Net ir po dešimtmečių, praleistų kuriant pasaulinio garso atlikėjų koncertus, valstybinius renginius ir tarptautinius scenos meno projektus, scenografas ir šviesų dailininkas Arvydas Buinauskas pripažįsta – galutinis rezultatas vis dar gali nustebinti net patį kūrėją. Būtent tokio netikėtumo jis tikisi ir rugpjūčio 13–14 dienomis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro salėje „Jūra“, kur VI Klaipėdos festivalį, dedikuotą Karalienės Luizės jubiliejui, atidarys monumentali Josepho Haydno oratorija „Pasaulio sutvėrimas“.
Šiame pastatyme A. Buinauskas kuria ne tik scenografiją ir šviesų dizainą – jo sumanymu šviesa tampa lygiaverčiu sceninio pasakojimo veikėju, o visa teatro erdvė virsta gyvu pasaulio gimimo epicentru. Kartu su muzika, projekcijomis ir architektūra ji ves žiūrovą iš pirmapradės tamsos į šviesą, iš chaoso – į tvarką, leisdama ne tik stebėti, bet ir patirti kūrinį. Pats kūrėjas sako, kad didžiausia sėkmė jam bus ne aplodismentai, o akimirka, kai po paskutinių oratorijos akordų salėje liks tyla, susikaupimas ir emocinis atgarsis.
Pajausti pasaulio gimimo procesą
Kodėl net vienas ryškiausių Lietuvos šviesų menininkų pripažįsta vis dar laukiantis netikėtumo? Kaip gimsta scenovaizdis, kuriame šviesa, muzika, architektūra ir projekcijos susilieja į vieną gyvą materiją? Arvydas Buinauskas akcentuoja, kad kuriant Haydno oratorijos „Pasaulio sutvėrimas“ vizualinę koncepciją buvo svarbu ne iliustruoti biblinį pasakojimą, o sukurti patirtį, leidžiančią žiūrovui pajusti pasaulio gimimo procesą.
„Scenografija leis žiūrovui ne tiesiog pamatyti, o asociatyviai patirti pasaulio sukūrimo akimirką – tarsi kosminį sprogimą, iš kurio gimsta šviesa, materija ir tvarka. Erdvėje išsisklaidžiusios formos, šviesos blyksniai ir palaipsniui atsiveriančios struktūros sukurs nuolat besiformuojančio pasaulio įspūdį. Kartu su muzika vizualiai pasakosime virsmą iš chaoso į tvarką, iš tamsos į šviesą. Scenografijoje iš pradžių matysime tarsi sprogimo išblaškytas formas ir fragmentus, kurie palaipsniui ims jungtis į vientisą pasaulį. Šviesa taps pagrindine šio virsmo jėga – ji atvers erdvę, išryškins chorą, medžiagų faktūras ir gimstančios gyvybės ženklus. Norime, kad žiūrovas ne tik stebėtų pasaulio sukūrimą, bet jį patirtų per šviesos, erdvės ir muzikos santykį“, – sako A. Buinauskas.
Arvydas Buinauskas neabejoja, kad šiame pastatyme šviesa taps lygiaverte sceninio pasakojimo dalimi. „Šviesa šioje oratorijoje – ne tik priemonė muzikai ir atlikėjams išryškinti, bet ir savarankiškas sceninio pasakojimo veikėjas. Šviesa, scenografija, muzika ir visas atlikimas nuo pat pradžių kuriami kaip viena nedaloma materija. Ši materija keliaus per visą kūrinį – nuo pirmapradės tamsos ir chaoso iki šviesos, tvarkos bei gyvybės atsiradimo. Todėl šviesa ne lydės muziką iš šalies, o kartu su ja kurs emocinę dramaturgiją, keis erdvės pojūtį ir taps matomu kūrinio vidinio virsmo ženklu“, – sako A. Buinauskas.
Oratorijos pastatyme susitinka skirtingų sričių kūrėjai – projekcijų menininkai, šviesų dailininkas, dirigentas ir režisūrinė komanda. Anot Arvydo Buinausko, tokio masto pastatyme svarbiausia ne atskiri kūrybiniai sprendimai, o nuolatinis dialogas, leidžiantis skirtingoms meninėms kalboms susilieti į vientisą visumą.
„Kaip ir pats pastatymo pavadinimas sufleruoja, visas kūrybinis procesas prasideda nuo dialogo. Projekcijos, šviesa, scenografija, režisūrinė vizija ir muzika nėra kuriamos atskirai – nuo pat pradžių jos formuojamos kaip viena visuma. Kiekvienas kūrėjas atsineša savo meninę kalbą, tačiau visus jungia bendra dramaturginė kryptis ir muzika, tampanti pagrindine ašimi. Tai ne atskirų elementų sudėjimas, o bendras kūrinio gimimas, paremtas nuolatiniu klausymusi, reagavimu vienas į kitą ir idėjų transformacija“, – sako A. Buinauskas.
Pasakojimas apgaubs žiūrovus
Oratorijos „Pasaulio sutvėrimas“ scena praras tradicines ribas – veiksmas užlies visą didžiąją salę „Jūra“, o žiūrovai taps šio vyksmo dalimi. Arvydo Buinausko teigimu, tokį sprendimą padiktavo pati erdvė ir ankstesnė patirtis joje.
„Kartą jau turėjome galimybę surengti parodymą šioje salėje ir tuomet pabandėme šviesa išeiti už tradicinių scenos ribų. Pamatėme, kaip natūraliai ji gali pasklisti po visą „Jūros“ erdvę, apgaubti žiūrovus ir pakeisti jų santykį su tuo, kas vyksta. Ši patirtis labai įkvėpė ir patvirtino, kad verta atsisakyti aiškios ribos tarp scenos ir salės. Oratorijos mastui ir jos kuriamam pasaulio gimimo pojūčiui tokia erdvė ypač tinka. Muzika, šviesa ir projekcijos sklinda iš skirtingų krypčių, todėl žiūrovas nebe stebi kūrinį iš šalies, o atsiduria jo viduje. Taip kuriamas stipresnis erdvinis, apgaubiantis potyris, tarsi visa salė taptų viena gyva, nuolat kintančia scenografija“, – sako A. Buinauskas.
KVMT salė „Jūra“ išsiskiria ne tik puikia akustika, bet ir išskirtine architektūra – molio tinko sienomis, primenančiomis Lietuvos pajūrio kopas. Pasak Arvydo Buinausko, ši unikali erdvė taip pat tampa vienu svarbiausių scenografijos elementų. „Man atrodo, pati salės architektūra jau pasakoja pasaulio sukūrimo istoriją – daugybė atskirų faktūrų, linijų ir detalių susijungia į vientisą kūną. Todėl scenografija ne mėgina šią erdvę paslėpti ar pakeisti, bet ją pratęsia ir išryškina. Molio tinko sienos tampa natūralia vizualinio pasakojimo dalimi – šviesa atveria jų reljefą, o projekcijos tarsi įauga į architektūrą. Techniniu požiūriu svarbu tiksliai parinkti šviesos kryptis, intensyvumą ir projekcijų mastelį, kad netolygūs paviršiai ne trukdytų, o kurtų papildomą gylį ir judėjimą. Taip visa salė tampa viena scenografine materija – jos architektūra, šviesa, vaizdas ir muzika susijungia į vientisą, gyvą pasaulį“, – akcentuoja A. Buinauskas.
Nustebti tikisi net kūrėjai
Per daug metų trunkančią kūrybinę karjerą scenografas ir šviesų dailininkas Arvydas Buinauskas sukūrė vizualinius sprendimus pasaulinio garso atlikėjų koncertams, valstybinės reikšmės renginiams ir tarptautiniams projektams. Vis dėlto, jo teigimu, Josepho Haydno oratorijos „Pasaulio sutvėrimas“ pastatymas išskirtinis ne tik savo menine forma, bet ir visiškai kitokiu požiūriu į šviesos, scenografijos ir muzikos santykį.
„Didžiuosiuose koncertiniuose šou šviesa dažnai veikia labai tiesiogiai – kuria energiją, ritmą, stiprų momentinį įspūdį. Klasikinėje muzikoje šviesa turi būti jautresnė ir santūresnė, įsiklausyti į partitūrą, atlikėjus bei muzikos dinamiką. Čia svarbu ne užgožti kūrinį, o padėti atsiskleisti jo emocinei ir dramaturginei struktūrai. Ši oratorija man yra nauja patirtis ir įdomus iššūkis. Tai ne koncertas, opera ar baletas – joje susitinka skirtingos scenos meno formos. Projektą išskiria „Jūros“ salė, didžiulė kūrybinė komanda ir visiškai kitoks požiūris į pastatymą: šviesa, scenografija, projekcijos, muzika ir architektūra kuriamos kaip viena visuma. Kalbant apie ryškiausius darbus, sunku išskirti tik vieną. Pasaulinio garso atlikėjų koncertai, valstybinės reikšmės renginiai ir tarptautiniai projektai įsiminė skirtingomis aplinkybėmis, masteliu, atsakomybe, technologiniais sprendimais ar kūrybine laisve. Tačiau ryškiausi man visada yra tie projektai, kuriuose pavyksta ne tik sukurti įspūdingą vaizdą, bet ir atrasti savitą emocinę kalbą. Tikiu, kad oratorija „Pasaulio sutvėrimas“ taps vienu iš tokių darbų“, – tikisi A. Buinauskas.
Paklaustas, kur slypi sėkmingo šviesų dailininko ir scenografo paslaptis, Arvydas Buinauskas sako, kad vien techninių žinių nepakanka. „Manau, aiškios formulės nėra. Svarbiausia – pojūtis, smalsumas ir tikėjimas tuo, ką darai. Techninės žinios suteikia laisvę įgyvendinti idėją, tačiau reikia gebėti klausytis muzikos, jausti erdvę, suprasti kūrinio dramaturgiją ir išgirsti kitus kūrybinės komandos narius. Visa kita ateina per darbą – bandymus, klaidas, atradimus ir sėkmes. Kiekvienas projektas palieka patirtį, kuri vėliau padeda priimti drąsesnius ir tikslesnius sprendimus. Tad sėkmės paslaptis, ko gero, yra labai paprasta – darbas, darbas ir dar kartą darbas, kartu neprarandant jautrumo bei gebėjimo nustebti“, – sako A. Buinauskas.
Paklaustas, kokį rezultatą norėtų pasiekti kurdamas oratorijos „Pasaulio sutvėrimas“ vizualinį pasaulį ir kas darbe jį vis dar galėtų nustebinti, Arvydas Buinauskas sako, kad svarbiausias įvertinimas jam būtų ne ovacijos ar pagyros, o nuoširdus žiūrovų išgyvenimas ir kūrinio paliktas emocinis atgarsis.
„Labiausiai siekiu ne konkretaus žiūrovo vertinimo, o tikro pojūčio, kad po paskutinių akordų salėje liktų emocinis atgarsis, akimirka tylos, susikaupimo ar vidinio virsmo. Man svarbu, kad kūrinys būtų išgyventas, o ne tik pamatytas. Vieniems jis gali labai stipriai atliepti, kitiems – mažiau, ir tai visiškai natūralu. Kūryba nėra bandymas įtikti visiems; jos žavesys slypi galimybėje kiekvienam patirti kūrinį savaip.
Galutinis rezultatas mane vis dar geba nustebinti. Nors daug kas būna suplanuota, repeticijų metu muzika, šviesa, erdvė ir atlikėjai pradeda veikti kartu, ir atsiranda dalykų, kurių neįmanoma tiksliai numatyti. Būtent tokio netikėtumo ir gyvybės tikiuosi iš „Pasaulio sutvėrimo“. Jeigu pats pajusiu, kad visi elementai susijungė į vieną gyvą materiją, o žiūrovai jai atsivėrė ir leidosi vedami, galėsiu sau pasakyti: „Pavyko“, – sako A. Buinauskas. To ir linkime!
Žaneta Skersytė
Arvydo Buinausko eskizai
Arvydas Buinauskas. Tom Juškevičius nuotraukos
