Jau spalio 9, 10 ir 13 d. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (toliau – KVMT) scenoje žiūrovų laukia išskirtinė Friedricho Händelio operos „Julijus Cezaris“ premjera, kurioje dainuos žinoma baroko muzikos atlikėja Renata Dubinskaitė, išsiskirianti ne tik savo balsu, bet ir intelektualiniu bei meniniu universalumu.
Dainininkė, kurios kūrybinis kelias driekiasi nuo akademinės menotyros iki tarptautinių senosios muzikos scenų, šiandien yra viena ryškiausių baroko kūrinių atlikėjų Lietuvoje. Ilgametė patirtis, bendradarbiavimas su prestižiniais ansambliais ir pasirodymai visoje Europoje leidžia ją vadinti ne tik brandžia, bet ir itin paklausia atlikėja.
Naujausias jos vaidmuo – Sesto operoje „Julijus Cezaris“ žada dar vieną stiprų meninį pareiškimą. Plačiau apie kūrybą, patirtis ir šį išskirtinį vaidmenį – šiame interviu.
Kuo jums, kaip patyrusiai baroko atlikėjai, ypatingas F. Händelio „Julijus Cezaris“? Ar esate su juo susidūrusi anksčiau, galbūt turite asmeninių prisiminimų iš kitų pastatymų?
Šis „Julijus Cezaris“ bus pirmasis mano gyvenime, todėl pasitinku šį pastatymą su dideliu jauduliu ir džiaugsmu. „Julijus Cezaris“ neabejotinai priklauso deimantiniam baroko operų dešimtukui ar net penketukui. Nors Lietuvoje gyvai išgirsti baroko operą yra visiška retenybė, o ypač – atliekamą istoriškai, tačiau dauguma muzikos profesionalų Kleopatros arijas galės niūniuoti kartu su soliste, o žiūrovai pagalvos: „ši melodija tikrai kažkur girdėta!“. Tuo pačiu, mums tenka labai didelė atsakomybė, nes tai pirmasis Lietuvoje baroko operos repertuarinis pastatymas, besiremiantis istoriškai pagrįstais muzikos atlikimo principais. Mes privalome padaryti viską, kad publika iškart pajustų, kuo šis pastatymas yra kitoks nei modernus baroko operų interpretavimas moderniais instrumentais. Tikiuosi, kad mums visiems ir man asmeniškai pavyks pademonstruoti specializacijos baroko muzikoje vertę ir grožį. Aš nuoširdžiai tikiuosi, kad klausytojai įsimylės šios epochos muziką.
Šioje operoje emocijos yra hiperbolizuotos. Kaip Jūs, kaip atlikėja, randate balansą tarp stilizuoto baroko ir šiandieninio žmogaus jautrumo?
Pirmiausia noriu sureaguoti į sąvoką „stilizuotas barokas“. Kiekviena muzikos epocha ar laikotarpis turi savą stilių, taigi ir stilizuotą, jam charakteringą būdą perteikti emocijas, savitą muzikinę kalbą. Šia prasme stilizuotas yra ir klasicizmas, ir romantizmas, ir impresionizmas, ir minimalizmas, ir visi kiti stiliai. Ar vagneriškas stilius yra kažkaip objektyviai artimesnis XXI amžiaus žmogaus jautrumui nei baroko? Man atrodo, kad ne. Pavyzdžiui, aš niekada nesugebėjau pamilti Richardo Wagnerio muzikos, o įtaigiai atliekamas barokas pagauna mane iškart ir konkrečiai, fiziologiškai – man oda nueina pagaugais, įeinu į apnėją, sutankėja pulsas, kyla graudulys. Tai gali būti labai individualu, panašiai kaip žmonių santykyje su tam tikrais garso tembrais ar kvapais. Juk neįmanoma paaiškinti, kodėl vieni kvepalai tave tiesiog skraidina, o kiti – dusina. Ir vieni, ir kiti yra puikūs kvapai, bet vienas iš jų – nesukalibruotas tavo kūnui. Tačiau tiesa ir tai, kad barokas Lietuvoje skamba žymiai rečiau nei kitų epochų, todėl jo muzikinė kalba mums mažiau pažįstama, mūsų receptoriai yra mažiau prisitaikę ją priimti. Kuo daugiau klausysimės baroko muzikos, tuo labiau tikėtina, kad didės ir jautrumas jai.
O baroką gali padėti suprasti kontrastų, priešybių vienybės idėja. Pavyzdžiui, jis mums asocijuojasi su perukais, iki beprotybės išpūstais sijonais ir be galo puošnia, dekoratyvia visa ko išvaizda. Bet greta polinkio į maksimalų dirbtinumą, barokas turėjo ir priešingą polinkį – į visišką natūralizmą ir kūniškumą. Natūralizmas ryškiai atsispindi baroko menų siekyje kuo ryškiau perteikti afektus. Afektas – tai ne šiaip nuotaika, o labai stipri emocinė būsena, kuri staiga užvaldo. Baroko mokslas aiškino, kad afektus sukelia tam tikros dvasios, cirkuliuojančios mūsų kūno skysčiuose. Taigi, tai galingas psichologinis impulsas, veikiantis per fiziologiją. Baroko muzika siekė ne tik perteikti tokius afektus, bet ir juos sukelti klausytojams – priversti juos verkti, juoktis, pykti, liūdėti. Šiandienos moksle afektas kartais suprantamas kaip pirminė, kūniška emocijos dalis, prieš ją „interpretuojant“ sąmoningai. Todėl teisingai sakote, kad tai yra tarsi hiperbolizuotos emocijos, didesnės nei gyvenimas, nes jos perteikiamos dar neprafiltruotos protu – savo natūralistiniu, prigimtiniu, fiziologiniu pavidalu, stipraus pirminio impulso stadijoje. Kaip tik dėl to aš manau, kad barokas gali labai tiesiogiai pasiekti ir paveikti šiuolaikinį žmogų. Kadangi pati labai kūniškai jaučiu baroko muzikos afektus, tikiu, kad ir kiti klausytojai gali patirti tokią dovaną.
Kuo Jums įdomi Jūsų kuriama personažo linija šiame pastatyme? Ar joje atrandate paralelių su šiuolaikiniu žmogumi ar net savo išgyvenimais?
Seniai laukiau galimybės atlikti Sesto vaidmenį, tarsi parašytą specialiai mano balsui, jo spalvai bei judrumui, ir leidžiantį išlaisvinti „vidinius demonus“. Įsimylėjusi baroko muziką, pirmiausia buvau suviliota jos karšto temperamento, ugningumo, netramdomų emocijų. Man tai buvo kažkas naujo ne tik muzikos srityje, bet ir savęs pažinime – pamenu, kaip stebėjausi, kodėl tokį ramų žmogų kaip aš, taip traukė būtent ta baroko muzikos dalis, kurioje absoliučiai apnuoginamas pyktis, skausmas, keršto troškimas. Matyt to labai reikėjo, kad išsilaisvintų kažkokios užspaustos emocijos – tai saugus ir netgi žavingas būdas „nuleisti garą“. Baroko muzikoje negatyvios emocijos tiesiog išsprogsta fejerverkais, greitas tempas ir ryškiai išreikštas ritmas užvirina kraują. Sesto yra būtent tas personažas, kurio vienintelis tikslas vedantis visos operos metu yra atkeršyti už tėvo nužudymą. Nors racionaliai mąstant keršto idėja man yra visiškai svetima, bet į keršto muziką galima sudėti savo gilų įsiūtį už visas šio pasaulio neteisybes. Dauguma mūsų, ačiū Dievui, nėra patyrę Sesto išgyvenimų – jų artimieji nebuvo nužudyti, tačiau kam iš mūsų nepažįstamas gedulo, netekties jausmas? Arba noras apginti, apsaugoti savo šeimos narį? Arba kova su savo baimėmis ir abejonėmis? Tai bendražmogiški jausmai, su kuriais gali susitapatinti bet kurios epochos žmogus.
Klaipėdos „Julijus Cezaris“ apibūdinamas kaip emocinis ir politinis trileris. Kaip šis konceptas atsiskleis spektaklyje? Gal jau gimė netikėtų sprendimų ar kolegų pasiūlytų interpretacijų?
Kol mes, dainininkai, nesusitikome su pastatymo komanda, dar nežinome, kaip ji interpretuos šį darbą. Bet žinau, kad dirigentas pageidavo, jog nebūtų daug nutolta nuo operos pasakojimo, išgalvojant alternatyvią istoriją (pvz. esu mačiusi, kaip Handelio Dzeusas buvo paverstas Billu Clintonu, o Semelė – Monika Lewinski…). Viena ausimi girdėjau, kad judesys, choreografija, bus svarbi ir integrali šio pastatymo dalis. Man tai labai artima, nes daugybę metų šokau pramoginių šokių kolektyve „Žuvėdra“ ir jausmų perdavimas kūno judesiais man atrodo labai galinga priemonė. Viena vertus, dainuoti ir tuo pačiu metu judėti yra didelis iššūkis, bet šokis, judesys gali labai sustiprinti dainavimu perteikiamas emocijas. Jau pats dainavimas yra įkūnytas, bet choreografija suteiks operos afektams dar ryškesnę kūniškumo dimensiją.
Ko palinkėtumėte žiūrovui, kuris galbūt pirmą kartą ateina į barokinę operą? Kaip jam „atsirakinti“ šį muzikos ir teatro pasaulį?
Klausytojams labiausiai linkiu visa savo esybe patirti baroko afektus, stiprias emocijas, kurios yra virš siužeto, virš laiko, virš muzikos stiliaus. Siūlyčiau tiesiogiai neprisirišti prie kiekvieno pasakojimo vingio, nes operos žanre siužetai dažnai būna savotiški. Jie tiesiog tarnauja operos kūrėjams kaip pagrindas koncentruotai atskleisti įvairiausius žmogiškumo pavidalus ir jausmus, kad ir mes galėtume su jais susitapatinti bei juos išgyventi kartu. Geriausia pasiūlyti protui pailsėti, išjungti viską racionaliai vertinančias ir kritikuojančias jo funkcijas, ir vietoje to visiškai atsiduoti muzikai ir jos keliamiems jausmams. Tegu ji jus nuneša taip toli, kad išeitumėte iš spektaklio kitokie, perkeisti patirtų išgyvenimų.
Kalbino Žaneta Skersytė
