Nuo beprecedentės sėkmės Japonijoje sulaukusio vaidybinio filmo, restauruotų brolių Lumière’ų šedevrų iki pirmojo Irako filmo Kanų kino festivalyje, pelniusio ir „Auksinės kameros“, ir „Režisierių savaitės“ žiūrovų simpatijų prizą. Visa tai – kovo 9–22 d. vyksiančio Vilniaus miesto festivalio „Kino pavasaris“ programoje „Panorama“, kurioje – spalvingas šių dienų kino žemėlapis.
Pasak „Kino pavasario“ programos ir pirkimų vadovės Dovilės Grigaliūnaitės, „Panoramoje“ dera viso pasaulio kino kūrėjų balsai.
„Šioje programoje telpa filmai, apkeliavę daugybę festivalių ir įvertinti pasaulio kino bendruomenės bei pamėgti žiūrovų. Seksas, politika, kino istorija, laimės paieškos ar šeimos traumos čia tampa provokuojančiomis, gyvomis istorijomis, kurios ne tik plečia akiratį, bet ir kviečia drąsiai, be išankstinių nuostatų tyrinėti šiandienos pasaulį bei save“, – sako ji.
Šiemet „Kino pavasario“ programoje „Panorama“ žiūrovai pamatys 10 filmų, tarp kurių – ir daugelio pamėgtų „Neliečiamųjų“ prodiuserių nauja komedija „Amerikietiška svajonė“ (rež. Anthony Marciano).
„Amerikietiškos svajonės idėja žinoma daugeliui mūsų. Neabejoju, kad kiekvienas pažįstame žmogų, siekusį jos, o gal kažkuriuo gyvenimo tarpsniu patys turėjome vilčių ją įgyvendinti. Todėl tikros istorijos – dviejų NBA pasaulio autoritetais tapusių prancūzų agentų Bounos Ndiaye ir Jérémy Medjanos – įkvėptas komiškas pasakojimas ne tik tai primins, bet ir galbūt suteiks drąsos imtis veiksmų šiandien ir savo svajones paversti realybe“, – sako pagrindinio festivalio partnerio ir programą palaikančio „Go3“ turinio vadovas Justinas Docka.
Populiariausias visų laikų vaidybinis filmas Japonijos istorijoje – tokį titulą gavo režisieriaus Sang-il Lee „Kokuho. Nacionalinė vertybė“. Epiškas pasakojimas kviečia pasinerti į kabuki – tradicinį Japonijos teatrą, už kurio slypi brutalumas, tradicijos ir tobulumo siekis. „Kasdienybėje, kurioje ekonominė nelygybė vis labiau gilėja, o atstumas tarp žmonių didėja, norėjau, kad žmogus pamatytų kito žmogaus grožį“, – neslepia Sang-il Lee.
Į Kornvalį ir pasakojimą apie ryšį su praeitimi nukels paslaptingą sapną primenanti britų režisieriaus Marko Jenkino fantastinė drama „Nevados rožė“. „Aš nenorėjau sukurti filmo apie nostalgiją 1993-iesiems. Norėjau sukurti filmą apie tą šiurpų, fizišką jausmą, kai praeitis tave pasiveja ir pareikalauja vietos tavo dabartyje. „Nevados rožė“ yra tarsi laiko kapsulė, kuri išplauna į krantą ne tik dingusius žmones, bet ir tą senąjį pasaulį, kurį manėme palaidoję po skaitmeniniu triukšmu“, – apie filmą pasakoja M. Jenkinas.
Prancūzų režisierės Léonoros Serraile filmas „Aris“ – tai istorija apie jauno žmogaus vidinį trapumą ir emocinį išsekimą. „Kurdama šį filmą norėjau parodyti, kad būtent pažeidžiamume ir atvirume slypi didžiausia žmogaus galia paliesti kitą. Žiūrėdamas „Arį“ niekada tiksliai nežinai, ar veikėjas palūš, apsiverks, pradės juoktis, nusišypsos ar ims šokti. Mes visi savyje turime tiek daug skirtingų, kintančių elementų. Šių dienų jaunimas gali jaustis prislėgtas, bet kartu išlikti neįtikėtinai jautrus, išradingas ir rūpestingas. Dvidešimtmečiai ir trisdešimtmečiai dabar klausia: „kokia viso to prasmė?“ ir šie klausimai turi turėti savo vietą kine. Tiesą sakant, man tai atrodo labai raminantis ženklas apie pasaulio būklę“, – kalbėdama apie „Arį“ sako kino kūrėja.
Kanados režisierė Sophy Romvari filme „Pilkasis garnys“ pasakoja vengrų šeimos, besikuriančios Vankuverio saloje, istoriją, kai sesuo stebi brolio, griaunančio naują pradžią, elgesį. „Pilkasis garnys“ – tai filmas apie brendimą, tačiau kartu tai ir pripažinimas, kad šis procesas vyksta kur kas vėliau, nei mes įpratę matyti kine. Būtent per refleksiją mes pradedame suprasti savo praeitį, o kinas yra tobula terpė tam tyrinėti. Rašydama scenarijų, grįstą prisiminimais, susidūriau su tuo, kiek daug mano atsiminimų buvo klaidingi, prarasti arba tiesiog pasimetę laike. Filmas man yra bandymas pripažinti, o galiausiai ir priimti tai, kad neįmanoma grįžti laiku atgal ar kažką pakeisti“, – sako S. Romvari.
Tuo tarpu kito Kanados kino kūrėjo Éric’o K. Boulianne’o filmas „Suaugusiųjų žaidimai“ – tai nuoširdus ir juokingas žvilgsnis į šiuolaikinius santykius. „Mintis apie jį kilo tiesiog stebint savo paties gyvenimą. Jau dvidešimt metų esu monogamiškuose santykiuose, auginame mažą vaiką ir staiga draugai vienas po kito pradeda pasakoti, kad jų santykiai – atviri. Aplinkui matydavau vis daugiau žmonių, pasirinkusių ne monogamiją, o kitokius modelius. Pagalvojau: „Po velnių, ar aš čia vienintelis toks likau?“, – juokiasi režisierius. – Atsakymas, žinoma, ne, bet apėmė keistas jausmas. Manau, „Suaugusiųjų žaidimai“ kelia klausimus, kuriuos turėtume užduoti patys sau: kaip tai galėtų veikti?“
Kanų kino festivalio direktorius Thierry Fremaux restauruotuose brolių Lumière’ų šedevruose „Liumjerai! Nuotykiai tęsiasi“ atveria paprastą vaizdo stebuklą, pakeitusį pasaulį ir padėjusį pamatus šiuolaikiniam kinui. „Lumière’ų palikimas – tai gebėjimas pagauti realybę ir ją transformuoti kamera taip, kad būtų atskleistas jos grožis. Tai priminimas, kad kinas pirmiausia yra rakursų, o ne vaizdų reikalas. Tai įrodymas, kad kinas yra taikos instrumentas. Galiausiai, Lumière’ų palikimas yra pats „kinas“ kaip reiškinys. Šiandien, praėjus 130 metų po kinematografo gimimo, viena yra aišku: sąvoka „kinas“ neatsiejama nuo „ėjimo į kiną“. Ir tai yra didelė laimė“, – neabejoja T. Fremaux.
Tailando režisierius Nawapol Thamrongrattanarit dramoje „Žmogiškieji ištekliai“ pasakoja apie Fren – personalo skyriaus darbuotoją, kuri kasdien kalbina dešimtis jaunų kandidatų, tuo pat metu slapta bandydama susitaikyti su savo nėštumu ir klausimu: ar verta leisti vaiką į tokį trapų pasaulį? Blausios spalvos, monotoniškas kondicionierių ūžesys, fone skambančios žinių ar podkastų nuotrupos – visa tai stiprina jausmą, kad esi įstrigęs nuolatinio saviugdos kulto narve. „Tu bijai, kad bet kurią akimirką gali būti išmestas iš biuro. Kai turi tobulėti be sustojimo, tai tiesiog išsekina. Kodėl mes privalome nuolat tobulinti savo gyvenimą?“, – retoriškai klausia filmo kūrėjas.
Režisieriaus Hasano Hadi „Tortas diktatoriui“ – pirmasis Irako filmas Kanų kino festivalyje, pelnęs ir „Auksinės kameros“, ir „Režisierių savaitės“ žiūrovų simpatijų prizą, taip pat patekęs į „Oskarų“ trumpąjį sąrašą geriausio tarptautinio vaidybinio filmo kategorijoje. „Tortas diktatoriui“ nukelia į 1990-uosius, kur mažoji Lamija bando sukrapštyti ingredientus tortui pačiame sankcijų įkarštyje, kai maisto trūksta, o kainos – milžiniškos. „Torto neparagavau iki kokių 13-os ar 14-os metų, – prisipažįsta H.Hadi. – Ir kaip visi Irako vaikai, buvau auklėjamas bijoti Saddamo Husseino. Tikiu, kad sankcijos yra žiauresnės už bombas, o beviltiškumas ir bejėgiškumas giliai įsirėžia į sielą.“
Vengrų kino kūrėjas László Nemes, Lietuvos žiūrovams bene geriausiai pažįstamas iš „Oskaru“ apdovanoto filmo „Sauliaus sūnus“, sugrįžta su nauja istorine drama „Našlaitis“, kurioje – 1957-ųjų Budapeštas ir jame gyvenančio dvylikamečio Andoro pasaulis be tėvo. „Nesiekiau sukurti istorinį paveikslą apie revoliuciją, – sako režisierius. – Norėjau panardinti žiūrovą į vaiko pasąmonę – į tą trapią erdvę, kurioje vaizduotė tampa vieninteliu ginklu prieš suaugusiųjų pasaulio brutalumą ir tylą. „Našlaitis“ yra apie tai, kaip mes konstruojame savo tiesą, kai viskas aplinkui yra sugriauta.“
