Julijus Grickevičius: „Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras gali tapti atvira kūrybine erdve regionui“
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras šiandien išgyvena brandų ir dinamišką savo raidos etapą – naujas teatro pastatas, auganti auditorija ir drąsiau formuojamas meninis identitetas kelia ne tik džiaugsmą, bet ir atsakomybę. Teatro kryptis, ilgalaikės ambicijos bei sprendimai, lemiantys jo vietą miesto, šalies ir regiono kultūros žemėlapyje, gimsta ne tik scenoje, bet ir nuosekliuose apmąstymuose, diskusijose bei profesionaliame dialoge.
Svarbų vaidmenį šiame procese atlieka Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro meno taryba, suburianti skirtingų sričių profesionalus, kurių patirtys ir kompetencijos leidžia į teatrą žvelgti plačiau ir atviriau. Meno taryboje dirba kultūros politikos, akademinio lauko, kūrybos, kritikos ir praktinio scenos meno atstovai: Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Profesionaliosios kūrybos ir tarptautiškumo politikos grupės vyriausioji specialistė Janina Stankevičienė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto dekanė Loreta Jonavičienė, KVMT vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis, KVMT operos solistas ir choro artistas Valdas Kazlauskas, KVMT repetitorius, baleto šokėjas Mantas Ūsas, muzikos kritikė, LRT KLASIKA vyresnioji redaktorė Rasa Murauskaitė-Juškienė bei komunikacijos ekspertas, kultūros vadybininkas ir laidų vedėjas Julijus Grickevičius.
Šiuo interviu ciklu siekiame pakviesti skaitytoją susipažinti su jų vizijomis bei įžvalgomis apie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro veiklą, dabarties stiprybes ir ateities potencialą. Tai pokalbiai apie kultūros politiką, repertuarą, auditorijos įtrauktį, tarptautiškumą, bendradarbiavimą ir teatro vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje.
Pirmasis šio ciklo pokalbis – su Julijumi Grickevičiumi, kurio profesinė patirtis apima darbą muzikos ir operos teatruose, viešosios komunikacijos, tarptautinės kultūros vadybos bei lyderystės srityse. J. Grickevičius į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą žvelgia ne tik kaip į scenos menų instituciją, bet ir kaip į atvirą kūrybinę erdvę, formuojančią dialogą su savo bendruomene, miestu ir regionu.
Kaip vertinate šiandieninę Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kryptį ir veiklą? Kur, Jūsų akimis, stipriausios teatro pusės, o kur matote didžiausią potencialą augti?
Manau, kad nuoseklumas yra viena šio teatro stiprybių. Per pastaruosius penkerius metus įvyko daug teigiamų pokyčių, kuriuos vainikavo naujo teatro pastato atidarymas. KVMT pastebimai sustiprėjo ir tapo ryškiu kultūros žemėlapio traukos tašku klausytojams visoje, ne tik Vakarų, Lietuvoje. Teatras puikiai lankomas, manau, kad tai ne tik smalsuoliai, kurie mėgaujasi naujomis erdvėmis, architektūriniais sprendimais ar užsuka čia dėl asmenukės. Tai didina ir nuolatinę auditoriją. Dabar logiška keliauti jau pasirinktu keliu, išlaikyti įdirbį, tačiau svarbu ir labiau atsiverti, permąstyti savo kryptį, kuo esi išskirtinis ir unikalus, kokią prasmingą nišą gali užimti bendruomenėje, mieste, šalyje ir regione. Galiausiai, kaip atverti naujos scenos galimybes kūrėjams ir žanrams. Tai teatras turintis potencialą kalbėti ne tik klaipėdiečiams, klaipėdiečių lūpomis apie Klaipėdą, bet tapti atvira kūrybine erdve.
Kokias vizijas ir prioritetus norėtumėte matyti formuojant KVMT meno politiką artimiausiais metais?
Gal nuskambės ir radikaliai, bet dar vieno repertuarinio teatro su didžiaisiais pagrindinių klasikos veikalų pavadinimais nereikia. Klaipėdos istorija pati diktuoja keletą krypčių. Pirmiausia, jungtis su Baltijos jūros regionu. Antra, šiame mieste nedidelį pėdsaką paliko Richardas Wagneris. Žinoma, gilintis į jo kūrybą yra milžiniška užduotis, reikalaujanti trupės pajėgumų ir dedikacijos, noro tobulėti ir pažinti šį kūrėją. Tačiau Lietuvoje R. Wagnerio kūryba nėra labai aktyviai pristatoma, dėl to turime didžiulę spragą mūsų repertuaruose ir muzikinio teatro suvokime apskritai. Klaipėdoje yra R. Wagnerio veikalų statymo patirties, o dar kokio atgarsio susilaukė „Skrajojantis Olandas“. Būtina augti po truputį, pavyzdžiui praeitos vasaros „Lohengrinas“ sveikintinas. Taip, šis veikalas nėra pats palankiausias „karpymui“, tai pastebėjo ir kai kurie kritikai, tačiau siekis prisiliesti prie šio veikalo, dirigento Gintaro Rinkevičiaus pakvietimas ir rezultatas buvo labai džiuginantis. Linkiu ir toliau tęsti, imtis kitų šio kompozitoriaus veikalų, jų ištraukų, ieškoti pateikimo formatų.
Taip pat yra ir daugiau kitų kompozitorių kūrinių, kurie mažiau žinomi ir nestatomi Lietuvoje, bet puikiai tiktų KVMT scenai. Kita kryptis – šiuolaikinė muzika, opera, kameriniai pastatymai, bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis, nepriklausomais kūrėjais. Lietuvoje per mažai bendradarbiaujame tarp institucijų, atrodo, kad šalia esančias įstaigas dėl skirtingo pavaldumo ar biudžeto tarsi skiria didžiulė siena. Ir ši gynybinė pozicija net neakivaizdžiai palaikoma, įrėminta biurokratijos. Todėl įkvepiančiai atrodo KVMT bendradarbiavimas su Klaipėdos kameriniu orkestru statant G. F. Hendelio operą „Julijus Cezaris“. Labai tikiuosi, kad tokių projektų bus ir daugiau.
Kokie pokyčiai ar naujos iniciatyvos, Jūsų manymu, galėtų labiausiai sustiprinti teatro pozicijas Lietuvoje ir tarptautinėje erdvėje?
Šie klausimai – giminingi. Ir aš į juos abu atsakysiu panašiai. Jeigu reikėtų apibendrinti keliais raktažodžiais, tai augimas ir atsivėrimas. Kaip meno tarybos nariui aktualu suprasti kaip teatras toliau formuos savo identitetą ar išdrįs žengti už savo trupės ribų. Tai labai platus klausimas, kurio įgyvendinimui reikia pažvelgti į save labai nuoširdžiai ir giliai, atsakyti į daug klausimų. Svarbu padaryti namų darbus toliau auginant trupę, kūrėjus, orkestrą. Be meninės kokybės mums neteks kalbėti apie pozicijas tarptautinėje erdvėje. Repertuaras, meninė kryptis – viena. Bet pastaruoju metu matome naująją muzikų kartą, besimokančią Lietuvoje ir užsienyje, ieškančius savęs naujuosius menininkus, solistus sukaupusius daug naujos patirties savo studijų metu. Jaunųjų talentų pritraukimas, vieta kūrybai, saviraiškai, bandymams yra svarbi kryptis, kuri Lietuvoje nėra nuosekliai išplėtota, to galėtų imtis KVMT. Auginti dabartinį ir ateities kūrėją, išlaikyti esamą ir atvesti naują klausytoją.
Klaipėdoje tebesiformuoja klasikinės muzikos auditorija, todėl edukacija turėtų lankytojus lydėti kiekviename žingsnyje, tai horizontalus ir integralus procesas. Taip pat naujos auditorijos plėtra, programos siekiančios pritraukti klausytojus nuo pirmosios jų patirties kūdikystėje iki kelionių pas savo auditoriją. Sveikintina, kad teatras imasi lyderystės ir kitur, pavyzdžiui tvarumo srityje, kuri nėra tik madingų sąvokų kratinys, bet atspindi teatro atsakomybę.
Klaipėdos festivalis, vykstantis turizmo sezono pike yra puikus formatas pristatyti jį regiono mastu. Legenda jau sukurta „Skrajojančio Olando“, tad formuojant šio festivalio programą, komunikaciją reikėtų regioninės, tarptautinės dimensijos.
Sukaupėte įspūdingą patirtį dirbdamas tiek simfoniniuose ir operos teatruose, tiek viešosios komunikacijos, lyderystės, tarptautinės kultūros vadybos srityse. Kaip ši daugialypė profesinė patirtis formuoja Jūsų požiūrį į šiuolaikinį muzikos teatrą ir jo vaidmenį visuomenėje?
Pastebiu, kad besikeičiant kartoms, labai daug įstaigų net senas tradicijas turinčiose šalyse permąsto savo vaidmenį visuomenėje ir grįžta prie labai pamatinių klausimų. Pavyzdžiui, ar kaimynystėje gyvenantys žmonės žino, kad šalia jų yra teatras, ar žino kas ten vyksta, ar jaučiasi laukiami. Šie klausimai nesusiję su menine kartele, veikiau su dialogu ir būdų papasakoti, aktualizuoti savo veiklą paieška. Labai daug pastangų dedama kantriai aiškinant ką mes darome, kodėl tai svarbu, nepaliekant vietos savaime suprantamiems dalykams ar prielaidoms. Ieškoma daugiau jungčių su švietimu, mokyklomis, skirtingomis socialinėmis grupėmis. Kuriamos strategijos dėl prieinamumo didinimo. Manau tai labai svarbu. Kuo labiau elitizuosime meną, tuo mažiau šansų pasiekti savo auditoriją. Politiniame lygmenyje, finansavime vis daugiau neužtikrintumo, mes manėme, kad iki mūsų šalies ši populizmo banga neatsiris. Bet atsirito. Jeigu nekursime tvirto ryšio su savo publika, nebūsime jai reikalingi, tuomet išnyksime.
Kokias sukauptas gerąsias praktikas norėtumėte perkelti į KVMT meno tarybos veiklą? Kokį indėlį tikitės palikti dirbdamas KVMT?
Nuo pirmos akimirkos, kai teatro vadovė Goda Giedraitytė pakvietė prisijungti prie KVMT meno tarybos skatinau kuo labiau išnaudoti mus, mūsų patirtį, įtraukti į diskusijas, sprendimus. Meno taryba daug įgaliojimų neturi, tačiau joje susitinka profesionalai, turintys skirtingų patirčių, vizijų, matymo kampų. Juolab, kad teatrą matau ne iš įstaigos vidaus, o kiek iš šalies. Aš visiškai pasitikiu teatro administracija ir mielai prisidėsiu prie teatro veiklos kuo tik galėsiu būti naudingas.
Kalbino Žaneta Skersytė
