„Dažniausias klausimas archeologams, tai kiek aukso randate?“ – pažinimo duris į archeologų profesinę virtuvę juokaudama atveria dr. Elena Pranckėnaitė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotoja, jau daugiau nei du dešimtmečius istorijos liudijimų ieškanti po vandeniu. „Kitas stereotipinis archeologų įsivaizdavimas: kad jie tik kasa. Povandeninės archeologijos sritis Lietuvoje apskritai mažai žinoma, tad vis sulaukiame klausimų: ko ir kur jūs ieškote? Žmonėms povandeninė archeologija dažniausiai asocijuojasi su nuskendusiais lobiais ir laivais giliose, skaidriose jūrose”,– pasakoja archeologė. Su ja ir neriam į lietuviškos povandeninės archeologijos gelmes.
Neseniai žiniasklaidoje nuskambėjo žinia, jog upėje radote sovietmečiu pradingusį Birštono miesto simbolį – „Banginuko” skulptūrą.
Birštono simbolis niekur nebuvo dingęs ar išplaukęs. Ir mes, kaip archeologai, tik padėjom patikslinti jo buvimo vietą. Vietiniai žinojo, kad jis yra upės vagoje ar pakrantėje. Tik dėl pasikeitusio upės kranto ir vandens lygio jo lokacija nebuvo iki galo aiški. Su kolega Roku Kraniausku patikrinom vietovę ir radom jį dumble, net ne vandeny, drumzlinam Nemuno užutėkyje. Dėl dumblo mums jo nepavyko nufotografuoti, bet fiksavom jo koordinates.
Stereotipus, kaip dažnu atveju įsivaizduojama archeologija, jau išsiaiškinome. Ar toks požiūris jūsų neerzina?
Nė kiek. Smagu, kad žmonės apskritai žino, kad yra tokia archeologija, kad archeologų darbas atpažįstamas, nors ir taip paprastai – kasa, ieško ir randa.
Jūsų atveju dar ir nardo. Po vandeniu dirbančiam archeologui turbūt reikia papildomų kvalifikacijų ar net fizinių duomenų. Juk ne kiekvienas gali nerti ir tokius krūvius pakelti? Vandens slėgis, baimės…
Galbūt ne kiekvienas, nors ypatingo fizinio pasiruošimo nereikia. Tam yra nardymo kursai. Jie tokie pat svarbūs kaip vairavimo kursai norintiems vairuoti automobilį. Juose išmokstama elgtis situacijose „kas būtų, jeigu būtų…“. O prie vandens slėgio priprantama. Aišku, dirbti po vandeniu nėra labai paprasta. Būna tamsu, būna šalta, būna gilu, būna srovės ar bangos. Visada neri su savo baime, bet ta lengva baimė įjungia ir tam tikrą savisaugos režimą. Gražiausias momentas, kai oro sąlygos geros, tu neri ir gali mėgautis nesvarumo būsena: lėtai kvėpuoji, viską matai, tai tarsi meditacija ir darbas tiesiog pavirsta malonumu.
Skamba tarsi pramoga ir atostogos.
Povandeninėje archeologijoje nėra lengvabūdiškumo ar nutrūktgalviškų sprendimų. Būna tokių situacijų, kai tu supranti, jog reikia palaukti geresnio oro, pailsėti, geriau pasiruošti. Po vieną nenardom, mažiausiai po du. Neriant visada turime aptartą planą, kokia kieno užduotis. Pavyzdžiui, žinom, kad ežero dugne yra luotas. Mes turim panerti, surasti, išmatuoti jo ilgį, aukštį, plotį, vienas deda liniuotę ir pasitraukia iš radinio zonos, kitas fotografuoja, po visko grįžtam. Kai dar tik vyksta objektų paieškos, dirbam pagal kitokią veiksmų seką: neriam, vizualiai žvalgom dugną, tikrinam pasirinktą teritoriją tam tikruose gyliuose, žymim išžvalgytą plotą ir tuomet tęsiam žvalgymą naujuose.
Ežerai draugiškesni nei jūra
Kiek metų jūs nardote šiame reikale?
Pradėjau nardyti 2001 metais. Kitąmet jau bus ketvirtis amžiaus.
Ar skaičiavot, kiek ežerų ir upių su kolegomis esat „patikrinusi”?
Beveik šimtą. Esu priskaičiavusi 95 vandens telkinius. Tai ir ežerai, ir upių atkarpos. Į kai kuriuos teko grįžti ir ne vieną kartą.
Kiek dar likę vandens telkinių, kuriuos knietėtų patikrinti?
Man regis, Lietuvoje esama per pusantro tūkstančio ar dar daugiau ežerų ir mažesnių ežeriukų, jau nekalbant apie upių vagas. Teritorijų povandeniniams žvalgymams yra labai daug.
Esat iš kilusi iš ežerų krašto, Molėtų rajono. Iš čia ta trauka vandeniui?
Esu kilusi iš kaimo Molėtų rajone. Mano vaikystė praėjo šalia nedidelio ežero, todėl žvejoti, maudytis, plaukioti ir nardyti buvo natūralūs dalykai.
Tad gal neatsitiktinis ir profesijos pasirinkimas?
Tiesą pasakius, archeologija nebuvo mano vaikystės svajonė. Buvo momentas, kai norėjau studijuoti teisę ir būti kaip Elė Makbyl iš tuo laiku populiaraus serialo. Gal dešimtoje klasėje atėjo mintis, kad galbūt visai įdomu būtų studijuoti archeologiją. Po to prioritetai persidėliojo dar kitaip, buvo minčių apie klasikinę filologiją, bet galiausiai aplinkybės „nuplukdė“ į archeologiją. Studijos Vilniaus universitete man labai patiko. Patiko praktikos, archeologiniai tyrimai, kol Plateliuose keliai suvedė su profesoriumi Vladu Žulkumi. Jis čia, Klaipėdoje, jau buvo sukūręs stiprią povandeninės archeologijos mokyklą. Ten kaip ir netikėtai staigiai patekau į nardytojų kursus, gavau nardymo sertifikatą. Kai apsisprendžiau pradėti doktorantūros studijas, jau žinojau, kad disertacija bus iš povandeninės archeologijos srities. Tuomet atvažiavau į Klaipėdos universitetą.
Lietuvos povandeninės archeologijos tėvu vadinamo prof. Vlado Žulkaus tyrimų fokusas yra jūra, jūsų – gėlų vandenų telkiniai. Ar yra skirtumas?
Jūroje nėriau vos kelis kartus. Gal man šiek tiek baugokas tas didelis vandens telkinys, kur erdvės didelės, dažnai aplink nėra aiškių orientyrų. Ežeruose ar upėse lengviau susiorientuoti pagal augmeniją, kur krantas, koks gylis. Ir tie gyliai iki 20 metrų – man pakankami. Aš gal ir norėčiau jūrinės patirties, bet kiek yra buvę progų, jos neįvykdavo dėl kokių nors netikėtų aplinkybių. Ir jeigu reikėtų rinktis, kur dirbti, prioritetą skirčiau vidaus vandenims. Čia turiu daugiau patirties.
Kodėl?
Man asmeniškai ežerai yra „draugiškesni” : daugeliu atvejų kranto liniją ir čia vykusio gyvenimo liudijimus galima tikėtis rasti netoli kranto, nedideliuose iki 15-20 m gyliuose. Jeigu reikia tęsti tyrimus, gali grįžti ir tyrimų vietą ir rasi mažai pakitusią. Kitaip jūroje. Dėl srovių formuojamų sąnašų, staigios dugno kaitos ir po neilgo laiko tarpo, gali būti, kad objekto vieta pakitusi ir netgi visai padengta smėliu ir sunkiai vėl identifikuojama. Nebent pati jūra panorės ir vėl, pavyzdžiui, po audros atvers sąnašų sluoksnį.
Kiekvienas radinys – unikali istorija
Apie rastus aukso lobius Jūsų neklausiu, bet kas jums yra tas radinys, kurį aptikus trykšti džiaugsmu: man pavyko, aš padariau?
Kalba turėtų būti ne apie vieną daiktą, o apie objektą – rastas ežero gyvenvietes. Pirmoji buvo Luokesų ežere. Ji yra maždaug už penkiolikos kilometrų nuo mano gimtinės. Kolegos Rokas ir Mantas, Zenonas dirbo joje, o mes su kolege plaukėm kito kranto link ir aptikom antrąją gyvenvietę. Ji iki tol nebuvo žinoma. Kai supratom, kad tai yra tai, o dar kai sužinojom datą… Šeši šimtai metų prieš Kristų, vėlyvojo bronzos amžiaus reliktai, gal tai ir buvo tas radinys, kuris inspiruoja dirbti, tęsti tyrimus, ieškoti toliau. Mes, archeologai, sakom, kad yra žmonės, prie kurių „limpa“ radiniai. Aš nesu iš tų, bet vis pavyksta atsidurti ten, kur ką nors randu. Apskritai, norint rasti, reikia ieškoti, dirbti ir kuo daugiau laiko praleisti po vandeniu.
Taip per atsitiktinumą, tiesiog žvalgant ežerą ir aptikot karį su kardu?
Asvejos ežere buvo surasti ne vieno, bet dviejų karių palaikai. Dirbom su rekreaciniais narais, žvalgėm dugną. Pirmojo kario palaikai buvo senojo tilto, vedusio į Dubingių piliavietę, juostoje, tarp tilto polių. Palaikai neišjudinti, nors gulėjo po plonu dumblo sluoksniu. Šalia radom kardą, peilius su odinėmis makštimis, gerai išlikusius odinius batus. Palaikus iškėlėm ir perdavėm antropologiniams tyrimams. Objektas unikalus, kadangi, tai nėra laidojimo vieta, o pavieniai palaikai. Kitoj ežero daly, kur irgi yra buvęs tiltas, šalia išlikusių polių, radom dar vienus palaikus. Tiesa, jie ne taip gerai išlikę, bet ir čia šalia individo surasti ginklai ir aprangos detalės. Spėjam, jog čia XIV-XV a. buvo tiltas. Radiniai tikrai unikalūs ir ne tokie dažni, todėl galutinėms interpretacijoms reikia platesnių tyrimų.
Norite pasakyti, kad iškeltas radinys nėra baigtinė istorija ir reikia turėti kantrybės sulaukti tęsinio?
Iš kiekvieno nėrimo, kuriame ką nors randi, gimsta istorinis pasakojimas. Tik nuo tavęs priklauso, kiek tu išplėtosi radinio istoriją, kiek tu atseksi laiko kontekstą, aplinkybes. Net pats neišvaizdžiausias radinys gali papasakoti labai daug.
Džiaugsmas veržiasi burbulais
Pagalvojau, kad jūs, povandeniniai archeologai, neturit privilegijos pakrykštauti ką nors reikšminga atradę, negalit pašokinėti iš džiaugsmo…
Krykštaujam į kvėpavimo reguliatorių! Visas mūsų džiaugsmas išsireiškia per burbulus. Tam tinka ir ženklų kalba. Kalbėti po vandeniu, naudojant specialias kaukes, taip pat galima, bet mes jų nenaudojame. Apskritai, archeologijoje pastaruoju metu daug technologinių pokyčių ir naujovių, kurios padeda gauti maksimalius mokslinius duomenis, nepaveikiant, nesugadinant tiriamo objekto. Kai prisimeni pradžią, kuomet net povandeninis fotoaparatas buvo retenybė ir prabanga, technologinis pokytis yra neįtikėtinas.
Ar tiesa, kad vanduo kai kuriems reliktams yra palankesnė terpė išlikti šimtmečius nei žemės gruntas?
Šlapioj aplinkoj labai gerai išsilaiko organinės medžiagos – medis, kaulas. Sausam grunte jie laikui bėgant suirtų. Čia turbūt ir pasimato povandeninės archeologijos svarba. Tyrimai po vandeniu suteikia labai daug naudingos medžiagos ne tik archeologams, bet ir įvairiems tarpdisciplininiams tyrimams (archeobotanika, zooarcheologija, absoliutus datavimas ir kt.).
Bet po vandeniu aptiktus artefaktus, ypač didelių gabaritų, sudėtinga iškelti.
Ir nereikia kelti to, kam negresia sunaikinimas. Povandeninio kultūros paveldo objektų iškėlimas iš vandens yra labai sudėtingas procesas. Jeigu mes, pavyzdžiui, norėtume iškelti laivą, sunku įsivaizduoti, kokie didžiuliai būtų konservavimo, restauravimo kaštai. Ir tarptautinė teisė įpareigoja tokius radinius saugoti po vandeniu ir „nekankinti jų deguonimi“. Juolab kad Lietuvoje dar nėra akivaizdžios grėsmės, kad į povandeninių objektų vietas įžengs ar jas negrįžtamai sunaikins, pavyzdžiui, inžinerinių tinklų ar kitos statybos.
Ar nardydami randat šių laikų civilizacijos ženklų?
Taip. Randam nemažai šiuolaikinių šiukšlių. Negali sakyti, kad daug, bet iškart matosi vietos, kur žmonės mėgsta poilsiauti. Bet tai rodo, kad ir šių dienų žmonėms patinka vanduo, patinka leisti laiką prie upių ir ežerų. Čia vyksta tiek pat veiksmo, kaip ir tolimoje praeity.
Tai kada vėl po vandeniu?
Lietuvoje komfortiškas nardymo sezonas nėra ilgas. Jis gali tęstis 4-5 mėnesius, tad gero darbinio laiko turim nedaug. Žiemą nardyti šalta, nors, dėl klimato kaitos, ledo pastaraisiais metais jau beveik ir nebūna. Vasarą vidaus vandenyse nardyti irgi ne visuomet patogu – matomumą riboja dumblių žydėjimas. Mums palankus ankstyvas ruduo, kai gamta bunda ar pradeda ruoštis žiemai ir ežerai išskaidrėja.
TIK FAKTAI:
Povandeninių tyrimų centras, vykdantis archeologinius tyrimus Baltijos jūroje, Kuršių mariose, Platelių ežere, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute įsteigtas 2003 m., nors povandeninės archeologijos srityje kryptingai dirbama nuo 1986-ųjų, kuomet buvo pradėti sistemingi žvalgymai ir archeologiniai tyrimai Platelių ežero dugne.
Centro įkūrėjas ir jo ilgametis kuratorius – prof. habil. dr. Vladas Žulkus, pagarbiai vadinamas Lietuvos povandeninės archeologijos tėvu. Centro mokslinę veiklą tęsia dr. Elena Pranckėnaitė, technines užduotis atlieka patyręs naras instruktorius Valerijus Krisikaitis.
Baltijos jūroje ir Kuršių mariose povandeniniai archeologiniai tyrimai vykdomi moderniais prietaisais. Naudojant sonarą, nuskendę laivai ir kiti objektai yra fiksuojami nepanėrus. Detalesnei informacijai gauti yra organizuojami nėrimai, per kuriuos aptikti objektai yra tiriami naudojant vandens siurblius, braižomi, matuojami, fotografuojami, filmuojami, imami jų mėginiai.
Kalbėjosi Daiva Valaitytė
Nuotraukoje:
Luokesų gyvenvietės tyrimai. Iškeliamas medinis irklas. A. Zalepūgienės nuotr.
