Šokio trenerė Margarita Rimaitė – jauna, energinga ir kūrybinga šokio profesionalė. Net 17 metų ji pati profesionaliai šoko, dalyvavo Lietuvos ir tarptautinėse varžybose, tapo daugkartine čempionatų finalininke bei prizininke. Stiprus charakteris, užsispyrimas ir gebėjimas visiškai įsijausti į judesį Margaritos išskirtinumas – kiekvienas jos pasirodymas palikdavo žiūrovams neišdildomą įspūdį, o šiandien ši patirtis atsispindi ir jos mokinių pasirodymuose, kuriuose judesiai virsta istorijomis.
Jau septynerius metus Margarita dirba šokių trenere – šį kelią ji pasirinko dar mokydamasi vienuoliktoje klasėje. Šiuo metu ji dirba sportinių šokių klube „Žingsnis“ Klaipėdoje, taip pat moko vaikus, paauglius ir suaugusiuosius įvairiuose Klaipėdos ir Plungės darželiuose bei mokyklose. Klaipėdoje ji veda paauglių šiuolaikinio ir „show dance“ grupes, paauglių bei moterų „Solo Latino“ užsiėmimus, o Plungėje dirba su vaikų šiuolaikinio ir sportinių šokių grupėmis, pradedančiaisiais bei mišriomis moterų „Solo Latino“ grupėmis, taip pat moko šokti suaugusiųjų poras.
Margaritos veikla aktyviai matoma ir renginių bei koncertų erdvėse. Ji su savo šokėjais dalyvauja Kretingos ir Klaipėdos šventėse, koncertuoja su žinomais Lietuvos atlikėjais – Diamond, Žilvinu Žvaguliu, Egidijumi Sipavičiumi, grupe „Du“ bei kitais. Ne mažiau svarbi jos veiklos dalis – edukaciniai pasirodymai mokyklose, kur ji supažindina vaikus su šokio pasauliu ir savo profesija.
Būdama trenere, Margarita Rimaitė siekia, kad kiekvienas mokinys atrastų savo unikalumą šokyje, įgytų pasitikėjimą savimi ir išmoktų mėgautis judesiu. Plačiau šiame interviu.
Augai menininkų šeimoje – kokią vertybę ar požiūrį iš tėvų išsinešei į savo gyvenimą ir darbą? Tavo sesė taip pat kūrybiška?
Augau kūrybos ir muzikos apsuptyje – mano šeimoje visi vienaip ar kitaip susiję su menu. Mama Kristina Rimienė – chorvedė, visa širdimi atsidavusi muzikai ir žmonėms, tėtis Alvydas taip pat baigęs chorvedybą ir iki šiol dainuoja Kretingos rajono kultūros centro Kamerinio choro „Kristale“, kuriam vadovauja mano mama. Nuo mažens mačiau, kaip mūsų namuose skamba muzika, kaip repeticijos, koncertai ir dainos tampa gyvenimo dalimi. Net senelis Vytautas Jazdauskas buvo tikras muzikantas – grojo būgnais, pianinu, saksofonu, o močiutė, nors ir ne muzikantė, visada kūrė grožį savo rankomis.
Iš tėvų išsinešiau labai daug: pagarbą menui, kūrybiškumą, gebėjimą mąstyti laisvai ir drąsą eiti savo keliu. Jie mane visada palaikė, skatino nebijoti kurti, išreikšti save ir daryti tai, kas teikia džiaugsmą. Šeimoje išmokau, kad kūryba – tai ne tik darbas, o gyvenimo būdas, leidžiantis būti savimi.
Mano sesė paulina taip pat labai kūrybinga – ji lanko meno mokyklą, puikiai dainuoja ir, manau, paveldėjo tą patį meilės muzikai jausmą kaip mūsų mama ir tėtis. Žiūrėdama į ją, matau, kad kūrybiškumas mūsų šeimoje tęsiasi toliau.
Ar kada jautei spaudimą tęsti kūrybinį kelią, ar tai visada buvo natūralus pasirinkimas?
Niekada nejutau spaudimo tęsti kūrybinį kelią – viskas mano gyvenime vyko labai natūraliai. Kūryba šalia manęs buvo nuo pat pirmų žingsnių. Dar vaikystėje mane į pirmą šokių klubą atvedė seneliai – būtent jie pirmieji atvėrė duris į muzikinį pasaulį ir paskatino išbandyti save scenoje.
Be to, nuo mažens lankiau pianino ir dainavimo pamokas, kurios padėjo gilinti muzikinę patirtį ir suteikė dar daugiau kūrybinių galimybių.
Tiek seneliai, tiek tėvai visada buvo tie žmonės, kurie mane nuoširdžiai palaikė, džiaugėsi kiekvienu mano pasiekimu ir suteikė galimybę augti bei kurti.
Man kūryba niekada nebuvo prievolė – tai natūralus gyvenimo kelias, kuris atsirado iš meilės, šilumos ir šeimos palaikymo. Kai nuo mažens esi apsupta muzikos, dainų ir žmonių, kurie tiki kūryba, tiesiog kitaip gyventi nebegali.
Kuri tavo, kaip šokėjos karjeros, akimirka Tau iki šiol atrodo pati svarbiausia ar įsimintiniausia?
Man sunku išskirti vieną svarbiausią akimirką, nes kiekvienas pasirodymas, kiekvienas šokis turi savo prasmę ir emocinį svorį. Kiekvieną kartą, kai išeinu į sceną – ar tai būtų varžybos, ar pasirodymas žiūrovams – jaučiu ypatingą ryšį su partneriu ir publika. Tas momentas, kai matai šypsenas, girdi plojimus ir jauti, kad tavo šokis suteikia žmonėms džiaugsmo – man tai pati didžiausia dovana.
Žinoma, labai ryškiai atmintyje išlikę čempionatų finalai. Patekti tarp geriausiųjų visada būdavo didelis „vau“ momentas – tarsi patvirtinimas, kad visas įdėtas darbas ir atsidavimas turi prasmę. Bet, tiesą sakant, man svarbiau ne patys laimėjimai, o tos akimirkos, kai šokis tampa tikru dialogu tarp šokio partnerių ir žiūrovų.
Ypač šiltais prisiminimais išliko paskutiniai mano šokio metai. Su tuometiniu partneriu Renaldu Daugėla turėjome labai stiprų ryšį – scenoje galėjome ne tik šokti, bet ir pasakoti istorijas, perteikti emocijas. Viskas vyko taip natūraliai, lengvai, kad kiekvienas pasirodymas tapdavo ypatingas. Man atrodo, būtent tokie momentai ir yra tikroji šokio esmė.
Po tiek metų šokyje, ar dar būna jaudulio lipant į sceną ar vedant pirmą treniruotę naujai grupei?
Net ir daugybę metų būnant „šokyje“ jaudulys vis tiek išlieka – gal ne toks stiprus kaip pradžioje, bet visada juntamas. Lipant į sceną ar vedant pirmą treniruotę naujai grupei, visada norisi, kad viskas pavyktų kuo geriau – kad žmonėms būtų gera, kad jie pajustų energiją, emociją, kad tai, ką darau, paliktų gražų įspūdį.
Tas jausmas kyla iš noro daryti viską su meile ir atsidavimu. Aš niekada negaliu tiesiog „atbūti“ – man svarbu, kad kiekvienas pasirodymas ar pamoka turėtų šilumos, nuoširdumo ir ryšio. Jaudulys man primena, kad man rūpi – o kol rūpi, tol gyvas ir tikras tas šokis.
Dirbi sportinių šokių klube „Žingsnis“ su žinomais šokio profesionalais – Martynu ir Ramune Kurais, taip pat Kipru ir Lukrecija. Kokia tai patirtis ar bendrystė?
Dirbti su Martynu ir Ramune Kurais, taip pat su Kipru ir Lukrecija man yra tikra dovana. Jie man – tarsi antra šeima. Tai žmonės, kurie ne tik dalijasi savo patirtimi ir žiniomis, bet ir nuoširdžiai rūpinasi, palaiko, pataria, padrąsina. Iš jų mokausi ne tik šokio technikos, bet ir žmogiškumo – kaip būti atsidavusiam, kantriam, įkvepiančiam žmogui.
Martynas ir Ramunė man yra pavyzdys, kaip galima ugdyti šokėjus su meile, pagarba ir aukštais standartais. Jie visada siekia geriausio rezultato, bet kartu išlaiko šilumą ir tikrą ryšį su žmonėmis. Kipras ir Lukrecija – ne tik nepaprastai talentingi, daugkartiniai čempionai, bet ir be galo nuoširdūs, šviesūs žmonės. Dirbti kartu su tokiais vadovais – didelis įkvėpimas ir garbė.
Būtent tokia aplinka – kur profesionalumas dera su žmogiškumu – mane kasdien motyvuoja augti ir dar labiau mylėti tai, ką darau.
Ar skiriasi darbas su vaikais ir suaugusiais šokėjais?
Darbas su vaikais ir suaugusiais iš esmės skiriasi, nes skiriasi žmogaus raidos etapas, motyvacija ir mokymosi būdas.
Dirbant su vaikais svarbiausia yra ne tik technika, bet ir gebėjimas sukurti saugią, įkvepiančią aplinką. Vaikams reikia daugiau struktūros, aiškių metodų, žaidybinio elemento ir nuolatinio paskatinimo. Labai svarbu suprasti jų dėmesio koncentraciją, emocijas, ugdyti discipliną palaipsniui – ne per spaudimą, o per pasitikėjimą ir motyvaciją. Vaikų ugdyme treneris tampa ne tik mokytoju, bet ir autoritetu, pavyzdžiu, formuojančiu požiūrį į darbą, pastangas ir sceną.
Suaugę šokėjai ateina jau su susiformavusiu mąstymu, aiškiais lūkesčiais ir dažnai labai konkrečiais tikslais. Čia svarbus dialogas, sąmoningas darbo procesas, technikos paaiškinimas per supratimą, o ne tik per kartojimą. Suaugusiems itin svarbi pagarba jų patirčiai, individualus požiūris, gebėjimas motyvuoti per įkvėpimą, o ne kontrolę.
Abiem atvejais motyvacija yra esminis faktorius, bet ji veikia skirtingai. Vaikams motyvacija kyla iš emocijos ir ryšio su treneriu, suaugusiesiems – iš vidinio sprendimo, tikslo ir aiškaus progreso matymo. Kiekviena grupė reikalauja skirtingų metodų, bet vienas dalykas visada svarbus – profesionalus, jautrus ir atsakingas vadovavimas.
Ar pastebi, kad skirtingų amžiaus grupių žmonės šokyje ieško skirtingų dalykų?
Taip, tai labai aiškiai pastebima. Skirtingų amžiaus grupių žmonės į šokį ateina su skirtingais poreikiais ir vidinėmis priežastimis. Vaikai dažniausiai ieško judesio džiaugsmo, saugumo jausmo ir priklausymo grupei – jiems svarbu, kad šokis būtų žaidimas, atradimas ir emocija. Paaugliams šokis dažnai tampa saviraiškos forma, būdu išreikšti save, sustiprinti pasitikėjimą savimi ir atrasti savo tapatybę.
Suaugusieji ateina jau su aiškiu poreikiu – vieni nori technikos, struktūros ir rezultato, kiti ieško emocinio išsikrovimo, ryšio su savimi ar net terapinio poveikio. Mano, kaip trenerės, darbas nėra tik išmokyti judesių. Man svarbu pamatyti žmogų – jo amžių, patirtį, vidinę būseną – ir pagal tai kurti treniruotės procesą.
Tikiu, kad šokis gali būti ir disciplina, ir emocija, ir kelias į didesnį pasitikėjimą savimi. Kai šie dalykai susijungia, gimsta ne tik technika, bet ir stipri, savimi pasitikinti asmenybė – tiek vaiko, tiek suaugusiojo gyvenime.
Koks yra jauniausias ir vyriausias žmogus, kuriam esi padėjusi atrasti šokį, ir kuo šie susitikimai Tau įsiminė?
Jauniausi šokėjai, su kuriais teko dirbti, buvo vos trejų metų darželinukai. Tai amžius, kai vaikas dar neturi jokių išankstinių įsitikinimų ar baimių – jis tiesiog ateina judėti, tyrinėti ir džiaugtis. Labiausiai įsiminė jų natūralus smalsumas: kiekvienas judesys jiems yra atradimas, kiekviena pamoka – naujas pasaulis. Tokiuose susitikimuose labai aiškiai matau, kaip svarbu vaikui suteikti saugią, palaikančią aplinką, kurioje jis galėtų drąsiai būti savimi ir pamilti judesį nuo pirmųjų žingsnių.
Vyriausias žmogus, kuriam teko padėti atrasti šokį, buvo apie 65–67 metų. Šis susitikimas paliko ypatingą įspūdį. Nors amžius jau brandus, šokėjos akyse buvo tas pats noras mokytis, smalsumas ir vidinis ryžtas. Ji atėjo ne įrodyti kažką kitiems, o dėl savęs – nes norėjo judėti, jausti muziką ir daryti tai, kas teikia džiaugsmą. Tas nuoširdus stengimasis, atvirumas naujoms patirtims ir džiaugsmas net iš mažų pasiekimų labai įkvepia.
Šie du kraštutinumai – trejų metų vaikas ir suaugusi dama – nuolat man primena, kad šokis neturi amžiaus ribų. Skiriasi tik priežastys, kodėl žmonės ateina, bet pats noras judėti, patirti ir džiaugtis yra universalus. Būtent tai man, kaip trenerei, yra didžiausia prasmė – padėti kiekvienam atrasti šokį taip, kaip jam tuo metu reikia.
Tu mokai moteris Klaipėdoje ir Plungėje zumbos ir solo latino. Ko šokis joms duoda daugiausiai: energijos, drąsos ar moteriškumo?
Mokydama moteris solo latino ir vedama zumbos pamokų dažnai stebiu, kaip šokis gali keisti nuotaiką, kūną ir savijautą. Solo latino pamokose daugiausia dėmesio skiriame kūno lavinimui, plastikai ir grakštumui – čia moteris išmoksta ne tik judėti ritmingai, bet ir atranda pasitikėjimą savo kūnu, lavina lankstumą bei gebėjimą išreikšti save per judesį. Tai tarsi terapija: kiekvienas žingsnis, posūkis ir gestas padeda atsikratyti įtampos, sustiprinti ryšį su savimi ir pajusti tikrą moteriškumą.
Zumba, priešingai, yra daugiau energijos ir sportiškumo šaltinis. Tai pamoka, kurioje galima atsikrauti, užsidegti ritmu, pasikrauti geros nuotaikos ir pajusti savo kūno jėgą. Bet net ir zumbos metu lieka tas pats pojūtis – laisvė judėti, išreikšti emocijas ir tiesiog džiaugtis kūnu.
Galiausiai, tiek solo latino, tiek zumbos pamokos moterims suteikia daugiau nei tik fizinę naudą: tai drąsa, energija, saviraiška ir ryšys su savo kūnu. Šokis tampa erdve, kurioje galima pabūti savimi, išbandyti naujus judesius ir atrasti savo moteriškumą – tai yra didžiausia jo dovana.
Ką Tau pačiai reiškia šokis? Gal galėtum ir nešokti…
Man šokis yra visas gyvenimas. Pradėjau šokti dar nuo trejų metų, kai senelis pirmą kartą atvedė į šokių salę, ir nuo tada jis tapo neatsiejama mano dalimi. Be šokio jaučiuosi lyg slidininkas be slidžių, dviratininkas be dviračio ar rašytoja be plunksnos – dalis manęs tarsi sustotų.
Šokis man suteikia galimybę būti bet kuo. Rumba leidžia įsilieti į meilės istoriją, jausti aistrą ir švelnumą, o energingesnis latino ritmas leidžia išlaisvinti charizmą, stiprybę ir džiaugsmą. Kiekvienas žingsnis, kiekvienas judesys – tai būdas išreikšti jausmus, atsikratyti įtampos ir pažinti save iš naujos pusės.
Šokis man suteikia ne tik judesio laisvę, bet ir vidinę ramybę bei pasitikėjimą savimi. Per jį galiu išgyventi gyvenimo emocijas, suprasti žmones, savo patirtis ir net sudėtingiausias situacijas. Tai daugiau nei hobis ar darbas – tai menas, gyvenimo būdas ir galimybė būti tikra savimi kiekvieną dieną.
Esi sakiusi, kad „šokis – tai poema, o kiekvienas judesys – žodis“. Ar galėtum paaiškinti, kaip ši mintis atsispindi Tavo kasdienybėje su mokiniais?
Skirtingai nei istoriją galima pasakoti žodžiais, šokį pasakoji savo kūnu. Kiekvienas judesys, posūkis ar gestas tampa tarsi žodis, kurį naudojame kurdami savo „pasakojimą“. Dirbdama su mokiniais tai labai aiškiai matau: paprasti žingsneliai tampa sakiniais, o ritmas, emocija ir plastika – visa istorija.
Šokis leidžia išreikšti tai, ko kartais neįmanoma pasakyti žodžiais – džiaugsmą, drąsą, energiją, meilę ar subtilias emocijas. Mano darbas – padėti kiekvienam mokiniui atrasti savo „žodžius“ judesyje ir išmokti kurti savo unikalų pasakojimą, kurį gali perskaityti visi žiūrovai. Kad šokis yra poema, o judesiai – žodžiai, kasdien patvirtina pamokos: čia gimsta tikras kūrybiškumas, pasitikėjimas savimi ir ryšys su muzika.
Kaip manai, ar šokis šiandienos pasaulyje labiau menas, sportas, gal savęs pažinimo būdas?
Man šokis šiandienos pasaulyje yra tarsi trys viename – menas, sportas ir savęs pažinimo būdas. Sportiniai šokiai aiškiai reikalauja technikos, ištvermės ir tikslumo – tai sportas, kurio tikslai aiškūs: parodyti gebėjimus, varžytis ir siekti rezultato.
Tačiau šokis tuo pat metu leidžia išreikšti save, kurti istorijas kūnu ir jausti muziką – čia atsiskleidžia meninė pusė. Galiausiai, kiekvienas, ateidamas šokti, susiduria su savimi: mokosi klausytis kūno, suprasti emocijas, įveikti baimes ir atrasti pasitikėjimą savimi.
Taigi, šokis nėra vien tik sportas ar menas – jis jungia visas šias dimensijas ir tampa unikaliu būdu pažinti save, savo kūną ir emocijas.
Ar tavo bendraamžiai dar mėgsta šokti tiesiog sau – vakarėliuose, klubuose?
Kalbant apie bendraamžius, daugelis vis dar mėgsta šokti „tiesiog sau“ – vakarėliuose, klubuose ar draugų susibūrimuose. Tai primena, kad šokis – ne tik profesija ar disciplina, bet ir universalus džiaugsmo, laisvės ir bendravimo būdas, nepriklausomai nuo amžiaus ar patirties. Net tie, kurie šoka profesionaliai, dažnai randa malonumą tiesiog judėti pagal muziką, neieškodami technikos ar vertinimo.
Koks buvo didžiausias iššūkis Tavo karjeroje – ir kaip tai įveikei?
Didžiausias mano karjeros iššūkis buvo pereinant nuo profesionalaus šokėjo gyvenimo į trenerės kelią. Tai įvyko dvyliktos klasės pabaigoje ir LMTA meno studijų pirmame kurse, kai mano ilgametis šokio partneris išvyko į užsienį. Bandžiau rasti naują partnerį, su kuriuo galėčiau tęsti profesionalią karjerą, bet buvo sunku atrasti žmogų, su kuriuo būtų ne tik panašus techninis lygis, bet ir bendri tikslai bei motyvacija. Šokis, kaip ir bet kuris menas, reikalauja abipusio pasitikėjimo, draugiško ryšio ir bendro siekio tobulėti – tai ne visada lengva suderinti.
Po ilgų apmąstymų supratau, kad tai puiki galimybė pasirinkti kitą kelią – tapti trenere. Nusprendžiau atiduoti visą sukauptą patirtį ir žinias kitiems, padėti žmonėms atrasti šokį taip, kaip atradau pati. Tai leido ne tik augti profesiškai, bet ir nuolat mokytis naujų dalykų – dalyvauti seminaruose, tobulinti metodiką ir perduoti naujausias žinias savo mokiniams.
Šiandien vis dar šoku renginiuose, koncertuose ar kartu su atlikėjais, bet tai jau ne profesionalios konkurencijos kelias, o kūrybinė laisvė. Toks sprendimas leido rasti pusiausvyrą tarp asmeninės aistros šokiui ir ilgalaikės misijos – padėti kitiems atrasti judesio džiaugsmą ir pasitikėjimą savimi.
Jeigu galėtum perduoti vieną žinutę visiems, kurie bijo pradėti šokti – ką jiems pasakytum?
Jeigu galėčiau perduoti vieną žinutę visiems, kurie bijo pradėti šokti, pasakyčiau – nereikia bijoti ir niekada nėra per vėlu pradėti. Šokis gali pakeisti gyvenimą – jis praplečia ribas, leidžia atrasti naujų spalvų, kurias dažnai praleidžiame įsisukę į rutiną: darbas, namai, kasdieniai rūpesčiai.
Žmonės ateina bijodami, abejoja savimi, bet kai žengia pirmą žingsnį, supranta, kiek džiaugsmo, pasitikėjimo ir kūno laisvės gali suteikti judesys. Šokis ne tik lavina kūną, bet ir suteikia energijos, charizmos bei vidinės laisvės pojūtį, kurio dažnai trūksta kasdienybėje. Jis leidžia atsipalaiduoti, išreikšti save ir patirti gyvenimą kitaip – spalvingai, drąsiai, nuoširdžiai. Ir svarbiausia – kiekvienam, nepriklausomai nuo amžiaus ar patirties, šokis gali tapti tiltu į naują savęs pažinimą ir gyvenimo džiaugsmą.
Todėl mano patarimas labai paprastas: pradėkite šokti dabar. Pasitikėkite savimi, leiskite sau atrasti naujus ritmus, judesius ir džiaugsmo lygmenį. Kartais pakanka tik vienos pamokos, kad suprastum – kodėl anksčiau delsėte, kodėl neleidote sau patirti šio stebuklo. Šokis suteikia gyvenimui energijos, spalvų ir vidinės laisvės – ir tikrai verta leistis į šią kelionę.
Agnė Benetytė
