Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras tapo viena iš Europos kultūros institucijų, įsipareigojusių veikti tvariai. Teatro atstovai kartu su penkiolika kitų Europos operos teatrų dalyvauja asociacijos „Opera Europa“ tvarumo programoje, mokydamiesi, kaip savo veikla mažinti poveikį aplinkai. KVMT bendradarbiauja su nacionaliniais operos ir baleto teatrais iš Olandijos, Norvegijos bei Šiaurės operos atstovais, ieškodami sprendimų, kaip integruoti tvarumo strategijas ir užtikrinti „žaliąją“ teatro veiklą.
Europos teatruose tvarumas jau seniai nėra naujiena: gairės, tokios kaip „Žalioji teatro knyga“ (Theatre Green Book), padeda teatre efektyviau naudoti išteklius, rūšiuoti atliekas ir tausoti energiją. Apie tvarumo iššūkius ir galimybes KVMT pasakoja teatro tvarumo koordinatorius Gintaras Pečiura.
Esate aplinkosaugos specialistas iš Kauno. Kaip prasidėjo jūsų veikla Klaipėdoje?
Į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą patekau dėl sutapusio požiūrio į tvarumą ir tinkamų sąlygų šiai vizijai įgyvendinti. Teatras man visada buvo artimas kaip žiūrovui, o kultūra ir menas apskritai visada buvo ir yra svarbi mano gyvenimo dalis.
Ką jums reiškia tvarumas – ar tai labiau profesinė kryptis, ar gyvenimo filosofija?
Tai galima būtų apibūdinti gyvenimo filosofija, virtusia tam tikra profesine užduotimi. Tvarumas man reiškia šiandien gana dažnai girdimą ir tiksliai apibūdinantį principą: dabarties poreikių tenkinimas, nekenkiant būsimų kartų galimybei patenkinti savuosius. Man tai – ne tik teorija, bet ir kasdienis kompasas, vedantis priimant asmeninius sprendimus bei sprendžiant profesinius iššūkius, nuolat ieškant sprendimų, kurie kuria ilgalaikę ir etišką vertę.
Kokia tvarumo koordinatoriaus teatre veikla?
Tai yra dinamiškas darbas, reikalaujantis analitinių įgūdžių, nes tvarumas teatre apima labai įvairius veiklos lygmenis – nuo kūrybos iki vidinių procesų. Didelė darbo dalis yra komunikacija: be nuolatinio bendravimo procesai sklandžiai nevyktų, tiek renkant duomenis, tiek priimant sprendimus, reikalingas visų indėlis. Būtent per komunikacinę prizmę siekiu darbuotojų įtraukties, kuri užtikrina kiekvieno teatro nario atsakomybę ir prisidėjimą prie ilgalaikių tvarių pokyčių.
Su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduriate?
Mano nuomone, pagrindinis iššūkis yra pusiausvyros ieškojimas tarp kūrybinės laisvės ir tvarumo atsakomybės. Tačiau svarbu suprasti, kad tvarumo diegimas visais lygmenimis iš esmės yra sudėtingas bet kurioje organizacijoje, nes reikalauja finansams ir dažnu atveju laikui imlių pokyčių. Esminiu uždaviniu tampa žiedinės ekonomikos principų įdiegimas, kuris leistų derinti meninę viziją su ilgalaike atsakomybe tvarumo požiūriu.
Ar turite konkretų planą, kaip teatrui mažinti poveikį aplinkai?
Tiesą sakant, konkretaus galutinio plano, kaip paversti teatrą tvaresniu, nei jis yra dabar, dar neturime. Tačiau tai yra pagrindinė mūsų misija: šiuo metu su kolegomis intensyviai dirbame, analizuojame duomenis ir remiamės tarptautinėmis gairėmis, tokiomis kaip „Žalioji teatro knyga“ (Theatre Green Book), kad artimiausiu metu suformuotume aiškią ir kartu realistišką strategiją KVMT teatrui.
Kaip tvarumo principai dera su teatro menine kūryba, kurioje dažnai reikia fantazijos, naujų dekoracijų, kostiumų, scenografijos sprendimų?
Tvarumo principai su teatro menine kūryba tikrai gali derėti. Svarbu požiūris, kad šie principai nebūtų laikomi apribojimais, bet veiktų kaip tam tikra kūrybinė inspiracija. Ieškodami naujų būdų, kaip naujai panaudoti ar perdaryti esamas medžiagas, ieškoti scenografijoje konceptualumo vietoj gausos bei energetiškai efektyvių sprendimų, mes skatiname išradingumą ir ne visada tradicinius scenografijos sprendimus. Mes planuojame perimti tarptautines praktikas, nes mūsų gaires apibrėžianti „Žalioji teatro knyga“ yra paremta realiais, veikiančiais Europos teatrų pavyzdžiais.
Kodėl, jūsų nuomone, tvarumas svarbus Klaipėdai – uostamiesčiui, kur jūra ir gamta yra tokia didelė tapatybės dalis?
Klaipėdoje tvarumas yra itin svarbus, nes miestas neatsiejamas nuo išskirtinės gamtos. Kadangi esame apsupti tokio unikalaus paveldo, kaip Kuršių nerija ir Kuršių marios, tvarumo principų integravimas tampa natūraliu būdu išsaugoti mūsų ekosistemas. Jei uostamiestis, kuris yra ekonominis ir logistinis mazgas, imasi tvarumo iniciatyvų, tai tampa ypač svarbus signalas ne tik šalies mastu, bet ir tarptautiniu lygiu. Teatras, kaip kultūros lyderis, gali rodyti tikrai gerą pavyzdį – ne tik sumažinti savo poveikį aplinkai, bet ir per meną atkreipti visuomenės dėmesį į šiuos esminius tvarumo klausimus, kurie yra neatsiejama Klaipėdos tapatybės dalis.
Kuo tvarumo idėjos teatre gali prisidėti prie platesnio visuomenės pokyčio?
Teatras turi milžinišką potencialą prisidėti prie visuomenės pokyčio, nes jis daro poveikį emociniu ir vertybiniu lygmeniu. Tvarumo idėjos gali tapti apčiuopiamos ir įkvepiančios per siužetą, scenografiją ar kostiumus, skatindamos žiūrovus ne tik mąstyti, bet ir keisti elgseną. Kalbant apie asmeninį vaidmenį, esu specialistas, siekiantis prisidėti savo žiniomis ir darbu prie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro tvarumo kelionės.
Kaip, jūsų nuomone, prie tvarumo teatre gali prisidėti žiūrovai?
Žiūrovai prisideda sąmoningais pasirinkimais, pavyzdžiui, rinkdamiesi ekologišką transportą atvykstant, vienkartinės taros atsisakymą teatro erdvėse bei atsakingą atliekų rūšiavimą. Tačiau ne mažiau svarbu yra tai, kad žiūrovai gali tapti mūsų tvarumo ambasadoriais, skleisdami žinią bendruomenėje. Kartu su vertybiniu palaikymu ir grįžtamuoju ryšiu, teikdami pasiūlymus bei palaikydami spektaklius su tvarios kūrybos idėjomis, jie gali skleisti žinią platesniame kultūros lauke, skatindami mus ir toliau nuosekliai dirbti šia kryptimi.
Kas jus labiausiai įkvepia?
Labiausiai įkvepia galimybė daryti ilgalaikį pokytį ir matyti, kaip kūrybinė laisvė derinama su atsakingu požiūriu į aplinką. Tai nėra vien formalumas, o naujos teatro kultūros kūrimas, kurio rezultatas galėtų tapti išties geru modeliu kultūros sričiai ir bendruomenei.
Kaip manote, ar įmanoma, kad vieną dieną teatras taptų visiškai „žalias“ – nuo scenos iki administracijos veiklos?
Taip, tikiu, kad visiškai „žalias“ teatras yra įmanomas pasiekimas. Būti „žaliu“ reiškia pasiekti neutralų anglies pėdsaką ir savo veikla neprisidėti prie klimato kaitos. Tam reikia strateginio požiūrio, įtraukiant tvarumo sprendimus į visus procesus, bet ryžtas ir pavyzdžiai Europoje rodo, kad tai yra pasiekiama ateitis.
Jei reikėtų tvarumą apibūdinti vienu žodžiu ar metafora – kas tai būtų jums?
Tokia metafora man būtų „subrendęs medis“, nes medžio vaizdinys apima esminius principus: jis simbolizuoja ilgaamžiškumą ir nuoseklų augimą, būtiną ilgalaikiam poveikiui, stabilumui, o ne greitai ir chaotiškai plėtrai. Antra, medis yra vientisos sistemos pavyzdys (šaknys kamienas, šakos, lapai), tai reiškia, kad visos dalys – ekonominės, ekologinės ir socialinės – yra tarpusavyje priklausomos ir turi būti tvarios pusiausvyros būsenoje. Galiausiai, medis atspindi grįžtamąjį ryšį ir ciklą, nes jis ne tik pasisavina išteklius, bet ir suteikia naudą aplinkai (deguonį, šešėlį ir kt.), atspindėdamas žiedinės ekonomikos principus ir idėją, kad organizacija turi ne tik vartoti, bet ir duoti atgal aplinkai ir bendruomenei.
Gal turite asmeninių tvarumo ritualų kasdienybėje, kuriuos galėtumėte rekomenduoti kitiems?
Asmeniniai ritualai yra esminė tvarumo dalis, nes jie įrodo, kad pokyčiai prasideda nuo mūsų pačių sprendimų. Man svarbiausias principas – „mažiau yra daugiau“: prieš bet kokį pirkimą visuomet stabteliu ir įvertinu, ar tikrai to reikia ir ar tai yra tvari alternatyva, taip išvengdamas nereikalingo vartojimo. Jei jau tenka pirkti naują daiktą, visuomet atkreipiu dėmesį, ar jis turi ekologinius sertifikatus, susijusius su aplinkos apsauga, tvarumu ir atsakingu išteklių valdymu. Taip pat, nors ir ne visada pavyksta, stengiuosi su savimi turėti daugkartinį puodelį gėrimams, ypač ilgesnėse kelionėse automobiliu, kuomet perkama kava ar arbata iš degalinių, ir taip neskatinti vienkartinių puodelių naudojimo.
Žaneta Skersytė
