renginiai Klaipėdoje
Kovo 13 dieną Klaipėdos kultūros fabrike įvyks Klaipėdos jaunimo teatro premjera patiems mažiausiems žiūrovams – muzikinis spektaklis kūdikiams „A-Ū!“, skirtas 6–24 mėnesių vaikams ir jų tėvams.
„A-Ū!“ – tai švelni patyriminė kelionė į miško pasaulį, kviečianti tėvus su mažyliais pasinerti į ramybės, muzikos ir pojūčių kupiną atmosferą. Spektaklio metu žiūrovai sutiks miško gyventojus – lapę, paukštį, ežiuką ir paslaptingus jonvabalius, išgirs jų dainas bei kartu patirs, kuo skiriasi miškas dieną ir naktį.
Spektaklis kuriamas taip, kad lavintų visus kūdikio pojūčius – klausą, regą ir lytėjimą, skatintų emocijų raišką bei stiprintų tėvų ir vaikų tarpusavio ryšį. Tai jauki ir saugi pirmoji pažintis su teatru, kurioje mažieji žiūrovai gali laisvai judėti, tyrinėti aplinką ir patirti scenos meną savo tempu.
Pasak spektaklio režisierės Evelinos Šimelionės, ankstyvoji meninė patirtis turi ilgalaikę reikšmę žmogaus santykiui su kultūra. „Kartais mamoms ar tėčiams išėjimas su kūdikiu į spektaklį tampa maža švente – galimybe pabūti tarp žmonių, patirti muziką ir kartu su vaiku atrasti teatrą“, – sako režisierė.
Idėja kurti spektaklius kūdikiams gimė prieš beveik dešimtmetį, kai Lietuvoje tokių renginių buvo mažai. Pasak E. Šimelionės, per pastaruosius metus šis žanras sparčiai augo, o visuomenė vis labiau supranta ankstyvosios kultūrinės patirties svarbą. „Kūdikiai geba išlaikyti dėmesį, reaguoja į muziką, judesį, spalvas. Jie nori liesti, tyrinėti, patirti. Teatre jiems svarbi ne tik muzika ar vaizdas, bet ir saugi, rami atmosfera, kurioje jie gali būti kartu su tėvais“, – pasakoja režisierė.
Spektaklyje skambės Gyčio Šimelionio sukurta muzika, taip pat gyvai atliekami klasikiniai kūriniai – Edvardo Grygo „Rytas“ ir Liudviko van Bethoveno „Mėnesienos sonata“, lietuvių liaudies dainų motyvai. Muzika čia tampa svarbia spektaklio dramaturgijos dalimi, padedančia kurti emocinę atmosferą ir palaikyti mažųjų žiūrovų dėmesį.
Miško tema pasirinkta neatsitiktinai – kūrėjai siekia sukurti ramybės ir gamtos artumo pojūtį. „Norėjosi atnešti į teatrą šiek tiek miško – jo ramybės, šviesos, gyvybės. Galbūt po spektaklio šeimos panorės dar nuvykti į tikrą mišką – tuomet jausime, kad mūsų misija pavyko“, – sako režisierė.
