminga ir artima daugeliui lietuvių. Planavau miuziklą „Smuikininkas ant stogo“ statyti Kaune, tačiau pavyko įgyvendinti Klaipėdoje. Labai išgyvenau dėl šio spektaklio, bet džiaugiuosi, kad sėkmingai pavyko į miuziklą įvesti jaunus solistus ir duoti šiam pasaulinio garso kūriniui naują gyvenimą. Tai ir yra laimė.
Kalbino Žaneta Skersytė
[ess_grid alias=”Stasys_Domarkas_80″][/ess_grid]
S.Domarko asmeninio fotoalbumo, Indre Pix, Olesios Kasabovos nuotr.
