renginiai Klaipėdoje
Žolinė yra gamtos virsmas, nes pažymi natūralų gamtos ciklo lūžį – nuo augimo ir žydėjimo prie brandos, derliaus ir pasiruošimo poilsiui (žiemai). Senovėje šventė buvo siejama su motinos žemės vaisingumu, o vėliau krikščioniškoje tradicijoje susieta su Švč. Mergelės Marijos ėmimu į dangų – taigi ir dvasine transformacija. Artėjančios Žolinės proga rugpjūčio 9 d. 13 val. Pilies muziejaus konferencijų salėje (Priešpilio g. 2, Klaipėda) bus pristatoma jaunosios kartos Klaipėdos menininkės Simonos Česnauskytės juodosios keramikos paroda „VIRSMAS / TRANSFORMATION“. Vazų pavidalo darbuose VIRSMAS plevena, liejasi įvairiomis formomis. Ši sąvoka išsiplečia iki tarptautinio (angl.) transformation ir įgyja ne tik ritualuose įprasmintą, bet ir atsitiktiniuose žmogaus gyvenimo etapuose atsirandančią kitimo jėgą, kuri gali tapti nauju savęs pažinimu bei gyvenimo, kūrybos etapu.
Dailės kūrinius pristatanti jauna autorė kviečia į patirtinę kelionę su savo vidiniu aš. Kiekvienas darbas – tai skirtingų emocinių būsenų išraiška ir simbolinis žmogaus pasaulis, kuriame atsiveria unikalios žmogaus emocinės patirtys. Jas autorė vadina VIRSMAIS / TRANSFORMATION. Kūrėjos dekoratyvinės taikomosios dailės kūriniai kalba apie autentišką žmogaus buvimą, kuris yra pažeidžiamas, bet išdidus. Menininkė kviečia sustoti ir susimąstyti: kas yra žmogaus emocinis pamatas, kur slypi mūsų vertybių šaknys?
Jaunosios kartos atstovės darbuose užkoduotos idėjos – tai nebylūs prisilietimai prie vidinių būsenų, kurių neišsakome. Svarbūs akcentai parodoje skiriami pasaulio pirmapradiškumui. Kūrybinių impulsų menininkė randa japonų wabi-sabi filosofijoje, kur vertinamas netobulumas, laikinumas, tylus paprastumas. Autorė kviečia susimąstyti apie tai, kas nugula mūsų gyvenimuose: išdrįsti pažvelgti į savo asmenines patirtis, emocijas, sprendimus, kurie kaupiasi ir formuoja kiekvieno iš mūsų vidinę struktūrą. Šios asociacijos išreiškiamos per medžiagiškumą. Darbai, kurių sluoksniai nelygūs, o paviršiaus spalva tamsi, grubi, atliepia pirmapradžius gamtos elementus. Primityvi tekstūra primena ŽEMĘ – tą pirminį pagrindą, iš kurio viskas kyla, skleidžiasi gamtos gyvybė. Artimas ŽEMEI simbolis – KOPA. Smėlio kalvos atitikmenį siekta sukurti maišant juodą ir šviesią akmens masę. „Kaip smėlio KOPOS formuojasi laike, taip ir mes patys, klodami sluoksnį po sluoksnio, lipdome savo tapatybę“, – teigia autorė. LIEPSNOS asociacija sutapatinama su prigimtine „liepsnojančia“ emocija – pykčiu, kuris kaip liepsna naikina visa, kas aplinkui. Tačiau pyktis gali virsti ir teigiama energija kaip Heraklito ugnis, kuri ne tik naikina, bet ir išgrynina, suardo tai, kas sustingę, kad atvertų naują tvarką. Autorė vadovaujasi garsiu filosofo teiginiu: „Kova yra visų daiktų tėvas“. Menininkė teigia, kad ši kova – vidinė, emocinė – palieka randus, bet atveria erdvę VIRSMUI.
Keramikos darbų kūrėja filosofiškai žvelgia į šiandieninę žmogaus būtį. Ji menine kalba išsako būtinybę žmogui apsaugoti savo emocines būsenas, maskuojant jas keliaprasmiškai suvokiamais šydais. Vazų pavidalais sukurti darbai kalba apie būtinybę žmogui saugoti save. Pasak S. Česnauskytės, žmogaus gyvenime itin svarbus pasąmoninis lygmuo. Apie jo reikšmę autorė užsimena pasitelkdama įspaudo ženklą. Juodosios keramikos vazose vizualią formą įgavę „gilūs įlinkimai“, anot kūrėjos, primena žymę, kuri gali atsirasti per akimirką, tačiau lieka ilgam. „Sustingę, neištrinami įspaudai – tai patirtys, ženklai, kurių sąmoningai neįvardijame, bet jie palieka gilų pėdsaką ir kuria tai, kas esame“, – teigia menininkė.
S. Česnauskytės darbai inspiruoja susimąstyti apie prasmingą būtį ir savyje ieškoti kūrybinių impulsų. Ji įsitikinusi, kad kūrybos jėga padeda susivokti, išbūti, be žodžių išsakyti tai, kas veda pirmyn, tampa virsmu į naują gyvenimo etapą. Jaunosios kartos kūrėjos vazų paroda – tai monumentalus pasakojimas apie TYLĄ, kuri ne slepia, o saugo, apie tikrovę, kuri tik nujaučiama. Autorė kviečia nesusiniveliuoti, auginti save, stengtis atverti sielos gelmes ir pažinti tylą savyje.
Renginio aurą ir muzikinį foną kurs Rima Tamo – smuikininkė, kamerinės ir solinės muzikos meistrė. Jos muzikinis kelias, prasidėjęs vaikystėje Pasvalyje, išaugo iki profesionalaus smuiko studijų bei koncertinės veiklos Klaipėdoje ir už jos ribų. Rimos Tamo muzikinės improvizacijos, sukurtos žinomų kompozitorių kūrinių bei Mažosios Lietuvos liaudies dainų temomis, gimsta iš atlikėjos vidinių pajautų ir profesionalios aistros, atliekamos su ypatingu jautrumu ir artistiškumu.
Žolinės proga renginio dalyviai bus vaišinami vaistažolių arbata.
