Vokiečių režisierius Tristanas Braunas šiandien laikomas vienu perspektyviausių muzikinio teatro kūrėjų, kurio meninė kalba jungia barokinę operą, šiuolaikinį teatrą, šokį ir įvairiausias scenos formas. Jo kūrybinė biografija išsiskiria tarptautine patirtimi prestižinėse Europos operos ir teatro scenose bei nuolatiniu grįžimu prie ankstyvosios muzikos, baroko repertuaro bei gyvo atlikimo tradicijų. T. Brauno darbai pasižymi stipria dramaturgija, jautriu santykiu su muzika ir noru operą suvokti kaip gyvą, šiandienos emocijas ir kūno kalbą perteikiantį meną.
Būtent toks kūrybinis požiūris atsinešamas ir į Klaipėdą – spalio 9, 10 ir 13 dienomis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) scenoje žiūrovų laukia išskirtinis įvykis – Georgo Friedricho Händelio opera „Julijus Cezaris“ (originalus pavadinimas „Julijus Cezaris Egipte“ – red. past.). Šiuo pastatymu KVMT repertuaras pasipildo autentiškai atliekamu baroko scenos veikalu, atveriančiu naują teatro meninę kryptį ir stiprinančiu ryšį su istorinio atlikimo tradicija.
Operos pastatymui jėgas suvienys KVMT solistai ir kviestiniai atlikėjai iš Lietuvos bei užsienio, senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito“ pakviesti istorinių instrumentų muzikantai iš įvairių šalių, Klaipėdos koncertų salės kamerinis orkestras bei KVMT baleto trupė. Tarptautinėje kūrybinėje komandoje ir scenografas ir kostiumų dailininkas Sebastianas Ellrichas (Vokietija), choreografas Nicola Mascia (Italija), muzikos vadovas bei dirigentas Rodrigo Calveyra (Brazilija / Prancūzija).
Plačiau apie šį išskirtinį pastatymą – pokalbyje su režisieriumi Tristanu Braunu.
Ar tai jūsų pirmasis darbas Klaipėdoje ir Lietuvoje? Koks jūsų pirmasis įspūdis apie Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą ir čia dirbančią kūrybinę komandą?
Labai džiaugiuosi ir esu dėkingas, kad pirmą kartą atvykau į Klaipėdą – tai taip pat pirmasis mano profesinis projektas Lietuvoje. Man didelė garbė kartu su puikia kūrėjų, atlikėjų ir muzikantų komanda pristatyti Klaipėdoje barokinę operą.
Teatras mus priėmė itin šiltai ir svetingai, todėl nuo pat pirmųjų dienų jautėme visapusišką teatro vadovybės ir viso kolektyvo palaikymą. Ne taip dažnai pasitaiko bendradarbiavimas, paremtas tokiu nuoširdžiu šiltumu, abipuse pagarba ir aiškiu bendru tikslu. Jaučiame, kad visi siekiame to paties – sukurti gražų, įtraukiantį ir prasmingą spektaklį, kuris praturtintų tiek žiūrovus, tiek visus jo kūrėjus ir dalyvius.
Gal galėtumėte trumpai pristatyti savo kūrybinę komandą ir jos misiją šiame pastatyme?
Žinoma. Aš esu šio spektaklio režisierius. Sebastianas Ellrichas kuria scenografiją ir kostiumų dizainą, Nicola Mascia atsakingas už choreografiją, o Rodrigo Calveyra – muzikos vadovas ir dirigentas. Visi mūsų komandos nariai aktyviai dirba tarptautinėje meno erdvėje.
Esate dirbęs įvairiose šalyse. Kokia tarptautinė patirtis labiausiai paveikė jūsų požiūrį į Georgo Friedricho Händelio operos „Julijus Cezaris Egipte“ pastatymą?
Manau, kad menininkų kūrybą nuolat formuoja daugybė skirtingų veiksnių, todėl juos išskirti nėra paprasta. Vis dėlto Händelio kūryba ir jo tarptautiškumas mane žavi nuo pat paauglystės. Didelį įspūdį man paliko laikas, praleistas Italijoje, taip pat galimybė Londone išgirsti šio kompozitoriaus oratoriją „Mesijas“, atliekamą britų muzikantų ir ansamblių.
Juk pats Händelis buvo vienas pirmųjų tikrų Europos kosmopolitų: vokietis, kuris tobulino savo meistriškumą Italijoje, o vėliau kūrė ir dirbo Londone. Ši skirtingų kultūrų ir meninių tradicijų sintezė neabejotinai įkvepia ir mano, kaip menininko, požiūrį į šį pastatymą.
Ką jums reiškia barokas ar ši opera ir kaip ją interpretuojate?
Ankstyvoji muzika visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Daug metų grojau barokiniu smuiku įvairiuose orkestruose ir ansambliuose – „Concerto Köln“, „Lautten Compagney“ ar „La Banda“, ir vis dar palaikau ryšius su kai kuriais iš jų.
Repertuaras nuo Renesanso iki Mendelssohno (ar net šiuolaikinė muzika), su stipriu dėmesiu baroko laikotarpiui, be abejonės, stipriai formavo mano, kaip režisieriaus, mąstymą. Man atrodo, kad visos šiandien atliekamos Vakarų muzikos pagrindas slypi būtent tame laikotarpyje. Gilus muzikos supratimas tapo mano meninės tapatybės dalimi.
Su opera „Julijus Cezaris Egipte“ mane sieja ypatingas ryšys: kai stojau studijuoti scenos režisūros, būtent šios operos koncepciją pateikiau kaip stojamąjį darbą. Nuo to laiko daug kas pasikeitė ir įvyko, todėl dabar, po daugelio metų, sugrįžti prie šio kūrinio man labai gera ir nauja.
Kaip apibūdintumėte savo meninę šio pastatymo viziją? Kuo ji skirsis nuo kitų šios operos interpretacijų?
Norime padaryti taip, kad tai, ką išgyvena personažai, būtų aiškiai suvokiama ir matoma: jų pasaulis pamažu byra, jie praranda kontrolę ir grimzta į neviltį. Tai būsena, su kuria galime susitapatinti, tačiau mūsų požiūriu joje taip pat slypi ir naujos pradžios galimybė. Tuo pačiu mums svarbu, kad tai būtų ne tik idėja, bet ir jausmas, kurį galima patirti.
Esu matęs daug pastatymų, kuriuose šios istorijos politiškumas tiesiogiai perkeliamas į šiuolaikinę estetiką – scenoje matome žmones su kostiumais, sėdinčius prie stalų. Tai visiškai suprantamas sprendimas: politinė šio kūrinio dimensija yra labai svarbi ir šiandien ji netgi dar aktualesnė. Šiuolaikiniame pasaulyje turime nenuspėjamus lyderius, o tarptautinių, globalių ir nacionalinių sistemų griūties grėsmė yra nuolat jaučiama.
Tačiau, mano nuomone, toks požiūris į šį kūrinį yra tik pusė kelio ir palieka daug neatsakytų klausimų: juk mes girdime, kaip solistai dainuoja koloratūras da capo arijose XVIII a. stiliumi. Man atrodo, kad mūsų pareiga yra lygiai taip pat atspindėti šį muzikinį ir stilistinį aspektą, kaip ir atpažįstamą siužetą. Todėl nusprendėme viską „nulupti“ iki pagrindinės pasakojimo struktūros – emocijos lieka prieš mus nuogos, tiesiog žmogiškos, ir todėl vienodai galiojančios visoms epochoms ir laikams.
Jūs minėjote, kad tai nėra kūrinio istorinė rekonstrukcija. Kaip scenoje susijungs Antika, baroko epocha ir šiuolaikiškumas?
Mes siekiame perteikti patį procesą – kaip galėjo jaustis žiūrovas, pirmą kartą išvydęs šį kūrinį. Tai ne rekonstrukcija, nes šiuolaikinis žiūrovas į šį kūrinį žvelgia visiškai kitomis akimis ir klauso kitomis ausimis (juokiasi). Nuo to laiko visuomenė ir visi įmanomi kontekstai, supantys šį kūrinį, iš esmės pasikeitė.
Opera seria (t.y. rimtoji opera), kurią Händelis pristatė Londone, turėjo tam tikrų ypatybių, kurios to meto žiūrovams buvo savaime suprantamos, nes tai buvo jų laikmečio kūrinys. Tai buvo visiškai kitoks supratimas nei tai, ko tikimės šiandien. Pavyzdžiui, realizmas dar nebuvo atėjęs į sceną – buvo siekiama stilizuoto išryškinimo ir pertekliaus.
Barokinių afektų teorija – tai XVII – XVIII a. racionalistinė estetikos ir meno teorija, teigianti, jog meno kūrinio tikslas yra sukelti ir išreikšti konkrečias žmogaus dvasines būsenas, aistras ar jausmus (afektus). Šiame kūrinyje emocijos ir afektai, kuriuos išgyvena personažai, yra sutelkiami da capo arijose, priešingai nei vėlesniais laikais, kai matome nuoseklų emocinės raiškos vystymąsi – vienas pirmųjų tai įtvirtina W. A. Mozartas.
Taip pat tai buvo visiškai kitoks istoriškumo suvokimas. Akivaizdu, kad nebuvo siekiama tiksliai pristatyti istorinių Kleopatros ar Cezario figūrų scenoje. Veikiau matome to meto žmones: Cezaris čia yra veikėjas, stipriai paveiktas Apšvietos idėjų, o Jausmų amžius tiesiogiai meta savo šešėlį į ateitį. Jausmų amžius – tai XVIII a. Vokietijoje susiformavęs muzikinės kompozicijos ir poezijos stilius, skirtas išreikšti „tikrus ir natūralius“ jausmus, pasižymintis staigiais nuotaikų kontrastais. Jis buvo sukurtas kaip kontrastas baroko afektų teorijai, kurioje kompozicija (arba jos dalis) visame kūrinyje turėtų tą patį poveikį (pvz., emociją ar muzikinę nuotaiką).
Klausimas, kaip visa tai padaryti matoma ir suvokiama šiuolaikiniam žiūrovui pasitelkiant mums prieinamas priemones, buvo ir išlieka mūsų didžiuoju siekiu.
Šioje operoje gausu politinių intrigų ir emocinių lūžių. Kas jums svarbiau – politinio trilerio aspektas ar vidinės personažų kelionės?
Aš seku tuo, ką labiausiai išryškina Händelis ir opera seria – tai vidines personažų keliones. Žinoma, to neįmanoma atskirti nuo politinių intrigų, tačiau išlieka ištikimybė pačiai operos esmei, kuri visada plečiasi, kai atsigręžiame į vidų ir nagrinėjame emocijas. Beveik visos arijos yra introspektyvios – tarsi veidrodžiai to, kas vyksta personažų viduje, reaguojant į tam tikrus įvykius ar juos reflektuojant. Tai yra būdinga šiam žanrui ir kartu kelia mums užduotį išlaikyti subtilią pusiausvyrą tarp šių sluoksnių.
Kaip jums sekasi dirbti su Klaipėdos kameriniu orkestru, tarptautine solistų komanda?
Labai laukiu bendradarbiavimo su orkestru ir darbo kartu su Rodrigo Calveyra, nes noriu glaudžiai sujungti sceną su iš orkestro skambančiu garsu.
Mūsų profesijoje labai dažnai dirbame su itin tarptautinėmis komandomis. Visi atvyksta iš skirtingų šalių, ir tai mus vienija – mes visi esame tarsi klajokliai (juokiasi). Man patinka nuolat pažinti skirtingas mąstysenas, kurios nebūtinai susijusios vien su tarptautiškumu, bet ir su skirtingomis kultūrinėmis bei asmeninėmis patirtimis.
Manau, kad tai iš mūsų visų reikalauja gebėjimo ir pasirengimo nuolat išlikti atviriems protu, širdimi ir dvasia – prisitaikyti ir galiausiai atrasti bendrystę, kuri labai dažnai gali būti pati muzika. Būtent tai yra meno grožis: jis vyksta lygmenimis, kuriuos sunku tiksliai nusakyti žodžiais, tačiau tarpusavio žmogiškų ryšių esmę mes perkeliame į sceną – todėl natūraliai su tuo dirbame kasdien. Labai laukiu galimybės gilintis į kūrinį kartu su atlikėjų komanda, su kuria turėsiu privilegiją dirbti: tai stiprūs profesionalai, atsinešantys savo patirtį ir gilią meninę brandą, tad, tikiu, jie nuostabiai susijungs į bendrą visumą.
Šios operos veikėjai patiria stiprias transformacijas. Kurie personažai jums atrodo sudėtingiausi ar įdomiausi scenoje?
Kaip režisierius, aš linkęs advokatauti, t.y. atstovauti kiekvieną veikėją vienodai. Būtent tai galiausiai ir daro istoriją įtraukiančią bei daugiasluoksnę: tai galimybė sekti kiekvieną personažą ir, kaip žiūrovui, atrasti su kuo tu tapatiniesi.
Todėl kiekviename personaže man svarbu atrasti tai, kas jį daro sudėtingą ir įdomų. Jei bent vienas personažas man tampa neįdomus arba jei nebesiekiu matyti jo kompleksiškumo, istorija tampa plokščia ir kartais net nuobodi. Tai, kas istoriją daro jaudinančią, yra būtent ši ambivalencija: kiekviename personaže matyti ir suprantamą raidą, ir tamsiąsias puses.
Kiekvienas atlikėjas turi būti savo personažo advokatas, tačiau aš turiu užtikrinti, kad galėčiau apginti juos visus.
Mane patį ypač domina Kleopatros kelias – ji dažnai (ne tik operoje) yra neteisingai suprantama ir vaizduojama arba kaip šalta politikė, arba kaip fatališka moteris, kas yra patriarchato ir mizoginijos palikimas, tuo tarpu Händelis sukuria kur kas labiau diferencijuotą, į jokias siauras kategorijas netelpantį jos paveikslą.
Muzikine prasme Sesto brendimo kelias viso kūrinio metu yra toks pat įtaigus, kaip ir Kornelijos išgyvenamos gedėjimo stadijos.
Judesys šiame pastatyme labai svarbus. Kaip savo režisūroje suderinate dainavimą, choreografiją ir dramaturginį veiksmą?
Mano supratimu, visi šie elementai eina koja kojon ir vienas kitą papildo. Man svarbiausia, kad mūsų meninė vizija sutaptų su tuo, ką į pastatymą atsineša kiekvienas atlikėjas. Kartu galime išbandyti tam tikras ribas, išmokti naujų dalykų ar net peržengti tai, ką jau mokame.
Tai bendradarbiavimu grįstas darbo metodas, kurį laikau šiuolaikiškesniu požiūriu, nei, pavyzdžiui, tiesiog nurodyti judesį dainininkui, kuriame jis ar ji jaučiasi nepatogiai. Tačiau jei mums pavyksta atrakinti dramaturginį veiksmą, kuris yra labiau patogus personažui, tai gali net pagerinti dainavimą ir kartu natūraliai papildyti judesį.
Jei dirbdami prie vieno elemento turime paaukoti kito kokybę, tai ženklas, kad dar nesame teisingame kelyje ir turime toliau ieškoti sprendimų.
Vizualinis šio pastatymo pasaulis apibūdinamas kaip monumentalus ir stilizuotas. Papasakokite apie bendradarbiavimą su scenografu ir kostiumų dailininku kuriant šią „didesnę nei gyvenimas“ estetiką?
Dirbame nuolatinio ir nenutrūkstamo dialogo principu. Tai, ką matote scenoje, yra nuodugnaus bendro ieškojimo ir mąstymo proceso rezultatas, kurį kartu pereiname siekdami rasti geriausią įmanomą sprendimą.
Kalbamės, skaitome, keičiamės mintimis, taip pat vaizdais ar jų koliažais, filmais, kaupiame „įkvėpimus“ ir kartu reflektuojame, kokį pasaulį norime matyti scenoje. Tai vyksta kartu su gilia dramaturgijos, personažų, laikmečio ir konteksto analize, ir tai yra iš esmės bendras, kolektyvinis sprendimų priėmimo procesas, kuriame dalyvauja ir choreografas.
Tai nuolatinė paieška geriausia šio žodžio prasme: atrandi dalykus, kurie, atrodo, gali veikti, bet juos pergalvojęs supranti, kad kryptį reikia koreguoti. Kiekvienas toks procesas yra sudėtingas, tačiau dirbant su tokia stipria komanda, kur vienas kitą visi palaiko, tai tampa ir iššūkiu, ir galimybe vienu metu – galiausiai visi tampame geresni.
Kokio rezultato tikitės? Ir ko palinkėtumėte žiūrovams?
Dirbu siekdamas pastatymo, kuriame visos skirtingos kūrybinės sritys ir visų dalyvių sumanymai susijungtų į vieną visumą, padedančią papasakoti įtaigią istoriją. Tikiuosi, kad žiūrovai bus tokie pat įsitraukę, kaip esame mes visi, ir kartu su mumis pasiners į šį pasaulį. Pojūtis, intelektualinė refleksija ir gebėjimas instinktyviai skaityti vaizdus čia veikia išvien.
Man tai yra operos grožis ir galia – padėti mums susitvarkyti su realybe ją reflektuojant emociniu lygmeniu.
Žaneta Skersytė
Tristan Braun
Vizitinė kortelė
Vienas įdomiausių Vokietijos jaunosios kartos muzikinio teatro kūrėjų, savo meninėje kalboje jungiantis baroko operą, šiuolaikinį teatrą, šokį ir kitas scenos formas. Gimė Miunchene, vaikystėje mokėsi smuiko ir fortepijono. Baigė muzikos teatro režisūros studijas Berlyno Hannso Eislerio aukštojoje muzikos mokykloje. Čia susipažino su garsiais operos režisieriais Stefanu Herheimu, Andrea Moses, Barrie Kosky. Bestudijuodamas pradėjo asistuoti choreografei ir režisierei Sashai Waltz jos pastatymuose Berlyno valstybinėje operoje. Taip pat dirbo Zalcburgo festivalyje su režisieriais Jürgenu Flimmu ir Dieteriu Dornu. Bendradarbiauja su „Komische Oper Berlin“ kaip režisieriaus asistentas. Lygiagrečiai kaip smuikininkas dalyvauja baroko orkestrų „La Banda“, lautten compagney BERLIN, „Concerto Köln“ ir kt. pasirodymuose.
2014 m. Berlyne su savo įkurta trupe „Tristan & Associates“ kultūros erdvėje „Radialsystem V“ pastatė Henry Purcello operą „Didonė ir Enėjas“, Šv. Elžbietos bažnyčioje – Georgo Friedricho Händelio operą „Ariodante“. Teatro „Deutsche Oper Berlin“ scenoje 2015 m. režisavo Roberto Krampe’s kūrinio „Unsichtbare Fronten“ (Nematomi frontai) pasaulinę premjerą, 2016 m. Miuncheno kamerinėje operoje pastatė Gioacchino Rossini „Sevilijos kirpėją“, 2017 m. „Neuköllner Oper Berlin“ scenoje – spektaklį „Combattimento“ pagal Claudio Monteverdi madrigalinę operą „Tankredžio ir Klorindos dvikova“. Bendradarbiaudamas su Freiburgo baroko orkestru 2018 m. sukūrė pusiau sceninį Giovanni Battista Pergolesi operos „Tarnaitė ponia“ pastatymą, kuris buvo rodomas Freiburge, Kelne, Štutgarte, Berlyne, Budapešte, Helsinkyje. Bairoito festivalyje pastatė spektaklį „Parsifalis“ – vaikams, Hamburgo valstybinėje operoje – mėgėjų ir studentų atlikimui pritaikytą pasirodymą pagal Richardo Wagnerio „Parsifalį“.
2020 m. kaip atsaką į pandemijos patirtis Berlyno „Kühlhaus“ erdvėje sukūrė instaliaciją MEMBRA, pagrįstą Dietricho Buxtehude’s kantatų ciklu „Membra Jesu Nostri“. 2022 m. Šlėzvigo-Holšteino valstybiniame teatre režisavo Engelberto Humperdincko operą „Jonukas ir Grytutė“, 2023 m. Viurcburgo „Mainfrankentheater“ scenoje – Franzo Leháro operetę „Linksmoji našlė“. Kitais metais tame pačiame teatre pastatė Paulo Abrahamo operetę „Pasaka viešbutyje „Grand Hotel““, kuri pelnė Bavarijos radijo apdovanojimą.
Greta operos ir muzikinio teatro režisūros, Braunas imasi alternatyvių ir tarpdisciplininių žanrų: su Folkertu Uhde ir „Ensemble Resonanz“ realizavo koncertinę instaliaciją „CONTAIN – sensations of getting lost“ Berlyne ir Hamburge, projektą SALZ ir kt.
