Klaipėdoje vykstančiame II tarptautiniame teatro festivalyje TheATRIUM daugiausia dėmesio bus skirta šiuolaikiniam lenkų teatrui: bus parodyti trys spektakliai ir surengtos meistriškumo dirbtuvės aktoriams. Lenkijos teatro programą remia Adomo Mickevičiaus institutas Varšuvoje. Birželio 15 ir 16 d. 18.30 Klaipėdos dramos teatre žiūrovų lauks Poznanės „Novy Teatr“ spektaklis „Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“ (N-18). Spektaklis bus rodomas su lietuviškais titrais, teksto vertėja Irena Aleksaitė.
Ką parašyti apie šį spektaklį, jokiu būdu neatskleidžiant siužeto vingių – o jų šiuo atveju tikrai nesinori atskleisti, kad nesugadinus malonumo? Gal tiesiog pradėti nuo patarimo žiūrovams: svarbiausia – neišeiti iš salės per pirmąsias dešimtį minučių, nesupratus žaidimo taisyklių. Grubumas ir brutalumas, kurį pamatysite, rėkiantis neskoningumas, kičas – visko čia yra. Kičas – tyčinis, tačiau anaiptol ne savitikslis. Tokie jau tie paprasti spektaklio ir gyvenimo personažai, gyvenantys tarp mūsų ir su mumis, labai jau savaip suprantantys grožį, besimėgaujantys bukais anekdotais, primityvia muzika, jėga ir prievarta. Kas mums atrodo kičas, jiems – kasdieniniai gyvenimo scenografijos papuošalai.
Sunku apibūdinti ir spektaklio žanrą: jis juokingas kaip komedija, šiurpus kaip tragedija, kandus kaip farsas ir lyriškas kaip melodrama. Viskas viename – ir viskas apie mus, žmones, gyvenančius savo juokingus, šiurpius, kandžius ir lyriškus gyvenimus.
Spektaklio režisierė ir scenografė Agata Duda-Gracz (g. 1974) apskritai mėgsta dirbti su „žemesniojo rango realybe“, savaip ją išpreparuodama, supildama į vieną indą humorą su žmogiškąja tragedija. Jei ištversite tą dešimtį minučių, jums atsivers nepaprastai subtilus Agatos Dudos-Gracz jautrumas, pamažu, su žmogišku supratimu ir užuojauta tyrinėjant, kodėl tie personažai būtent tokie, kaip jie tokiais tapo. Banalybės triukšme, kasdienybės komizme, brutaliose kautynėse dėl galios ir įtakos netikėtai išgirsti gyvo žmogaus balsą. Ir tai sukrečia.
Agata Duda-Gracz – viena svarbiausių dabartinės Lenkijos režisierių, kultinio dailininko Jerzy Duda-Gracz dukra. Ji ne tik režisuoja, bet ir pati rašo tekstus savo spektakliams bei kuria jiems puikią, stebėtinai tapybišką scenografiją bei kostiumus. Kaip rašė teatro kritikas Tadeuszas Nyczekas, kartais atrodo, kad ji gal net ne režisuoja, o tiesiog tapo scenoje paveikslus – skirtingai nuo daugumos šiuolaikinių režisierių – apie tai, kur esame, kokie esame, iš kur atsiradome ir kas mūsų laukia.
Lenkijoje jos pavardė minima šalia didžiausių režisūros grandų, Lietuvoje kol kas ją žino tik teatro specialistai.
Pastaraisiais metais A. Dudos-Gracz visoje Lenkijoje statomi spektakliai nuolat pelno pagrindinius prizus. Ne išimtis ir „Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“ – viename svarbiausių Lenkijos tarptautinių teatro festivalių „Dieviškoji komedija“ („Boska Komedia“), vykstančiame Krokuvoje jau dešimtį metų, Agata Duda-Gracz už šį spektaklį pelnė geriausios režisierės titulą. Šiemet jai įteikta ir prestižinė Lenkijos tarptautinės teatro kritikų draugijos įsteigta Tadeuszo Żelenskio-Bojaus vardo premija, tarp kurios laureatų ir Sławomiras Mrożekas bei Andrzejus Wajda.
Duda-Gracz – ne pramogų pasaulio žmogus. Sąmoningai laikosi nuošalėje, privengia sostinės. Savo spektakliams dažnai sugalvoja neįmanomo ilgumo pavadinimus, vos telpančius į kelias eilutes. Akivaizdu, kad ji renkasi tam tikrą stebėtojo iš distancijos poziciją, leidžiančią atidžiau įsižiūrėti ir tiksliau pamatyti.
„Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“ – paskutinioji neoficialios A. Dudos-Gracz spektaklių trilogijos dalis. Pirmoji „Aš, Piotras Riviera, jau greitai užkaposiu kirviu savo motiną, savo tėvą, savo seseris, savo brolį ir visus savo kaimynus“, pastatyta Vroclavo teatre „Capitol“, buvo apie liguistą teisingumo jausmą. Apdovanojimais apipiltas „Kumernis, arba Apie tai, kaip gražiai panaitei barzda užaugo“ (Gdynės muzikinis teatras) – apie beatodairišką meilės poreikį. Paskutinysis tripticho spektaklis – apie blogio prigimtį, klausiantis, kaip nutinka, kad iš esmės geraširdžius žmones staiga ima ir užvaldo totalus blogis.
Spektaklio pagrindu, beje, tapo Lenkijoje iš tiesų nutikusi keista ir šiurpi istorija: 1976 m. Zrembino kaime grupelė vyrų užmušė tris žmones, tarp kurių buvo vaikas ir nėščia moteris. Kaip vėliau paaiškėjo, skerdynės prasidėjo nuo to, kad kažkas pavogė kelias dešros rinkes, nupirktas vestuvėms. Visą procesą abejingai stebėję vietiniai gyventojai vėliau, teisme, dievagojosi nieko nematę ir netgi bandė dangstyti žudikus.
Yra toksai kaimas, kuriame oras sustingo. Yra toks kaimas, kuriame tyla tęsiasi be paliovos: negirdėti joje nei musių zvimbimo, nei vėjo, linguojančio rugius laukuose, nei pravažiuojančio vežimo. Yra toksai kaimas, kuriame nėra vaikų, metų metais jokia karvė neatsiveda veršiukų, o vištos nededa kiaušinių. Gimimo ir mirties mechanizmas sustojo. Nesikuria naujos šeimos. Pusė namų stovi tušti, nes čia pasiliko tik patys stipriausieji. Ir nė vienas iš gyventojų nėra normalus. Ar su visu kaimišku prašmatnumu suruoštos Ziunios ir Siuteko vestuvės nutrauks tylos viešpatavimą, atgaivins vietinę bendruomenę ir užbaigs tradicinį mirusį sezoną? Ir visi gyvens ilgai ir laimingai? O gal artėjanti apokalipsė jau nebesustabdoma? Aišku tik viena: pro duris įžengė nekviestas vestuvių svečias: blogis.
