Apie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kūrybinę kryptį ir iššūkius kalbamės su baleto trupės šokėju, choreografu ir pedagogu Mantu Ūsu, kuris yra ir teatro Meno tarybos narys. Ilgametę scenos patirtį sukaupęs artistas dalijasi savo įžvalgomis apie tai, kokią reikšmę kūrybiniam procesui turi bendradarbiavimas, profesinis augimas ir atvirumas naujovėms. Taip pat jis pasakoja kokius spektaklius rekomenduotų pamatyti teatro žiūrovams.
Įvardinkite Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro stiprybes ir kas jį išskiria iš kitų teatrų?
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, mano manymu, yra „eksperimentinis“ teatras, novatoriškas. Nesakau, kad tai vienintelis teatras Lietuvoje, kuris ieško naujovių, bet, manau, mes sau leidžiam labiau išeiti už kanonų ribų, nei kiti didieji teatrai. Žinoma, pasitaiko klaidų, bet juk menas ir yra klaidos, ir tik menininkas nusprendžia, kurias klaidas rodyti. Man tai ir stiprybė, ir unikalumas.
Kokias teatro sritis reikėtų tobulinti ir kokius sprendimus ar iniciatyvas tam siūlytumėte?
Teatras toks organizmas, kad visada yra kur tobulėti. Todėl sunku įvardinti ką konkretaus reikia tobulinti, nes tai jau vyksta visose teatro srityse. Sakyčiau, kad kiekvienam svarbu tobulėti individualiai – kaip savo srities profesionalui ir, žinoma, kaip žmogui. Todėl visos iniciatyvos ir sprendimai, kurie gali prie to prisidėti, yra sveikintini ir laukiami: nuo tvarumo sprendimų teatro pastate iki naujos šokio dangos baleto studijoje. Asmeniškai, kaip baleto trupės šokėjas, negaliu prisiminti geresnių darbo sąlygų nei dabar.
Su kokiais iššūkiais susiduriate teatro choreografijos, šokio atlikimo srityje ir kaip juos, Jūsų manymu, galima įveikti?
Baigdamas savo septynioliktąjį sezoną supratau, koks svarbus yra spektaklio statymo laikas. Ne kartą savo karjeroje teko kūrybinį procesą labiau iškentėti nei juo mėgautis, o tada artistams atsiranda dvigubas iššūkis – nesinešti tos patirties į sceną. Malonus ir konstruktyvus kūrybinis spektaklio procesas visada greičiau bus siekiamybė, tad šiame kontekste labai svarbūs yra kūrėjai, puikiai valdantys šį laikotarpį ir neatsinešantys blogų emocijų ar įpročių į studiją, o vėliau ir į sceną. Patikėkite manimi – esant geram kūrybiniam procesui gerokai padidėja tikimybė sukurti gerą spektaklį, kuris patiks ne tik artistams, bet ir žiūrovams.
Kaip savo patirtį profesionalaus šokėjo, choreografo ir pedagogo darbe panaudojate Meno taryboje?
Vertinant ir siūlant idėjas man svarbiausia išlikti kuo objektyvesniam, nes nemanau, kad tai yra erdvė, kur mano asmeninis skonis turėtų turėti lemiamą balsą. Žinoma, šimtu procentų to pasiekti nepavyksta, nes žiūrovai taip pat diktuoja savo poreikius, todėl, manau, turime susitikti per vidurį. Tą balansą pasiekti visada yra sudėtinga. Kol kas, kai jaučiu poreikį, išsakau savo argumentuotą nuomonę, tačiau dažniausiai pritariu teatro krypčiai, nes ji neprieštarauja mano, kaip profesionalo, požiūriui.
Ar dažnai lankotės teatro pastatymuose kaip svečias, ir kokius spektaklius rekomenduotumėte pamatyti savo kolegoms ar pažįstamiems?
Yra toks vidinis juokelis, kad aš nesirenku, kur ir ką pamatyti, nes dažniausiai arba pats esu scenoje, arba turiu repetuoti tuo metu, kai kiti kolegos rodo spektaklį. Vis dėlto su metais vis dažniau pavyksta pamatyti spektaklį kaip žiūrovui, su kuriuo nesu tiesiogiai susijęs. Nors jau porą metų esu tėtis, o tai gerokai sutrumpino mano laisvalaikį, vis tiek stengiuosi rasti tam laiko.
Visiems rekomenduoju lankytis teatre kuo dažniau, jei tik leidžia galimybės, ypač kolegoms – tai padeda praturtinti profesinį akiratį. Mano asmeniniam skoniui labai tinka spektakliai „Stabat Mater“ ir „Šventasis pavasaris“, miuziklai „Smuikininkas ant stogo“, „Matilda“, o baletas „Eglė žalčių karalienė“ man yra tiesiog labai svarbus.
Kokia kryptimi artimiausiu metu galėtų augti KVMT baleto trupė?
Juokaudamas atsakyčiau – į viršų. Tačiau šokėjo profesijoje augimas yra neišvengiamas: tiek individualus, tiek kolektyvinis. Ne veltui kiekvienas rytas prasideda nuo baleto pamokos – ji skirta ne tik paruošti kūną dienos darbui, bet ir nuosekliai jį lavinti ateičiai, nes niekada nežinome, kokių iššūkių pareikalaus choreografas statydamas naują spektaklį.
Kadangi mūsų trupė yra ganėtinai jauna, manau, labiausiai jai dar trūksta sceninės brandos. O ši ateina tik su laiku ir patirtimi. Greičiausias būdas ją ugdyti – kuo dažniau būti scenoje, pasirodyti žiūrovams ir kaupti gyvą sceninę patirtį.
KVMT ypač laukiami choreografai, turintys aiškią stilistiką, novatoriški ir nebijantys rizikuoti. Taip pat svarbu, kad jie keltų iššūkius šokėjams ir skatintų nuolat tobulėti.
Ko šiandien labiausiai reikia jauniems baleto artistams, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras jiems būtų patrauklus?
Dažniausiai šokėjams tiesiog reikia šokti – skamba banaliai, tačiau tai yra esmė. Didelę reikšmę turi repertuaras ir kūrėjai, su kuriais tenka dirbti, nes būtent jie lemia profesinį augimą ir įkvėpimą.
Žinoma, svarbios ir geros darbo sąlygos. Vis dėlto tokie dalykai kaip nauja šokio danga motyvuoja tik pirmąsias savaites – vėliau tai tampa kasdienybe. Kur kas didesnę reikšmę ilgainiui įgauna kolektyvas. Man asmeniškai labai svarbūs žmonės, su kuriais tenka kartu dirbti, prakaituoti, įveikti fizinius iššūkius ir dalintis patirtimis.
Geras mikroklimatas trupėje leidžia lengviau atsiduoti savo amatui ir padeda siekti geriausios savo versijos.
Žaneta Skersytė
