Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausioji patarėja Audronė Juozauskaitė dalyvavo Taline vykusios Tarptautinės atlikėjų vadybininkų asociacijos (IAMA) konferencijos diskusijoje, skirtoje jaunųjų operos solistų vadybos aktualijoms Baltijos šalyse aptarti. Estijos nacionalinės filharmonijos scenoje ji kartu su kolegomis iš Estijos ir Latvijos dalijosi patirtimis apie talentų ugdymo sistemas bei iššūkius, su kuriais susiduria jauni atlikėjai, žengdami į profesionalią sceną.
Diskusijoje buvo aptarti skirtingų šalių talentų ugdymo modeliai, jų efektyvumas ir galimybės kurti bendrą Baltijos šalių ekosistemą, padedančią jauniems atlikėjams kurti tvarias profesines trajektorijas.
Audronė Juozauskaitė diskusijos dalyviams pristatė ir savo mokslinio darbo apie operos solistų vadybą Lietuvoje įžvalgas – nuo istorinių prielaidų iki šiandienos tendencijų. Diskusijoje daug dėmesio skirta tam, kaip padėti jauniems atlikėjams po studijų patekti į profesionalią sceną.
Neseniai Taline vykusioje IAMA konferencijoje diskutavote apie jaunųjų operos solistų vadybą Baltijos šalyse. Kokias pagrindines problemas šiandien patiria jauni atlikėjai, žengdami pirmuosius žingsnius profesinėje scenoje?
Labai džiaugiuosi, kad tarptautinėje konferencijoje, kurioje dalyvavo atlikėjų vadybininkai iš viso pasaulio, buvo atkreiptas dėmesys į jaunųjų operos solistų karjeros iššūkius būtent Baltijos šalyse. Palyginti su Vakarų Europa, mūsų šalių demokratija yra gana jauna, todėl yra nemažai sričių, kurių ekosistemos dar tik formuojasi, ieškant optimaliausios formos, kuri būtų aktuali mūsų kultūriniam kontekstui. Jaunųjų operos solistų karjeros formavimas yra viena iš jų. Be abejonės, mūsų regionas šiuo metu susiduria su labai rimtais geopolitiniais iššūkiais, palyginus su kuriais solistų ugdymo klausimų svarba tikrai nublanksta. Tačiau skirdami dėmesį svarbiausiems valstybės prioritetams, negalime pamiršti tų, kurie yra vienas didžiausių valstybės turtų – jaunųjų talentų. Tai jie bus ateities kultūros ambasadoriai ir garsins savo šalį pasaulyje. Nes būtent kultūra yra vienas pamatinių valstybės identiteto, tęstinumo ir gyvybingumo ramsčių. Todėl jaunųjų talentų ugdymas yra misija, kurios tikslas – kurti papildomą vertę, pranokstančią vien ekonominę naudą.
Jauno atlikėjo – šiuo atveju profesionalaus solisto – karjera neužauga per naktį. Ją reikia kantriai puoselėti ir kryptingai kurti. Idealu, jei jaunas talentingas žmogus iš karto patenka į terpę, kurioje jo talentas gali skleistis. Tačiau tai pasiseka nedaugeliui. Solisto parengimas yra labai sudėtingas procesas. Jauną talentingą žmogų reikia ne tik išmokyti dainuoti – visų pirma jam reikia padėti susikurti instrumentą, išmokti tinkamai valdyti savo kūną, ir tik po to mokyti, kaip tuo instrumentu naudotis. Nenuostabu, kad tai yra viena brangiausių aukštojo muzikos mokslo studijų krypčių. Kiekvieno solisto parengimas reikalauja didžiulių investicijų – tiek finansinių, tiek žmogiškųjų.
Aukštojoje muzikos mokymo įstaigoje viskas puikiai sustyguota: sukurta ugdymo sistema, dirba patyrę pedagogai, gerai išmanantys dainavimo meną, parenkantys tinkamą repertuarą. Studentai yra mokomi, globojami ir turi visas galimybes ugdyti savo talentą. Tačiau studijos baigiasi, ir jaunas žmogus, pilnas gražiausių ketinimų ir svajonių, patenka į erdvę, kurioje veikiama pagal kitus, jam ne visuomet suprantamus principus.
Šiuo pereinamuoju laikotarpiu reikia patyrusio vedlio, kuris padėtų susigaudyti sistemoje, patartų, kaip būti „matomam“, kaip susikurti savo vardą – savo prekės ženklą, kaip save pristatyti potencialiems darbdaviams, kaip susikurti vaidmenų strategiją, atitinkančią jo balso galimybes ir t. t. O gavus pirmuosius vaidmenis teatre – išmokti susigaudyti teatro sistemoje ir suprasti, kokie dėsniai joje veikia. Pradžia visuomet yra pati sudėtingiausia, vėliau atsiranda patirtis ir tampa šiek tiek lengviau.
Deja, yra nemažai jaunų, talentingų žmonių, kurie, baigę studijas, šio etapo neįveikia ir galiausiai pasirenka kitą profesiją. Ne todėl, kad jiems trūktų gabumų, bet todėl, kad jie neranda savo vietos scenoje.
Konferencijoje ir buvo diskutuojama apie tai, kaip spręsti šiuos Baltijos šalių jauniesiems talentams svarbius klausimus. Mes esame gana specifiniame kultūriniame lauke, todėl apie šias problemas, aktualias visoms trims Baltijos šalims, reikia kalbėti garsiai ir ieškoti realių sprendimų.
O kuo Baltijos šalys šioje srityje yra išskirtinės?
Kadangi savo vadybos studijų magistrinio darbo tema buvau pasirinkusi operos solistų vadybos Lietuvoje analizę, teko nemažai gilintis į mūsų regiono specifiką. Mūsų išskirtinumas pirmiausia yra istorinis.
Žinia, Baltijos šalių demokratija, palyginti su senosiomis Europos valstybėmis, yra gana jauna. Mūsų šalių nepriklausomybei – beveik keturi dešimtmečiai. Ką tai reiškia atlikėjų kontekste? Tai, kad laisvai samdomo atlikėjo – freelancerio – terminas ir vadybininko poreikis pas mus egzistuoja tik nuo 1990 metų.
Vakarų Europoje operos solistų vadybos sistema pradėjo formuotis XVII a. Per kelis šimtmečius natūraliai susiklostė antreprenerių, vadybininkų funkcijos, susiformavo atlikėjų agentūros, kuriose tradicijos perduodamos iš kartos į kartą. Lietuvoje iki nepriklausomybės paskelbimo tokio modelio nebuvo. Iki nepriklausomybės jaunieji atlikėjai, baigdami tuometinę konservatoriją, gaudavo paskyrimus į darbovietes, todėl pereinamasis etapas po studijų faktiškai neegzistavo – esminis klausimas, ką daryti gavus aukštojo mokslo diplomą, būdavo išspręstas. Po konservatorijos vadybines funkcijas perimdavo teatrai arba, visos šalies mastu, kitos institucijos (kaip tai buvo daroma – jau atskira tema).
Po 1990-ųjų visa ši sistema nebefunkcionuoja. Paskyrimų nebeliko, tačiau tarpinė grandis, kuri padėtų jaunam atlikėjui pradėti savarankišką kelią, taip ir neatsirado.
Ir čia aš įžvelgiu didžiausią problemą. Kadangi pati dirbau tiek LMTA Dainavimo katedros koncertmeistere asistente, tiek LNOBT Kūrybinės veiklos planavimo skyriaus vedėja, galiu užtikrintai teigti, kad Lietuvoje turime puikių pedagogų, stiprią dainavimo mokyklą ir daug talentingų atlikėjų. Tačiau jaunas žmogus, baigęs akademiją, dažnai lieka vienas. Ne visi patenka į teatrus, ne visi žino, kaip orientuotis rinkoje.
Todėl šiandien svarbu ugdyti ne tik atlikėją, kuris geba gerai dainuoti, bet ir atlikėją, kuris turi kompleksinį mąstymą: kaip save pateikti, kaip komunikuoti su teatrais, kaip dalyvauti perklausose ir nenuleisti rankų, jei pirmas bandymas nesėkmingas, kaip kurti sėkmingą, tvarų profesinį gyvenimą. Ir ypač svarbu kalbėti ne tik apie talentų ugdymą, bet ir apie sistemą, kuri padėtų jaunam žmogui pereiti iš studijų į profesionalią sceną.
O kokia situacija Lietuvoje dabar?
Lietuvoje šiandien turime dvi pagrindines aukštąsias muzikos mokyklas, rengiančias solinio dainavimo specialistus – Lietuvos muzikos ir teatro akademiją bei Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademiją Kaune. Kiekvienais metais šios institucijos parengia naujus absolventus, kurie išeina į muzikinio teatro rinką.
Šių jaunų žmonių potencialūs darbdaviai – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, valstybiniai muzikiniai teatrai Klaipėdoje ir Kaune, savivaldybės muzikinis teatras Panevėžyje bei trys valstybiniai chorai. Tokiu skaitlingu sąrašu galime džiaugtis ir didžiuotis. Kolegos konferencijoje buvo nustebę pasirinkimo gausa, kurios neturi nei Latvija, nei Estija. Iš vienos pusės tai reiškia, kad gyvename tikrai neblogai. Tačiau problema išlieka – vis dar trūksta tarpinės grandies, kuri padėtų jaunam atlikėjui pereiti iš studijų į profesionalią sceną.
Taigi turime talentingą jauną žmogų, turime potencialius darbdavius ir… realius skaičius. Preliminariais skaičiavimais, apie 50 procentų solinio dainavimo specialybės absolventų, gavę diplomą, galiausiai pasirenka kitą profesinį kelią. Taip, tai labai sudėtinga profesija, reikalaujanti ne tik talento, bet ir milžiniško psichologinio atsparumo, emocinės brandos, fizinės ištvermės ir nuolatinio tobulėjimo. Ne kiekvienas žmogus gali atlaikyti tokį krūvį. Pagaliau turėti „atsarginę“ specialybę gali būti net rekomenduotina, nes niekada nežinai, kaip susiklostys profesinė karjera. Tačiau šiuo atveju kalbame apie žmones, kurie keičia profesiją ne todėl, kad neturi talento ar gebėjimų, bet todėl, kad neranda galimybės realizuoti savęs profesinėje sistemoje.
Ir baigę studijas jie supranta, kad negali dainuoti?
Kai kuriais atvejais – taip. Tikrai ne visi gali stovėti didžiojoje scenoje (ir tikrai ne visi turėtų tai daryti!). Vieni pasirenka kamerinio dainavimo kryptį, kiti – tampa pedagogais, o kartais karjerą pakoreguoja sveikatos problemos.
Be to, ši profesija yra ne tik apie balso galimybes ar jo saugojimą, bet ir apie psichofizinius resursus, drąsą, emocinį ir psichologinį atsparumą, gerą fizinę sveikatą bei didžiulę discipliną.
Įsivaizduokite situaciją, kuri yra operos solisto kasdienybė: tu vienas atsistoji prieš kelių šimtų ar tūkstančio auditoriją, priešais – maždaug 70–100 žmonių orkestras, už tavęs scenoje – dar 50–60 choristų ir kolegų solistų. Daugeliui žmonių net paprastas kalbėjimas prieš auditoriją kelia stresą, o čia reikia ne kalbėti, bet laisvai ir užtikrintai dainuoti, vaidinti, judėti, šokti – ir tai daryti dvi ar tris valandas.
Tai labai daug iššūkių kelianti specialybė. Jau nekalbant apie tai, kad prieš išeinant į sceną reikia nuolat palaikyti vokalinę ir sceninę formą, mokytis didžiulės apimties muzikinę medžiagą – klavyrus, kuriuose būna dešimtys ar net daugiau nei šimtas puslapių. Visa tai reikia ne tik išmokti mintinai, bet ir išanalizuoti kūrinio kontekstą, vaidmens dramaturgiją ir vėliau tai profesionaliai perteikti scenoje.
Vakarų šalyse jau seniai egzistuoja išplėtota ekosistema. Vieni jauni atlikėjai dar studijų metais dalyvauja konkursuose, perklausose ir patenka į agentūrų akiratį, kiti įsilieja į jaunųjų menininkų programas ar pereinamojo laikotarpio sistemas, padedančias iš akademinės aplinkos pereiti į profesionalią rinką. Tai gali būti agentūros, duomenų bazės, mentorystės programos ar kiti modeliai – kiekvienoje šalyje jie šiek tiek skiriasi. Tačiau svarbiausia, kad jaunas žmogus nelieka vienas.
Baltijos šalyse situacija kitokia. Tikrai nenoriu sakyti, kad baigęs akademiją žmogus atsiduria „niekur“, tačiau mums vis dar trūksta amortizuojančios ekosistemos, padedančios daugumai jaunų atlikėjų pereiti į profesinį lauką. Lietuvoje galime pasidžiaugti LNOBT jau daugiau nei du dešimtmečius veikiančia operos studija, kurioje jaunieji solistai turi galimybę ugdyti savo talentą praktikoje – rengdami vaidmenis, dirbdami su dirigentais ir režisieriais. Panašią studiją Latvijoje įsteigė mecosopranas Elīna Garanča. Tačiau konkursas į šias programas yra milžiniškas – 7–10 žmonių į vieną vietą.
Ir apskritai šioje srityje konkurencija yra didžiulė ne tik Baltijos šalyse, bet ir visame pasaulyje – nes baigiančiųjų dainavimo studijas yra daug, o galimybių realizuoti save – gerokai mažiau.
O kur slypi problema ir kokius sprendimo būdus siūlote?
Vien agentų (vadybininkų) atsiradimas savaime problemos neišspręs. Jų poreikis Baltijos šalyse egzistuoja, tačiau, grįžtant prie mano mokslinio darbo, akivaizdu, kad jis dar nėra iki galo išsigryninęs. Kaip ir kuriant bet kurią sistemą, reikia išbandyti skirtingus modelius, stebėti, kas veikia, kas ne, ir tik tada kurti tvarius sprendimus.
Rašydama savo darbą atlikau tyrimą, kuris parodė, kad solistai Lietuvoje potencialiam vadybininkui kelia kiek kitokius reikalavimus nei įprasta užsienyje. Kadangi praėjo keleri metai, labai norėčiau tyrimą pakartoti ir pažiūrėti, kaip pasikeitė (ar atvirkščiai – nepasikeitė) situacija ir solistų lūkesčiai. Būtų idealu jį išplėsti ir į kitas Baltijos šalis.
Bet ar tikrai reikalingi agentai? Ar teatrui jų reikia?
Jei imtume vakarietišką modelį, tai įprasta teatro veiklos sistema: yra teatras, yra atlikėjas ir yra agentūra kaip tarpininkas. Kai atstovaudami teatrą, ieškome atlikėjo konkrečiam vaidmeniui ir žinome, kad tokių balsų Lietuvoje neturime, dažniausiai kreipiamės į agentūras, nes fiziškai neįmanoma pažinoti visų solistų milžiniškoje operos rinkoje – Europoje, Amerikoje ir kitur. Agentūra teatrui siūlo atlikėjus ir sprendžia juridinius bei logistinius klausimus, o solistui lieka rūpintis menine atlikimo dalimi. Tai įprasta praktika, kurios nereikėtų kvestionuoti.
Lietuvoje ir Baltijos šalyse situacija kitokia – rinka yra maža. Jei automatiškai perkeltume vakarietišką modelį, jis nebūtinai veiktų taip pat efektyviai.
Todėl vienas iš klausimų, kurį kėliau savo darbe, buvo: ar mums reikalingi solistų vadybininkai ir kokia jų funkcija turėtų būti? Atsakymas gana paprastas – mūsų šalyse kolegos vieni kitus pažįsta ir bendrauja tiesiogiai, todėl susitarimai dažniausiai vyksta be tarpininkų. Vidiniame lauke vadybininko kaip tarpininko beveik nereikia – užtenka domėtis operos ar muzikinio teatro aktualijomis, dalyvauti perklausose, žiūrėti spektaklius, ir greitai galima pamatyti, kuris solistas kuriam vaidmeniui tinkamas..
Visai kas kita yra tarptautinė rinka. Ten tarpininkas tampa būtinas, nes informacijos, kontaktų ir atlikėjų kiekis yra milžiniškas. Be agento orientuotis būtų beveik neįmanoma.
Ar šiandien jaunam atlikėjui pavyks sukurti sėkmingą karjerą nebūnant socialiniuose tinkluose? Ar visgi jis turi būti savotiškas savo srities influenceris? Ar galima užsidaryti tik teatro scenoje ir daugiau jokio viešinimo nereikia?
Sakyčiau, kad, kaip ir visame kame, šioje srityje reikia išlaikyti pusiausvyrą. Taip, būtina būti matomam, būti viešoje erdvėje. Pagaliau, ši specialybė apskritai yra apie buvimą scenoje ir buvimą matomu. Tačiau kartu nereikėtų pamiršti, kad iš solisto klausytojas visų pirma tikisi kokybiško ir širdį paliečiančio dainavimo. Scenoje už „storių“ nepasislėpsi.
Yra daugybė kelių į sėkmę – svarbiausia atrasti savąjį. Galima puikiai dainuoti ir nebūti aktyviam socialiniuose tinkluose, nedalyvauti televizijos projektuose ir vis tiek būti vertinamam už sceninius pasirodymus, būti pastebimam ir girdimam. Tačiau jei talentingas žmogus jaučia poreikį plėtoti savo veiklą, dalintis savo talentu įvairiomis formomis, natūralu, kad anksčiau ar vėliau jis taps matomas ir galės būti savo srities influenceris.
Tačiau tas viešinimas vis tiek padėtų greičiau ir lengviau pasiekti tikslų?
Tai labai priklauso nuo to, kokie tie tikslai yra. Jei siekiama tik būti matomam ir žinomam – yra ir lengvesnių būdų tai pasiekti. Tačiau jei kalbame apie savo profesiją, apie mylimą darbą ir šalia kalbų nuolat tobuliname profesinius įgūdžius – kodėl gi ne?
Pažįstu ne vieną savo profesijos aukštumų pasiekusį solistą. Ir drįstu teigti, kad jų sėkmės paslaptis slypėjo ne begaliniame nore išgarsėti, o besąlygiškame atsidavime savo profesijai. Štai neseniai socialiniuose tinkluose perskaičiau Asmik Grigorian citatą: „Niekada nebandžiau apsimetinėti kažkuo kitu. Aš visada esu savimi. Galbūt tai yra ta ypatinga jėga, kuri sukuria stiprų ryšį, jungiantį mane su mano klausytoju“.
Juk atlikėjo kelias yra nuolatinis tobulėjimas, nepaliaujamos kokybės paieškos ir saviugda. Mano dėstytoja doc. Erika Laima Dineikaitė nuolat kartodavo, kad „tą dieną, kai išėjęs iš scenos pasakysi, jog tai buvo tobulas pasirodymas, mirsi kaip menininkas“.
O gal galima jaunam atlikėjui pateikti kokį trumpą planą? Kažką tokio: nori būti žvaigžde – daryk tai ir tai?
Na, nežinau, ar verta taip eskaluoti tą norėjimą būti žvaigžde. Galima bandyti sudaryti karjeros kūrimo rekomendacijų sąrašą, tačiau jis niekada nebūtų baigtinis. Pradėčiau nuo didelės meilės savo profesijai ir jos suvokimo kaip savo misijos, nuo asmenybės turtinimo, akiračio plėtimo, gero pedagogo paieškos, nuolatinio vokalinės ir fizinės formos palaikymo, kasdienės disciplinos, profesinės intuicijos lavinimo, sceninės patirties kaupimo, taip pat sėkmės ir gebėjimo pasinaudoti tinkamomis progomis… Sąrašą būtų galima tęsti, ir jis kiekvienam būtų individualus.
Nes kiekvienas jaunas atlikėjas, kiekvienas solistas yra unikali asmenybė – kiekvienas turi savo kelią ir savo žydėjimo laiką.
Svarbiausia – ne receptai ir taisyklės, o tikslai, kurių nori pasiekti ir palanki aplinka.
O „žvaigždės“ dažniausiai atsiranda ne tada, kai sąmoningai siekiama jomis tapti, o tada, kai nuosekliai ir kokybiškai dirbi savo darbą ir sieki savo užsibrėžto tikslo.
Kita vertus, ar negaila, jeigu jaunimas išvažiuoja, „pabėga“ į Europą?
Ne. Aš visada sakau, kad šioje specialybėje negalima užsidaryti tarp keturių sienų ar apsiriboti viena scena. Reikia norėti daugiau, siekti daugiau ir dalintis savo talentu su platesniu pasauliu.
Tai neišvengiama – net ir tie, kurie dirba viename teatre, vis tiek važiuoja į gastroles, koncertuoja, dalyvauja projektuose. Tai nuolatiniai mainai ir bendravimas su klausytojais, kurie augina atlikėją.
Kalbant apie „pabėgimą“ į Europą – sąvoka šiandien labai reliatyvi. Visuomet prisimenu man pasakytus šviesios atminties Latvijos nacionalinės operos vadovo Andrejs Žagars žodžius: „Labai noriu mūsų solistams padėti išvažiuoti į užsienio teatrus, nes ten dainuodami jie patobulės, bus laimingesni ir tuomet sugrįš namo pasidalinti savo džiaugsmu ir talentu. Man svarbu, kad mano atlikėjai augtų“.
Šie žodžiai man tapo savotišku profesiniu moto. Nes nėra nieko gražiau už žmogų, kuris leidžia skleistis jam duotoms dovanoms ir per jas neša šviesą kitiems.
Kalbino Žaneta Skersytė
