Artėjant Klaipėdos festivaliui, kuris vyks rugpjūčio 13 – rugsėjo 5 d., Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre surengtas pokalbis, skirtas vienam reikšmingiausių klasikinės muzikos kūrinių – Josepho Haydno oratorijai „Pasaulio sutvėrimas“. Renginyje dalyvavo dirigentė Adrija Čepaitė, muzikologė Jūratė Katinaitė ir Klaipėdos universiteto docentas, kapelionas, teologijos mokslų daktaras Andrius Vaitkevičius, pokalbius moderavo žurnalistė Agnė Bukartaitė.
Nuo račiaus sūnaus iki turtingiausio Europos kompozitoriaus
Muzikologė Jūratė Katinaitė paneigė dažnai pasitaikantį mitą, kad J. Haydnas buvo kilmingas. „Ne. Jis kilo iš labai kuklios aplinkos. Todėl visą gyvenimą labai didžiavosi savo pasiekimais“, – teigė muzikologė.
Pasak jos, kompozitoriaus tėvas buvo račius, gaminęs vežimų ratus, todėl berniukas neturėjo galimybių siekti išsilavinimo. Pirmasis lūžis įvyko tuomet, kai jo gabumus pastebėjo vargonininkas giminaitis, o vėliau – Vienos Šv. Stepono katedros chorui berniuką rekomendavo atsitiktinai jį išgirdęs keliaujantis pirklys. „Jeigu reikėtų pasakyti, kur buvo J. Haydno sėkmė, tai jis vis atsirasdavo tinkamose aplinkybėse labai tinkamu metu“, – pasakojo J. Katinaitė.
Vis dėlto kelias nebuvo lengvas. Sulaukęs septyniolikos, dėl balso mutacijos jis neteko choristo vietos ir liko be pragyvenimo šaltinio. „Atsidūręs gatvėje, uždarbiavo kaip gatvės muzikantas, rašė įvairius vodevilius, kad tik kažkas grotų ir muzika būtų vartojama“, – sakė muzikologė.
Lemiamu gyvenimo posūkiu tapo tarnyba Esterhazių dvare, kuriame J. Haydnas praleido pusę amžiaus. Dirbdamas Esterhazių dvare J. Haydnas buvo atsakingas už visą muzikinį gyvenimą. „Kiekvieną savaitę jis turėjo pastatyti po operą ir parašyti muziką dviem koncertams. Muzika turėjo būti čia ir dabar, ir vis nauja“, – pasakojo ji, pridurdama, kad anuomet nebuvo įprasta nuolat atlikti tų pačių kūrinių. Tokios darbo sąlygos lėmė ir įspūdingą kompozitoriaus kūrybinį palikimą.
Anot jos, gyvenimo pabaigoje J. Haydnas buvo tapęs turtingiausiu Europos kompozitoriumi, o savo biografams netgi prašė jo istoriją pristatyti kaip įkvepiančią sėkmės istoriją. „Rašykite taip, kad jaunus žmones įkvėptų siekti mokslo, meno, nes tai įrodydamas, kad net ir iš tikrai skurdžios aplinkos galima pasiekti tokių rezultatų“, – citavo kompozitoriaus žodžius muzikologė.
J. Haydnas – Apšvietos epochos žmogus
Pasak muzikologės J. Katinaitės, norint suprasti oratoriją, būtina pažinti laikmetį, kuriame ji gimė. „Apšvietos epocha – tai optimizmo epocha. Tokį optimizmą, koks buvo XVIII amžiaus antroje pusėje, Vakarų pasaulis turbūt dar kartą patyrė tik po Antrojo pasaulinio karo. Buvo tikima, kad mokslas ir žinios gali viską pakeisti“, – sakė muzikologė.
Būtent ši pasaulėžiūra atsispindi ir J. Haydno muzikoje. Jis buvo vienas svarbiausių klasicizmo, kuriam būdingas skaidrus, simetriškas muzikinis mąstymas, kūrėjų, tačiau oratorijos įžangoje sąmoningai atsisakė šiam stiliui būdingo aiškumo. Todėl J. Haydno pasirinktas muzikinis chaosas, nuo kurio prasideda „Pasaulio sutvėrimas“, klausytojams turėjo skambėti netikėtai.
Muzikologės teigimu, oratorijos pradžioje galima įžvelgti ne tik biblinį pasaulio sukūrimo pasakojimą, bet ir XVIII amžiaus mokslo idėjas. Ji priminė Karaliaučiuje dirbusio filosofo Immanuelio Kanto ūko hipotezę, aiškinusią Visatos atsiradimą. „Tai labai graži mintis, kur susijungia mokslas ir religija. Kantas kalba apie ūką, iš kurio formuojasi pasaulis, o Haydnas tarsi atspindi to meto mokslinę madą. Tas chaosas ir yra mokslo bei religijos susijungimas“, – sakė muzikologė. Anot jos, kompozitorius ne priešpriešina mokslą ir tikėjimą, bet leidžia jiems kalbėtis vienoje muzikinėje erdvėje.
Atsakymas į amžiną klausimą
Teologas dr. Andrius Vaitkevičius įsitikinęs, kad J. Haydno oratorija pirmiausia yra bandymas atsakyti į vieną svarbiausių žmonijos klausimų – kaip atsirado pasaulis. „Jis turbūt pabandė atsakyti į amžiną klausimą – kaip viskas įvyko. Ir tas klausimas iki šiol domina mokslininkus, kurie analizuoja kosmosą. J. Haydno atsakymas yra per muziką“, – sakė jis.
Pasak A. Vaitkevičiaus, kompozitorius ne tik iliustruoja Biblijos Pradžios knygą, bet muzikos garsais sukuria visą kūrinijos paveikslą. „Atskirai sukurta žemė, dangus, gyvūnija, augalija – visa tai per muzikos garsus išreikšta. Kiek reikėjo autoriui įsigilinti į Biblijos pasakojimą, kad visa tai taip gražiai nuspalvintų“, – kalbėjo teologas.
Jo nuomone, J. Haydno pasakojimas nuo pirmapradžio chaoso iki žmogaus sukūrimo šiandien skamba ne mažiau aktualiai nei XVIII amžiuje. „Šiandien galėtume sakyti – Didžiojo sprogimo teorija, bet pasakojimo linija lieka ta pati: iš nieko atsiranda kažkas, o kulminacija – žmogaus sukūrimas.“
Dirigentė Adrija Čepaitė atkreipė dėmesį, kad J. Haydno santykis su religija nebuvo atsitiktinis. ,,Esterhazių dvare buvo ne tik koncertų erdvės, bet ir koplyčia. Sekmadieniais J. Haydnas turėjo pristatyti ir muziką, šlovinančią Viešpatį. Manau, jis buvo nuoširdus ir praktikuojantis katalikas“, – sakė dirigentė. Jos teigimu, kompozitoriui muzika buvo ne vien menas, bet ir tikėjimo išraiška. ,,Manau, jis galvojo, jog muzika yra Dievo kalba.“
Pasak A. Čepaitės, oratorija, prasidedanti unisonu, jai atrodo kaip įspūdinga ir simboliška pasaulio kūrimo pradžia. ,,Pats pirmasis garsas – viso orkestro stiprus forte. Įvyksta tarsi sprogimas“, – pasakojo dirigentė. Tačiau J. Haydno chaosas nėra bauginantis. „Tie pradžios sąskambiai nėra sunkūs. Jie tarsi klausimas, kuris mus kviečia ieškoti atsakymo. Tas chaosas Haydno tikėjimo šviesoje negalėjo būti kitoks.“
Dirigentė pasidalino, kad šio kūrinio studijavimas atlikėjui tampa ne vien profesiniu darbu, bet ir vidine draugyste. „Tai ypatingo svorio kūrinys. Pirmiausia reikia atrasti asmeninį santykį, pačiam išeiti iš savo minčių chaoso, kad suprastum, į ką Haydnas mus veda.“
Kelias į laimę
Jūratė Katinaitė priminė, kad „Pasaulio sutvėrimas“ sukurtas jau vėlyvuoju Haydno kūrybos laikotarpiu, po kelionių į Londoną, kur kompozitorių sužavėjo Georgo Friedricho Händelio oratorijos. „Jis suprato, kad oratorija gali būti ne tik religinis aktas. Tai gali būti bendrystės, net tautą vienijantis kūrinys.“
Anot muzikologės, grįžęs į Austriją J. Haydnas siekė sukurti kūrinį, kuris vienytų žmones ne tik muzikos grožiu, bet ir bendra dvasine idėja. Ji pabrėžė, kad „Pasaulio sutvėrime“ J. Haydnas sujungė daugybę muzikinių tradicijų – baroko chorus, itališkas arijas, angliškos dainos elementus ir bažnytinius himnus. „Jis sudėjo viską į vieną visumą ir sukūrė savitą oratoriją, paremtą Händelio tradicija.“
Dirigentė A. Čepaitė minėjo, jog kūrinio muzikinė kalba ypač susieta su pačiu tekstu. Todėl vaizdiniai gimsta ne vien iš teksto, bet ir iš instrumentuotės spalvų. Pirmoji ir antroji oratorijos dalys – tai pasakojimas kaip Dievas šešias dienas kūrė pasaulį. Trečioji dalis, kuri yra skirta žmogui, nukelia mus į Rojų. Jame skamba vienas gražiausių Adomo ir Ievos meilės duetų bei pirmųjų žmonių dėkingumo Kūrėjui giesmė. „Orkestras ne mažiau emocingai išreiškia visą istoriją. Kiekvienas paveikslas kuriamas ir orkestruotės priemonėmis. Instrumentų tembrai atskleidžia gyvūnus, augaliją, dangaus skliautą, saulę ir mėnulį“, – pasakojo ji.
Teologas dr. Andrius Vaitkevičius pabrėžė, kad šio kūrinio aktualumas nesibaigia religiniu pasakojimu. „Tikriausiai kiekvienas klausytojas išsineš savo mintį“, – sakė jis. Viena svarbiausių oratorijos žinių – žmogaus orumas. „Biblijoje po kiekvienos kūrimo dienos kartojama: „Tai yra gera.“ O žmogus tampa tobuliausiu kūriniu. Žmogų gerbiame todėl, kad jis yra Dievo paveikslas ir atspindys.“
A. Vaitkevičiaus teigimu, Haydno muzika primena, kad pasaulis nėra atsitiktinis chaosas – jame glūdi tvarka, kurią žmogus kviečiamas saugoti. Šią mintį papildė ir dirigentė, kurios įsitikinimu, politinių sukrėtimų ir karų laikais J. Haydnas priešpastato ne neviltį, o šviesą. „Dievo duota tvarka žmogui yra kelias į laimę.“
A. Čepaitė atkreipė dėmesį į vieną svarbiausių kūrinio žinučių – archangelo Urielio kreipimąsi į Adomą ir Ievą. „Archangelas Urielis žmogui, t.y. Adomui ir Ievai – sako: štai kokie jūs laimingi, būkite tokie ir tokie likite. Jeigu tik neteisinga mintis neįeis į jus ir jūs nebenorėsite daugiau, negu jums duota.“ Anot jo, ši mintis nepraranda aktualumo ir šiandien.
Kiekvienas laikmetis girdi savaip
Adrija Čepaitė svarstė ar šiuolaikinis klausytojas girdi tą patį J. Haydn’ą, kurį girdėjo XVIII amžiaus publika. „Mes negalime pakartoti lygiai to paties skambesio. Galime tik istoriškai suvokti, kaip jis galėjo skambėti”. Šią oratoriją teatro orkestras grieš šiuolaikiniais, o ne senaisiais ir istoriškai „teisingais” instrumentais. Tačiau, anot dirigentės, vien istorinio garso rekonstrukcija nėra pats svarbiausias tikslas. A. Čepaitė sako, jog Haydno muzika skirta ne fonui, bet dėmesiui, o klausytis oratorijos reikia nekasdienio nusiteikimo: „eiti lyg į šventyklą – atsisėsti ir pasiruošti tam, kas netikėta. Haydno muzika šviesi ir intelektuali, kviečianti mus būti atidiems grožiui, nesiliauti juo stebėtis.“
Muzikologė Jūratė Katinaitė priminė, kad per daugiau nei du šimtmečius pasikeitė ne tik muzikos atlikimo tradicijos, bet ir koncertų salės, instrumentai bei dainavimo maniera. „XVIII amžiaus pabaigoje orkestras skambėjo visai kitaip – natūralūs instrumentai, žarninės stygos, mažos salės. Visa muzikinė aplinka buvo kitokia.“ Ji aiškino, kad net bel canto dainavimo technika atsirado iš praktinio poreikio – augant teatrams dainininkams reikėjo pripildyti didžiules sales balsu. „Kompozitoriai yra labai praktiški žmonės. Jie dirba su tuo, ką turi, o ne su tuo, apie ką svajoja.“
Todėl, pasak muzikologės, J. Haydno muzikos negalima atlikti taip, kaip Verdi ar Wagnerio kūrinių. „Haydno muzika šiandien mums skamba labai švelniai. Net ten, kur jis vaizduoja šiurpius dalykus ar ropojančias kirmėles, mes vis tiek girdime ramybę, nes per du šimtmečius mūsų klausa pasikeitė.“
Harmonija – pasaulio išlikimo sąlyga
Kalbėdama apie muzikos prasmę, J. Katinaitė prisiminė vieną dirigento Nikolaus Harnoncourt mintį. „Visa tai, ką žmogus sukuria, yra su Dievo prisilietimu. Muzika, kurioje jo nėra, tiesiog nuskamba ir praeina.“ Ji taip pat citavo neseniai Anapilin išėjusį kompozitorių Osvaldą Balakauską. „Muzika negali išgelbėti pasaulio, bet ji gali parodyti pasaulį, kuriame harmonija ir darna yra būtina jo išlikimo sąlyga.“ Anot muzikologės, ši mintis bene tiksliausiai apibūdina ir J. Haydno „Pasaulio sutvėrimą“.
Pokalbio pabaigoje dr. Andrius Vaitkevičius ragino į oratoriją ateiti susikaupus. „Labiausiai norėčiau palinkėti ateiti klausytis pasiruošus. Kaip prieš spektaklį perskaitome libretą, taip verta pažinti ir J. Haydną. Tada muzika atsiveria, prabyla ir papasakoja savo istoriją.“
Rugpjūčio mėnesį Klaipėdos festivalyje oratorija bus pristatyta neįprastu koncertiniu formatu. Scenoje pasirodys penki solistai – archangelai Gabrielius, Rafaelis ir Urielis bei Adomas ir Ieva, kartu dainuos Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir Valstybinio choro „Vilnius“ choristai, gros teatro simfoninis orkestras. O aktorius Darius Meškauskas taps šiuolaikinio žmogaus žvilgsnio į kūrinį vedliu.
Diskusijos dalyviai sutarė, kad oratorijoje susijungia Apšvietos epochos mokslo idėjos, biblinis pasakojimas ir muzikinė simbolika. Būtent todėl šis kūrinys daugiau nei du šimtmečius išlieka aktualus ne tik muzikams, bet ir filosofams, teologams bei kultūros tyrinėtojams. J. Haydno muzika leidžia kalbėti apie pasaulio pradžią universalia kalba, kurioje dera menas, tikėjimas ir žmogaus pastangos pažinti kūrinijos tvarką.
Žaneta Skersytė
Dominyko Mažūno nuotrauka
