„Man įdomu, kaip kuriame bendrą horizontą ir kaip vienas kitą matome savo gyvenimo peizaže. Kiek žmogus yra arti, kiek toli, kokią vietą jis užima mūsų vidiniame kraštovaizdyje. Apie tai ir kalba šis kūrinys – tik ne žodžiais, o choreografijos kalba“,- sako netrukus choreografinę kompoziciją „Pasiskolinti peizažai“ Klaipėdos festivalio scenoje pristatysianti choreografė Agnija Šeiko.
Rugpjūčio 13 – rugsėjo 5 dienomis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (toliau – KVMT) pristatys VI Klaipėdos festivalį – vieną ryškiausių vasaros scenos menų įvykių Vakarų Lietuvoje. Prūsijos karalienės Luizės 250-osioms gimimo metinėms dedikuotas šių metų festivalis kvies publiką patirti muziką ir šokį, naujai atrandant Klaipėdos erdves. Rugpjūčio 21-22 dienomis KVMT salėje „Jūra“ publikos lauks šokio diptiko, sudaryto iš dviejų choreografinių kompozicijų, premjera: „Decrescendo“, kuriamas šveicarų choreografo Marcelio Leemano, ir A. Šeiko „Pasiskolinti peizažai“.
Šokio diptikas gimsta kaip tarptautinis dialogas tarp skirtingų kūrėjų ir kultūrinių patirčių. Kaip Jūs pati matote savo kuriamo „Pasiskolinti peizažai“ santykį su Marcelio Leemanno „Decrescendo“?
Manau, kad dialogas tarp skirtingų kūrėjų labai įdomus – smalsu giliau pabendrauti ir pakontempliuoti bendras idėjas, tačiau sudėtinga dėl įtemptų tvarkaraščių, darbų intensyvumo ir to, kad dalijamės tais pačiais šokėjais.
Įdomiausia tai, kad abi kūrybinės komandos, net ir nesitardamos tarpusavyje, tarsi juda ta pačia kryptimi. Man atrodo, kad susisieja ne tik estetika, bet ir pačios idėjos. Todėl labai įdomu stebėti, kaip veikia tam tikra bendra kūrybinė sąmonė, kurioje idėjos persipina savaime.
Tikriausiai, kai susitiksime, turėsime daugiau galimybių ieškoti bendrų sąlyčio taškų. Mūsų dar laukia bendros repeticijos, kuriomis reikės dalintis, tad atsiras daugiau progų bendrauti.
Žinoma, diptikai ar triptikai visada yra iššūkis kūrėjams, bent jau dėl praktinių priežasčių. Tačiau kartu tai yra ir labai įdomi patirtis. Man atrodo, kad žiūrovui tokia forma ypač patraukli, nes leidžia pamatyti skirtingus darbus ir pabūti su skirtingomis idėjomis viename kontekste.
Minint karalienės Luizės jubiliejų Klaipėdos festivalis nori paryškinti moterų kūrėjų balsą. Kiek Jums pačiai svarbu būti išgirstai ne tik kaip choreografei, bet ir kaip moteriai kūrėjai?
Karalienė Luizė man atrodo be galo įdomi asmenybė – ne tik kaip moteris, bet ir kaip žmogus, padaręs reikšmingą įtaką politikai bei svarbiems politiniams sprendimams. Jei prisimintume to meto moterų padėtį, net ir būdama karaliene ji turėjo ieškoti būdų, kaip būti išgirsta ir pripažinta ne tik kaip žmogus šalia karaliaus, bet kaip savarankiškai mąstanti, svarbius sprendimus gebanti priimti asmenybė. Man atrodo, kad tai jai kainavo labai daug, galbūt net sveikatą.
Kalbant plačiau, moterys kūrėjos ir šiandien dažnai neišvengiamai neša ne tik profesinę atsakomybę, bet ir šeimos, buities bei daugybę kitų pareigų. Todėl jų kasdienybėje neretai susikaupia dvigubi ar net trigubi krūviai.
Norėčiau, kad mums net nekiltų klausimas, ką ir kodėl reikia išgirsti. Kad kalbėtume tiesiog apie žmones – jų kompetenciją, talentą, kūrybiškumą, profesionalumą ir idėjas.
Man nereikėtų būti išgirstai todėl, kad esu moteris. Norėčiau būti vertinama pagal savo darbus ir tai, ką kuriu. Daug mano kūrinių būtent apie tai ir kalba.
Tad Karalienės Luizės jubiliejaus metai, man atrodo, yra puiki proga prisiminti, kaip svarbu žmones vertinti ne pagal lytį ar kitus požymius, o pagal jų profesionalumą, gabumus, protą.
Spektaklio pavadinimas „Pasiskolinti peizažai“ iškart intriguoja. Kaip atradote japonišką „shakkei“ principą ir kuo jis Jus asmeniškai palietė?
„Pasiskolintas peizažas“ (jap. shakkei) – tai japonų sodo dizaino technika, kuomet tolumoje esantys gamtos elementai (kalnai, medžiai, upeliai) vizualiai integruojami į bendrą sodo kompoziciją. Norint tai pritaikyti, aplinkos augalija kruopščiai formuojama genint, o sodo architektūra (pvz., tvoros ar lapinės pertvaros) naudojama fonui „įrėminti“.
Spektaklio pavadinimas „Pasiskolinti peizažai“ atsirado gana natūraliai. Praėjusių metų gruodį gavau stipendiją stažuotei Japonijoje. Žinoma, ši šalis sunkiai gali neįkvėpti – ir tame nėra nieko išskirtinio (juokiasi). Daugybė menininkų ir apskritai žmonių semiasi įkvėpimo iš Japonijos kultūros, tradicijų, aplinkos ir ypatingo santykio su pasauliu.
Nors Japonija, kaip ir visos šalys, keičiasi, joje daugėja vakarietiškų įtakų, kelionė ten buvo sena mano svajonė. Kaip dažnai nutinka, tam tikri atsitiktinumai nulėmė ir šio kūrinio atsiradimą. Dar prieš išvykdama jau pradėjau galvoti, koks galėtų būti būsimas spektaklis.
Mane visada domina laiko tema – tai, ko mes nematome, kas lieka paslėpta, ką norėtume įvardyti, tačiau ne visada pavyksta rasti tam žodžius. Apie tai kalbėjausi ir su scenografe, ir su kostiumų dailininke.
Būdama Japonijoje sutikau kolegą choreografą, kuris pasakojo apie savo žmonos giminėje puoselėjamą japoniško sodo tradiciją ir tam tikrą kraštovaizdžio formavimo techniką. Mane labai sudomino ne tik pati praktika, bet ir jos filosofija. Pradėjau gilintis ir supratau, kad joje slypinčios idėjos glaudžiai siejasi su mano mintimis apie laiką, tęstinumą, tarpusavio ryšius ir žmogaus vietą pasaulyje.
Šiandien dažnai kalbame apie tai, kad viskas yra susiję, kad esame didesnės visumos dalis. Kita vertus, stipri ir priešinga tendencija – individualizmas, privatumo siekis, dėmesio koncentravimas į save. Ši įtampa tarp bendrystės ir individualumo man pasirodė labai įdomi.
Todėl spektaklio pavadinimo ir nekeitėme. Pasirinkome tiesioginį tos japoniškos technikos pavadinimo vertimą. Žinoma, spektaklyje nekalbame apie gamtinį peizažą tiesiogine prasme. Mus domina žmonių peizažas – santykių, ryšių, atstumų ir susitikimų kraštovaizdis.
Spektaklyje kalbate apie žmogų kaip kito horizonto dalį. Ar šiandien, Jūsų manymu, žmonėms vis dar sunku jaustis bendro kraštovaizdžio dalimi, o ne atskirais „sodais“?
Gyvename įdomiais laikais. Labai daug kalbame apie bendruomenę ir bendrystę – šie žodžiai tarsi sugrįžo į viešąjį diskursą, tapo dažnai kartojami, kartais net šiek tiek deklaratyvūs ir patetiški. Atrodo, kad visi siekiame jungtis į įvairias bendruomenes, tačiau man kartais kyla klausimas, kiek tos bendruomenės yra tikros.
Galbūt vietoj neatskiriamų sodų šiandien dažniau matome pavienius medžius, kurie auga vienas šalia kito, bet iš tiesų nesusijungia. Užtenka pažvelgti į bet kurį miestelį ar miestą – visur tvoros, visur ribos, visur kažkas atskirta. Vienur negalima eiti, kitur negalima privažiuoti. Atrodo, kad nuolat pabrėžiame: „čia yra mano“. Šiame kontekste slypi tam tikras paradoksas – kalbame apie bendrystę, bet kartu kuriame vis daugiau atsiribojimo.
Žinoma, Lietuvoje tai turi ir savą istorinį kontekstą. Ilgą laiką gyvenome sistemoje, kurioje viskas buvo bendra, todėl natūralu, kad atsirado stiprus noras turėti kažką savo, asmeniško ir priklausančio tik tau.
Tačiau mane domina kitas klausimas: kaip išlikti savimi, būti savo sodu, ir kartu matyti kitą žmogų? Kaip atpažinti save kitame ir kitą savyje? Man atrodo, tai labai graži mintis. Galbūt tada pradedame kitaip vertinti žmones, atsiranda mažiau noro teisti, mažiau kritikos, daugiau supratimo ir ryšio.
Kurti bendrą kraštovaizdį nėra paprasta. Tam tikra prasme vis dar gyvename su posovietinių patirčių ir traumų palikimu. Tačiau žvelgiant filosofiškai, šis klausimas apima pačius įvairiausius santykius – vaikų ir tėvų, mylimųjų, draugų, artimų žmonių.
Man įdomu, kaip mes kuriame tą bendrą horizontą. Kaip vienas kitą matome savo gyvenimo peizaže. Kiek žmogus yra arti, kiek toli, kokią vietą jis užima mūsų vidiniame kraštovaizdyje. Apie tai ir kalba šis kūrinys – tik ne žodžiais, o choreografijos kalba.
Spektaklyje kalbama apie atsitiktinumą ir nuolat besiformuojančius ryšius. Kiek vietos repeticijų procese paliekate spontaniškumui, o kiek – griežtai choreografinei struktūrai?
Visa choreografinė spektaklio struktūra yra labai tiksli ir aiškiai apibrėžta. Nors yra kelios vietos, kuriose šokėjams palikome šiek tiek daugiau laisvės, iš esmės ir jos išlieka struktūruotos bei apgalvotos.
Pats kūrybinis procesas buvo labai įdomus ir gražus, nes jame atsirado daug erdvės spontaniškumui bei individualiam atsiskleidimui. Kartu su asistente Gintare Marija Ūse choreografinę struktūrą formavome remdamosi tuo pačiu principu, kaip minėjau – kiekvienas tarsi turi savo sodą.
Tas individualus sodas atsiskleidžia per asmeninę choreografinę kalbą, per individualų judesį. Būtent iš šių skirtingų judesių ir gimsta visa spektaklio struktūra. Jie persipina tarpusavyje, o bendras kraštovaizdis formuojasi per kompoziciją, trajektorijas, sceninį piešinį ir dinamiką.
Man visada įdomu stebėti, kaip bendrumas atsiranda iš individualumo. Todėl unisonai ir visiškai vienodi judesiai spektaklyje pasirodo tik keliuose fragmentuose. Sąmoningai siekiau, kad choreografinė medžiaga nuolat kistų, vystytųsi ir transformuotųsi, išlaikydama kiekvieno atlikėjo individualumą.
Dėl to spektaklis tampa vientisu, nuolat augančiu ir besikeičiančiu organizmu, kuriame išsaugoma labai asmeniška kiekvieno šokėjo judesio kokybė.
Man pačiai buvo be galo įdomu dirbti tokiu būdu. Tikiuosi, kad šis procesas buvo įdomus ir šokėjams, nes jie turėjo galimybę ieškoti naujų judėjimo būdų, atrasti naujus savo choreografinės kalbos aspektus ir pamatyti, kaip individuali medžiaga susijungia su bendra scenine kompozicija.
Šiame spektaklyje svarbus nykimo ir transformacijos motyvas. Kodėl Jums ši tema šiandien atrodo aktuali?
Nematomumas, nykimas ir pabaigos momentai susiję ne tik su kūryba, bet ir su asmeniniu gyvenimu – tai matome stebint vaikų augimą, santykių kaitą, etapų pabaigas ir naujų pradžią. Kaip žmogus nuolat pereinu iš vieno lygmens į kitą, o kartu transformuojasi ir aplinka, ir ryšiai.
Tai man atrodo universali, bendražmogišką patirtį atspindinti tema. Ji išlieka aktuali, nes kalba apie globalius, visiems bendrus procesus – laiką, kaitą ir neišvengiamą virsmą.
„Pasiskolinti peizažai“ – net pavadinimas skamba labai vizualiai ir beveik architektūriškai. Kaip kartu su scenografe Sigita Šimkūnaite kūrėte erdvę, kuri ne tiek rodytų vaizdą, kiek leistų jam vykti?
Mano sąsajos su vizualumu ir architektūriškumu, tikriausiai, siekia dar vaikystę. Nuo pat kūrybos pradžios man vizualinė kalba ir architektūra buvo itin svarbios. Apskritai kūną aš matau kaip architektūrą, o choreografiją – kaip gyvos, nuolat kintančios architektūros kūrimą.
Jei pastatas yra stabilus ir fiksuotas, tai choreografija man yra nuolat besikeičianti struktūra, gyvas, judantis architektūrinis darinys.
Šiame darbe vėl susitinku su ilgamečiu bendradarbiavimu – mes su scenografe Sigita jau iš pusės žodžio viena kitą suprantame. Ji visada stengiasi choreografiją įvesti į specifinę erdvę, kuri kartais tampa iššūkiu šokėjams, tačiau būtent toje sąveikoje su scenografiniais elementais judesys pradeda kisti ir transformuotis.
Taip vėl grįžtame prie man svarbios transformacijos temos – kai choreografiją gali keisti ne tik šokėjai, bet ir kiti elementai: muzika, scenografija, erdvė.
Šį kartą stengėmės palikti gana minimalią scenografiją.
Galvodami apie „Pasiskolintų peizažų“ idėją, kalbame apie nematomumą ir apie tai, kas išryškėja tik per šviesą ar šešėlį. Scenografė Sigita pasiūlė labai gražią idėją – kad spektaklyje tarsi egzistuoja judantis šviesos šaltinis, kuris vienus dalykus palieka šešėlyje, o kitus išryškina, kartais visiškai pakeisdamas jų matymą.
Man tai labai artima mintis – apie bendrystę, kurioje ne viskas yra matoma ir ne viską galime iki galo įvardyti. Šį kartą, jau būdami scenoje, turėsime šiek tiek adaptuoti choreografiją, tačiau kartu paliksime daug erdvės atsitiktinumui – tam, kaip judantis šviesos objektas susikerta su šokėjų trajektorijomis ir kuria vis naujus vaizdus.
Kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė garsėja stipria vizualine kalba. Kokią reikšmę šiame spektaklyje turi kostiumas – ar jis tampa dar vienu peizažo sluoksniu?
Su Sandra ir Sigita mūsų bendradarbiavimas yra tarsi nuolatinis trijų žmonių dialogas. Jos darbas niekada nėra tiesiog mano pirminės minties iliustracija ar vien tik jos išpildymas. Ji visada prideda sluoksnių, išryškina tam tikras pagrindinės idėjos dalis ir taip praplečia visą kūrinio struktūrą.
Sandros pasiūlyta kostiumų idėja pratęsia „pasiskolintų peizažų“ temą dar toliau. Kostiumais apsivilkę šokėjai tarsi tampa vieni kitų trūkstamomis dalimis. Tai, žinoma, nėra banali idėja apie „antrąją pusę“ – kalba ne apie romantinį papildymą, bet apie bendradarbiavimą ir tarpusavio stiprinimą.
Jeigu šiek tiek suvaldytume savo ego, pamatytume, kad bendradarbiavimas dažnai sukuria daug stipresnę jėgą nei individualus veikimas. Apie tai kalba ir platesnis kontekstas – nuo verslo iki meno: gebėjimas įsileisti kitą žmogų mus praturtina.
Kostiumuose atsiranda dar daugiau aiškių sluoksnių. Tiek choreografijoje, tiek scenografijoje, tiek kostiumuose išlieka matomumo ir nematomumo, atsiradimo ir išnykimo tema.
Sandra taip pat visuomet įneša tam tikrų istorinių nuorodų – savotiškų inkliuzų, kurie reflektuoja šokio istoriją. Šį kartą spektaklyje bus ir kostiumų, dedikuotų Isadorai Duncan, Pina Bausch ir Martha Graham. Žinovai galbūt atpažins tam tikrus siluetus ar užuominas, tačiau tai nėra tiesioginė citata – tai labiau subtilios nuorodos.
Tokie sprendimai man atrodo labai gražūs, nes parodo, kiek daug kostiumų dailininkas gali aprėpti – jis nardo tiek istorijoje, tiek vaizduotėje, tiek šiuolaikiniame mąstyme.
Muzikinį takelį formuoja Mindaugas Bačkus. Kaip šiame spektaklyje susitinka garsas ir judesys – ar muzika čia tampa partneriu, atmosfera, o gal savotišku nematomu kraštovaizdžiu?
Man buvo svarbu atrasti ir iš naujo išgirsti jau esamą muziką – tiek lietuvių kompozitorių šiuolaikinę kūrybą, tiek platesnį instrumentinės muzikos repertuarą. Šioje srityje labai svarbų vaidmenį atlieka Mindaugas Bačkus – muzikantas, gerai išmanantis šią sritį ir daug šios muzikos atlikęs.
Mūsų ilgametis bendradarbiavimas leidžia labai greitai „įšokti“ į bendrą kūrybinį lygmenį. Mindaugas puikiai supranta, kokios muzikos reikia mano spektakliams – kokio skambesio, kokios struktūros.
Šį kartą jam tai irgi yra savotiškas iššūkis – ne atlikti muziką gyvai, o sukonstruoti muzikinį takelį. Jis šiuo metu jį formuoja, bendrauja su kompozitoriais ir ieško įdomių sprendimų. Viena iš minčių, kurią toliau plėtojame, – kelių kompozitorių muzikos sluoksniavimas, taip tęsiant „buvimo vienas kito peizažuose“ temą.
Man atrodo, kad šios idėjos yra labai įdomios. Mes šiuo metu aktyviai dirbame prie muzikinio takelio, ir tikiu, kad jis suteiks dar kitokį skambesio sluoksnį tiek vizualumui, tiek choreografijai.
Jūsų spektakliuose dažnai svarbus ne tik estetinis grožis, bet ir jautrus santykis su žmogumi. Kokios žiūrovo būsenos tikitės po „Pasiskolintų peizažų“?
Visada labai norisi pakviesti žiūrovą į artimą buvimą su savimi. Ar mes, kaip kūrėjai ir visa komanda, galime sukurti tokią terpę, kurioje žmogus iš esmės galėtų susitikti su savimi? Per meno kūrinį – atrasti kažką tiek savyje, tiek kituose. Šis dialogas man visada yra labai svarbus.
Dabar jau nebesiekiu šokiruoti ar nustebinti žiūrovo – atrodo, kad tai nebėra pagrindinis tikslas. Man svarbiau, kad meno kūrinys sukurtų erdvę būti.
„Peizažai“ man labiau reiškia kelionę kartu su šokėjais ir muzika, per naujai kuriamą erdvę – savotišką naują terpę, kurioje vyksta patyrimas.
Labai tikiuosi, kad tai, kas gimsta repeticijų metu – tos netikėtos jungtys tarp šokėjų – persikels ir į sceną. Nors jie dirba vienoje erdvėje, santykiai dažnai būna gana formalūs, tačiau laikui bėgant pradeda rastis tikros jungtys.
Yra įvairių teorijų apie tai – pavyzdžiui, „drugelio efektas“, kai net maži ryšiai gali sukurti platesnius tinklus. Tikiu, kad net nedidelis judesys scenoje gali pasiekti žiūrovą visiškai kitu pavidalu. Todėl man labai svarbus tas atsivėrimo ir ryšio jausmas – galimybė, kad tarp kūrėjų, šokėjų ir žiūrovų atsirastų tikras, gyvas santykis.
Jei reikėtų vienu vaizdiniu ar jausmu šią premjerą pristatyti žmogui, kuris dar nieko apie ją nėra girdėjęs – koks tai būtų peizažas?
Tikriausiai būtų sudėtinga tai apibrėžti iki galo, nes labai norėtųsi, kad kiekvienas žiūrovas pamatytų savo peizažą ir save jo kontekste. Tačiau tai nėra fiksuota ar apibrėžta – tai nuolat kintantis, nevisiškai „teisingas“ ar „taisyklingas“ procesas. Man atrodo, kad jis toks efemeriškas, jog ne visada pastebi, kaip kas nors įvyksta, o kai nepamatai – tai jau tarsi prarasta. Kalbu apie tam tikrą praradimo ir atradimo šviesą, apie išnykimo peizažą, kuriame kažkas vos pasirodo ir iš karto dingsta. Tarsi trumpam užsimezga santykis, kuris netrukus vėl išnyksta. Galbūt tai ir yra svarbiausia – tas neapčiuopiamumo jausmas, kuris lieka, bet kurio neįmanoma iki galo užfiksuoti ar įvardyti.
Kalbino Žaneta Skersytė
