Birželio 27-ąją, pačioje Klaipėdos širdyje, Teatro aikštėje – jie išlaisvins savo sprogstančią muzikinę energiją tūkstantinei miniai, vasaros vakarą paversdami tikra ritmo, fortepijono virtuoziškumo ir nevaldomos sceninės charizmos švente.
Šiandien dalinamės pokalbiu su Dino Baptiste:
- Dino, Jūsų pasirodymai spinduliuoja tokią laukinę energiją, kad kartais primena ne koncertą, o tikrą muzikinę audrą. Žvelgdamas į savo vaikystę Londone – kada pirmą kartą pajutote, kad muzika tampa Jūsų sielos kalba?
– Muzika mano šeimoje buvo nuo pat ankstyviausių prisiminimų – dar nuo tada, kai man buvo dveji. Tėvai mane augino klausant bliuzo, rokenrolo ir svingo muzikos. Maždaug dešimties metų tėtis, gyvenęs Vokietijoje, padovanojo man pirmąjį klavišinį instrumentą. Tai buvo nedideli vargonėliai, prie kurių leisdavau ištisas dienas ir naktis, klausydamasis tėvų plokštelių kolekcijos ir bandydamas atkartoti tai, ką girdžiu – Ray Charlesą, Jerry Lee Lewisą, Little Richardą ir daugelį kitų.
Mama labai greitai suprato, kad mano entuziazmas muzikai yra kažkuo ypatingas, todėl išleido mane į pianino pamokas. Tiesa, klasikinė muzika, kurią man bandė primesti, manęs visai nežavėjo – dalį pinigų skirtų studijoms tiesiog išleisdavau saldainiams ir kitoms tipiškoms dešimtmečio pagundoms.
Kai persikėlėme iš Londono į Anglijos provinciją, ir naujoji mokykla pastebėjo, kad muzika tampa svarbia mano gyvenimo dalimi. Kol kiti berniukai žaisdavo futbolą ar regbį, aš valandų valandas praleisdavau prie pianino. Muzika tapo mano kūno, proto ir sielos dalimi.
- Jūsų šeimos šaknys glaudžiai susijusios su džiazo ir bliuzo tradicijomis. Kaip šeimos aplinka formavo Jūsų muzikinę klausą ir improvizacijos pojūtį?
– Mano senelis Denny Baptiste buvo nuostabus saksofono ir klarneto muzikantas, labai artimas tokiems tenorinio džiazo gigantams kaip Earl Bostic ar Sonny Rollins. Nors jis grojo iš natų, grodavo taip, kaip ir aš šiandien – iš širdies, visa energija ir visa siela.
Tėtis Darryl Baptiste mane stipriai veikė savo įrašų kolekcija, o kartu su mama Heather Baptiste tiesiog „maitino“ mane tradiciniu bliuzu, ritmenbliuzu ir boogie-woogie muzika.
Didžiulę įtaką turėjo ir mano šeima Melburne, Australijoje. Pusbroliai grojo svingą ir boogie-woogie šeimos pianinu, o aš stengiausi juos kopijuoti ir taip pamažu kūriau savo unikalų stilių.
Kai man buvo vienuolika, tėtis Miunchene pradėjo mane vestis į džiazo klubus. Per pertraukas tarp pagrindinių grupių pasirodymų jis įkalbindavo mane užlipti ant scenos ir pagroti. Buvau labai drovus ir išsigandęs, tačiau kartu degiau noru parodyti, ką galiu.
- Ar prisimenate momentą, kai supratote, kad ritmas ir harmonija gali tapti Jūsų gyvenimu?
– Tai skamba beprotiškai, bet kai man buvo aštuoneri, tėtis nuvedė mane pirkti būgnų komplekto. Galiausiai jis nusprendė, kad tie būgnai neverti dėmesio, ir mes grįžome namo. Kartais pagalvoju, kad galėjau tapti būgnininku, tačiau likimas man buvo numatęs pianiną.
Namie neturėjome tikro fortepijono – trūko vietos ir pinigų. Todėl grojau klavišiniais instrumentais ir mokiausi klausydamasis muzikos. Neturėjau jokio akademinio pasirengimo, todėl viską vedė klausa, intuicija ir pojūtis.
Kartais skambėdavo prastai, kartais – nuostabiai, bet visada žinojau, kada suklystu, ir tol taisydavau save, kol rasdavau teisingą garsą.
- Jūsų muzikoje aiškiai girdėti Little Richardo, Jerry Lee Lewiso ir Ray Charleso dvasia. Ko šios legendos Jus išmokė?
– Jie mane išmokė visko apie groove’ą, energiją ir scenos jėgą. Tai nebuvo tiesiog muzika – tai buvo tikras sceninis menas. Jie gebėjo užvaldyti publiką. Aš visada sakau: neužtenka tiesiog sugroti koncertą, pasiimti honorarą ir išvažiuoti. Kiekvienas pasirodymas turi tapti šou, kuris žmonėms palieka emociją ir prisiminimą.
Man pasisekė gyvenime bent po kartą gyvai sutikti visus tris – Ray Charlesą, Jerry Lee Lewisą ir Little Richardą. Tai buvo svajonės išsipildymas.
- Per savo karjerą grojote daugybėje festivalių visame pasaulyje. Kurie koncertai iki šiol išliko ryškiausi Jūsų atmintyje?
– Vienas pirmųjų didelių festivalių buvo Australijoje 1989 metais. Publikoje buvo daugiau nei 10 tūkstančių žmonių. Tais laikais nebuvo mobiliųjų telefonų, todėl po koncerto skubėjau prie viešo telefono paskambinti mamai į Londoną ir papasakoti, ką matau prieš save.
Taip pat niekada nepamiršiu Wembley arenos Londone 1997-aisiais, kai su bliuzo legenda Dana Gillespie apšildėme Bobą Dylaną jo Jungtinės Karalystės ture. Tą vakarą būgnais grojo Rogeris Tayloras iš Queen – tai buvo neįtikėtina.
Ypatingą vietą mano širdyje užima ir Mustique Blues Festival Karibuose, kuriame dalyvauju daugiau nei 20 metų. 2005-aisiais su grupe ten grojome kartu su Micku Jaggeriu iš The Rolling Stones. Tai buvo viena įsimintiniausių mano gyvenimo akimirkų.
- Ką ryškiausiai prisimenate iš pasirodymo su Micku Jaggeriu?
– Tą dieną prieš koncertą Mickas pakvietė mane į savo namus Mustique saloje. Šiek tiek įrašinėjome, improvizavome, kalbėjomės. Jis buvo labai paprastas, atsipalaidavęs žmogus.
Vakare festivalyje jis užlipo ant scenos ir atsistojo šalia manęs. Su savo legendiniais judesiais, balsu jis tiesiog užbūrė publiką. Tai buvo tikrai „įelektrinta“ atmosfera.
- Kaip skiriasi mažo bliuzo klubo ir milžiniško festivalio energija?
– Per 37 metus scenoje supratau vieną dalyką – vietos dydis nenulemia koncerto vertės. Taip, prieš tūkstantinę minią jautiesi tarsi valdytum audrą. Bet mažuose, artimuose klubuose gimsta ypatingas ryšys su publika. Kartais tai būna net stipresnė patirtis.
- Koks juokingiausias ar netikėčiausias nutikimas įvyko koncerto metu?
– 1999 metais Lugano bliuzo festivalyje Šveicarijoje grojome daugiau nei dvi valandas penkių tūkstančių žmonių miniai. Aš tiesiog nenorėjau sustoti groti.
Galiausiai organizatoriai iškvietė policiją, virš festivalio pradėjo skraidyti sraigtasparniai, o meras grasino „išjungti elektrą“. Publika šaukė dar vienos dainos. Galiausiai baigėme koncertą lydimi milžiniškų ovacijų. Dabar tai skamba labai juokingai.
- Per metus surengiate daugiau nei 250 koncertų. Kaip išlaikote tą muzikinę ugnį?
– Tai mano energija, hiperaktyvumas ir meilė muzikai. Kiekvieną koncertą matau kaip naują nuotykį.
Svarbiausia man – kad publika išeitų laiminga. Visada sakau: kitas koncertas niekada nebus geresnis už ankstesnį, jei publika neišėjo visiškai patenkinta.
- Šią vasarą atvykstate į XXXII Klaipėdos pilies džiazo festivalį. Ką norėtumėte pasakyti klaipėdiečiams prieš lipdamas į Teatro aikštės sceną?
– Ačiū, kad pakvietėte mane koncertuoti Klaipėdos pilies džiazo festivalyje. Noriu, kad visi taptumėte šio pasirodymo dalimi – kad kartu su manimi švęstumėte muziką, šypsotumėtės, šoktumėte ir mėgautumėtės kiekviena akimirka. Tikiuosi, kad šis vakaras taps prisiminimu, kurį žmonės nešiosis širdyje dar daugelį metų. Tad pradėkime šventę – jūs visi esate pakviesti!
Norime priminti, kad festivalyje taip pat pasirodys prancūzų grupė „Electro Deluxe“, Lietuvos džiazo grandai „Shinkarenko JAZZ 5“, programą rasite www.jazz.lt
Koncertus tiesiogiai transliuos TV3.lt
Festivalį finansuoja:
Klaipėdos miesto savivaldybė
Lietuvos kultūros taryba
Klaipėdos uostas
„Ignitis renewables“
