Mažojoje Lietuvoje per Jonines būdavo deginamos raganų iškamšos, žvejai ant vandens kūrendavo laužus, o prie namų ir laivų iškeldavo bei uždegdavo deguto statines. Šios šiandien mažai kam žinomos tradicijos sudomino tarptautinę folkloro tyrėjų bendruomenę Islandijoje, kur Klaipėdos universiteto mokslininkė dr. Kristina Blockytė-Naujokė pristatė Mažosios Lietuvos kultūrinio paveldo tyrimus.
Birželio 13–16 dienomis Reikjavike vykusioje tarptautinės folkloro tyrėjų organizacijos ISFNR (International Society for Folk Narrative Research) konferencijoje „Nature(s) in Narrative“ Klaipėdos universiteto Lituanistikos ir užsienio kalbų centro vadovė, Filologijos katedros mokslo darbuotoja dr. Kristina Blockytė-Naujokė skaitė pranešimą „Nature’s Signs of Midsummer: The Role of Plants and Water in the Rituals of Lithuania Minor“.
Mokslininkė konferencijoje pristatė Mažosios Lietuvos Joninių tradicijas, kuriose ypatingą vietą užėmė vanduo, augalai, apsauginės apeigos ir žmogaus ryšys su gamta.
Žvejų krašto Joninės
Pasak dr. K. Blockytės-Naujokės, daugelis Joninių papročių buvo žinomi visoje Lietuvoje, tačiau Mažoji Lietuva išsiskyrė savo pamario kultūra.
„Istoriniuose šaltiniuose randama žinių apie deginamas senas valtis, ant aukštų stiebų iškeltas ir uždegamas deguto statines, ypatingą Joninių šventimą prie vandens telkinių. Toks ryškus ryšys su mariomis ir žvejų gyvenimo būdu nėra būdingas kitiems Lietuvos regionams“, – pasakoja mokslininkė.
Dar vienas išskirtinis šio krašto bruožas – itin ryški apsaugos nuo raganų tematika. Joninių naktis buvo laikoma ypatingu metu, kai suaktyvėja antgamtinės jėgos, todėl žmonės naudojo įvairias apsaugines priemones.
„Šaltiniuose dažnai minimos dilgėlės prie vartų ir tvartų, įvairios apsauginės apeigos bei tikėjimai. Nors raganų motyvas žinomas visoje Lietuvoje, būtent Mažosios Lietuvos aprašymuose jis atsiskleidžia ypač ryškiai“, – sako tyrėja.
Nuo Kupolės iki raganų deginimo
Vienas įdomiausių Mažosios Lietuvos Joninių ritualų buvo Kupolės kėlimas. Gėlėmis ir žolynais papuošta aukšta kartis simbolizavo gyvybę, augimą ir derlingumą. Aplink ją vykdavo žaidimai, būrimai ir įvairios bendruomenės apeigos.
Įspūdingai skamba ir pasakojimai apie raganų deginimo ritualus.
„XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios lietuvininkų pasakojimuose minima, kad Joninių metu būdavo deginamos moteriškos figūros – raganų iškamšos. Žmonės tikėjo, kad kartu sudega nelaimės, ligos ir visa, kas gali pakenkti bendruomenės gerovei“, – pasakoja dr. K. Blockytė-Naujokė.
Ne mažiau svarbi buvo ir rasa. Tikėta, kad Joninių rytą surinkta rasa turi gydomųjų galių, padeda išsaugoti sveikatą, grožį ir užtikrina gerą derlių.
Islandus nustebino gyvos Joninių tradicijos
Pasak mokslininkės, konferencijos dalyvius domino ne tik senieji papročiai, bet ir tai, kaip Joninės švenčiamos šiandien.
„Daugelis kolegų klausė, ar žmonės vis dar tiki šių ritualų galia, kokia jų vieta šiuolaikinėje Lietuvoje ir kaip tradicijos perduodamos jaunajai kartai“, – sako ji.
Diskusijose aptarta, kad šiandien dauguma Joninių ritualų suvokiami kaip kultūrinis paveldas ir bendruomeniškumo forma, tačiau pati šventės esmė išlieka gyva.
Mokslininkę nustebino ir tai, kad Islandijoje vasaros saulėgrįža nėra tokia populiari kaip Lietuvoje.
„Islandai taip pat turi pasakojimų apie ypatingas šios nakties galias, tačiau vasaros saulėgrįža ten nėra tapusi tokia plačiai visuomenę telkiančia švente kaip Lietuvoje. Pas mus Joninės tebėra viena gyviausių kalendorinių švenčių – žmonės renkasi prie laužų, vyksta į gamtą, susitinka su šeimomis ir draugais“, – pastebi dr. K. Blockytė-Naujokė.
Tarptautinė konferencija Reikjavike subūrė šimtus folkloro, kultūros paveldo ir kultūrinės atminties tyrėjų iš įvairių pasaulio šalių. Klaipėdos universiteto mokslininkės pristatyti Mažosios Lietuvos tyrimai sulaukė didelio susidomėjimo ir tapo proga tarptautinei auditorijai plačiau pažinti unikalų Lietuvos kultūrinį paveldą.
KU komunikacijos ir rinkodaros skyriaus
