Vadovai būna skirtingi – vieni skaičiuoja, kiti įkvepia, o dar kiti sugeba suderinti abu šiuos dalykus. Tadas Grabys – iš tų, kuriems svarbu ne tik rezultatas, bet ir žmonės, su kuriais jis dirba. Per pastaruosius metus Klaipėdos koncertų salė ne tik augo kaip organizacija, bet ir ieškojo naujų kelių į savo klausytoją – drąsiau, atviriau, arčiau. Už šio pokyčio slypi ne tik strategijos ar planai, bet ir nuolatinis mokymasis, smalsumas bei gebėjimas klausytis. Pats vadovas apie save kalba santūriai, tačiau kolegos dažniau mini paprastesnius dalykus – pasitikėjimą, atvirumą ir gebėjimą suburti – kurti gyvą kultūros erdvę Klaipėdoje.
Klaipėdos koncertų salei vadovaujate nuo 2021-ųjų. Kas jus atviliojo į šį darbinį uostą ir ar šiandien, jei grįžtumėte atgal 5 metus, sustotumėte?
Atvirai – tuo metu tai buvo ir profesinis, ir asmeninis šuolis. Klaipėdos koncertų salė man visada atrodė daugiau nei pastatas su scena. Tai vieta, kur miestas susitinka su kultūra – gyvai, ne per ekraną. Pamačiau galimybę prisidėti prie vienos svarbiausių miesto kultūros įstaigų ateities ir pabandyti ją padaryti dar gyvesnę, atviresnę, artimesnę žmonėms.
Jei šiandien galėčiau grįžti 5 metus atgal – sprendimo nekeisčiau. Galbūt kai kuriuos dalykus daryčiau drąsiau ir greičiau, mažiau bijodamas suklysti, tačiau nesustočiau tikrai. Per šį laiką buvo ir iššūkių, ir abejonių, bet būtent jie leido augti tiek organizacijai, tiek man pačiam kaip vadovui.
Pastaruoju metu nemažai dėmesio skyrėte mokymuisi ir tobulėjimui. Kas Jus labiausiai paskatino sustoti ir investuoti į save kaip vadovą?
Mokymasis man visada buvo natūralus dalykas. Esu smalsus žmogus, mėgstu ieškoti naujų požiūrio kampų ir suprasti, kaip panašius iššūkius sprendžia kiti. Kuo daugiau atsakomybės tenka prisiimti, tuo aiškiau supranti, kiek dar yra ko išmokti. Man investicija į save nėra diplomas ar formalumas – tai investicija į organizaciją ir žmones, su kuriais dirbu.
Augant organizacijai supratau, kad nebepakanka tų pačių sprendimų, kurie veikė prieš kelis metus. Komanda keitėsi, užduotys sudėtingėjo, atsirado naujų lūkesčių, todėl norėjau būti vadovas, kuris auga greičiau nei atsiranda problemos, su kuriomis susiduriama kasdienėje įstaigos veikloje.
Kolegos dažnai mini, kad esate vadovas, su kuriuo „lengva dirbti“. Kaip pats apibrėžtumėte savo vadovavimo stilių?
Turbūt svarbiausias žodis būtų pasitikėjimas. Jei žmogui patikiu sritį, tai ne tam, kad nuolat stebėčiau per petį. Man svarbu suteikti laisvę priimti sprendimus, bet kartu būti pasiekiamam, kai reikia pagalbos ar patarimo.
Nemanau, kad vadovas turi turėti visus atsakymus. Dažnai svarbiau mokėti klausytis ir suburti stiprius žmones aplink bendrą tikslą. Stengiuosi kurti aplinką, kurioje žmonės nebijo klysti, siūlyti idėjas ir jaučiasi atsakingi už rezultatą, o ne tik vykdo nurodymus.
Klaipėdos koncertų salė per pastaruosius metus akivaizdžiai augo – tiek programų įvairove, tiek ryšiu su publika. Kas, Jūsų manymu, labiausiai lėmė šį pokytį?
Manau, kad svarbiausia buvo noras neapsiriboti tuo, kas įprasta. Turėjome drąsos išbandyti naujus formatus, ieškoti naujų auditorijų ir pripažinti, kad ne visi eksperimentai bus vienodai sėkmingi.
Kita svarbi dalis – gebėjimas girdėti publiką. Ne tik siūlyti tai, kas mums atrodo svarbu, bet ir suprasti, kuo gyvena žmonės. Pradėjome žiūrėti į koncertų salę ne kaip į uždarą kultūros erdvę, o kaip į aktyvią miesto gyvenimo dalį. Manau, būtent tai ir leido užmegzti stipresnį ryšį su klausytojais.
Kiek svarbu vadovui kultūros įstaigoje ne tik planuoti, bet ir „jausti“ miestą – jo žmones, ritmą, nuotaiką? Kaip pats pajaučiate Klaipėdą?
Man atrodo, kad kultūros įstaiga negali egzistuoti atskirai nuo miesto. Gali turėti puikią strategiją, bet jei negirdi žmonių ir nejauti, kuo jie gyvena, ilgainiui prarandi ryšį su realybe.
Klaipėdą geriausiai pajaučiu būdamas tarp žmonių – renginiuose, miesto šventėse, tiesiog vaikščiodamas gatvėmis ir stebėdamas, kaip miestas gyvena. Būtent toks stebėjimas ir atvedė prie daugelio idėjų, tarp jų ir vasaros koncertų, kurie natūraliai įsilieja į renginių ciklą „Koncertų salė – Klaipėdai“. Pajutome, kad muzika neturi laukti žmonių koncertų salėje. Ji gali išeiti į miestą, į parkus, aikštes, viešąsias erdves ir tapti natūralia vasaros dalimi.
Ar buvo momentas, kai pajutote: „dabar jau judame teisinga kryptimi“? Kas tai leido suprasti?
Nebuvo vieno didelio lūžio momento. Greičiau daug mažų ženklų, kurie kaupėsi pamažu. Pilnesnės salės, augantis žiūrovų pasitikėjimas, žmonių grįžimas į renginius ir vis dažniau girdimi atsiliepimai, kad koncertų salė tampa svarbia miesto gyvenimo dalimi.
Žinoma, Klaipėdos koncertų salės kuriama ilgalaikė kultūrinė vertė miestui bei šaliai tokiais projektais, kaip Tarptautinis Klaipėdos violončelės festivalis ar violončelės konkurso priėmimas į Pasaulinę tarptautinių muzikos konkursų federaciją (World Federation of International Music Competitions, WFIMC), vienijančią vos 120 elitinių konkursų iš 39 pasaulio šalių.
Taip pat daug reiškia akimirkos, kai komanda pati atneša idėją, kurios nebūčiau sugalvojęs. Tada supranti, kad organizacija juda pirmyn ne todėl, kad kažkas parašyta strateginiame plane, o todėl, kad žmonės tiki tuo, ką daro.
Kiek Jums pačiam svarbu, kad tokia vieta kaip koncertų salė būtų ne tik „renginių erdvė“, bet ir natūrali miesto gyvenimo dalis?
Man tai labai svarbu. Galbūt net vienas svarbiausių tikslų. Norėčiau, kad žmonės koncertų salę matytų ne kaip vietą, į kurią užsukama kelis kartus per metus, o kaip natūralią miesto kultūrinio gyvenimo dalį.
Kai kultūros įstaiga tampa miesto kasdienybės dalimi, ji kuria daug didesnę vertę nei vien renginiai. Ji tampa vieta susitikimams, atradimams, bendruomenei ir miesto tapatybei. Man atrodo, kad būtent tokį santykį su miestu šiandien ir kuriame.
Jei reikėtų vienu sakiniu pasakyti, koks vadovas norite būti savo komandai – koks tas sakinys būtų?
Norėčiau būti vadovas, kuris labiau klausosi nei nurodinėja, pasitiki žmonėmis ir padeda jiems augti, nes geriausi rezultatai gimsta ten, kur žmonės jaučiasi vertinami ir turi laisvę kurti.
