Liepos 25-osios vakarą, 20 val., Pilies muziejaus salėje vyks dokumentinio filmo „Laisvės švyturiai“ premjera Klaipėdoje. Juosta kviečia žiūrovus pažvelgti į unikalų Lietuvos pajūrio paveldą – švyturius – ne tik kaip į inžinerinius statinius, bet ir kaip į gyvą istorijos, atminties ir pajūrio žmogaus kasdienybės dalį.
Filmo pristatyme Klaipėdoje dalyvaus filmo kūrėjai ir herojai: Aidas Jurkštas, Tomas Jačionis, Denisas Nikitenka, Daiva Bilinskienė. Susitikimą moderuos filmavimo ekspedicijoje talkinusi žurnalistė Agnė Bukartaitė.
Filmo centre – žmonės. Tie, kurie savo gyvenimus susiejo su švyturiais: jų prižiūrėtojai, laivų kapitonai, mokslininkai ir vietos bendruomenės nariai. Kiekviena istorija atskleidžia ne tik buities detales ar istorinius kontekstus, bet ir vidinį santykį su jūra, šviesa ir laiku.
Buvęs tolimojo plaukiojimo šturmanas Aurelijus Armonavičius dar ir šiandien gali papasakoti, kaip tiksliai nustatyti laivo buvimo vietą ir plaukimo kryptį.
„Kai mes pradėjome dirbti, jokių GPS ar palydovinių aparatūrų nebuvo. Buvo pelengas, girokompasas, kompasas, radijo pelengatorius. Laivo grimzlė didelė, mes plaukdavome sąsiauriais kaip gatvėmis, turi plaukti savo keliu, neišklysti. Ir kas mums padėdavo? Mes tik švyturiais naudojomės“, – pasakoja Aurelijus Armonavičius.
Šventosios švyturio prižiūrėtoja Onutė Chmylnikova mena pirmuosius poilsiautojus Šventojoje, kurie aštuntajame dešimtmetyje atrado ramų pajūrio miestelį. Iki tol švyturio prižiūrėtojų gyvenimas sukosi tarp jūros ir didelio namų ūkio.
„Nepatikėsite, aš laikiau tris kiaules, vištų – kokią penkiolika, paskui dar vienu metu broilerių penkiasdešimt prisipirkome. Ir viską pasišėrėm. Dar vėliau ir kralikų buvo… Padarėm pinigo, aš dar biškį pasiskolinau ir nusipirkom tada „Žigulį“. Tai buvo Šventojoje antra mašina“, – pasakoja žiūrovams švyturio prižiūrėtoja Onutė Chmylnikova.
Švyturiai filme pristatomi kaip civilizacijos ženklai, gyvybės saugotojai per laiką tapę laisvės ir vilties simboliais. Klaipėdos Baltasis švyturys ir jo šviesa sekęs klaipėdietis Denisas Nikitenka aiškiai mato Baltojo švyturio Klaipėdoje atstatymo viziją.
„O dabar įsivaizduokime, kaip atrodytų mūsų molas, jei jis turėtų tą švyturį. Kaip gražiai atrodytų! Kaip žmonės vėl fotografuotųsi ir Klaipėda vėl turėtų savo Eifelį, savo Gedimino bokštą ar Egipto piramidę. Tai ir žmonėms būtų atrakcija, ir valstybė save pristatytų, kaip jūrinę šalį“, – argumentavo kraštotyrininkas ir žurnalistas D. Nikitenka.
Pasak ekspedicijos dalyvio ir filmo herojaus Aido Jurkšto, tai pirmas rimtas filmas apie Lietuvos švyturius valstybės istorijoje.
„Gražiai, nuosekliai suguldyta visa pynė unikalių pasakojimų. Patraukliai, intriguojančiai išdėstyta mūsų švyturių istorija. Apima pagrindinius jūrinius, bei vidaus vandenų švyturius, vandens kelius. Pribloškiantys, netikėti vaizdai iš aukštai. Unikalūs, charizmatiški personažai. Nematyti dokumentiniai kadrai. Protarpiais linksma, vietomis graudu. Gyvas filmas! Rimtas indėlis į tuštoką jūrinės kultūros filmoteką“, – pažiūrėjęs filmą, gera emocija dalinosi farologas A. Jurkštas.
Filmas neapsiriboja vien švyturių estetika ar romantizuota simbolika – kūrėjai leidžiasi į tyrimą, kuriame atsiskleidžia inžineriniai, technologiniai sluoksniai, sovietmečio bei pokario realijos. Šio filmo herojus, užgesusius švyturius įžiebęs inžinierius Tomas Jačionis brėžia kitą liniją – jam svarbu, jog filme užfiksuotas lemtingas užgesusių Lietuvos švyturių likimo lūžis.
„Tai aršiausia kova su negailestingu laiku. Trūko visai nedaug iki švyturių ir jų įrangos išdraskymo, pastatų pardavimo ir neatstatomos žalos jūrinės valstybės ateities kartoms. Ekraną nutvieskia atgimę senųjų žibintų spinduliai, kurių likimas buvo atsidūręs laiko kryžkelėje. Tai pirmas filmas Lietuvos istorijoje nebijantis tamsos ir vizualiai patvirtinantis, kad švyturio šviesai jos reikia“, – šypsosi T. Jačionis ir pakelia atsineštą seną žibintą.
Svarbų vaidmenį filme atlieka vaizdai, akimirkos tarp dienos ir nakties, kuriuos rinko filmo režisierius Haroldas Klevinskas.
„Įdomių istorijų ir medžiagos buvo labai daug, tikrai ne vienam filmui. Teko daug ko atsisakyti. Esu vilnietis, bet montuoti filmą išvažiavau į Kintus, arčiau švyturių. Čia sužinojau, jog mirė mūsų herojė – upeivė Dagmar Marija Gintalienė. Laidotuvių procesija Kintų pagrindine gatve keliavo būtent tuomet, kai montavau jos epizodą… Simboliška. Kai po kelių dienų iš jos sūnaus Šilutėje pasiėmiau pluoštą foto albumų ir važiavau Vilniaus link, suvokiau, kad vežuosi visą jos gyvenimą ir tuo pačiu švyturio šviesą į sostinę, iš kur ji pasklis po Lietuvą“, – pasakoja režisierius Haroldas Klevinskas.
Filmavimo sąlygos ne visada buvo patogios, pasakoja operatorius Modestas Endriuška.
„Nesu didelis nei vandens, nei aukščio mėgėjas (juokiasi), bet šį kartą teko save įveikti. Tikrai džiaugiuosi galėdamas pasigirti, kad esu įlipęs į visus Lietuvos švyturius! Nuo čia jau netoli ir Everestas! Jei kalbant rimtai, tai man, kaip klaipėdiečiui, jau beveik dešimtmetį gyvenančiam Vilniuje, buvo garbė sugrįžt į pajūrį ir prisidėti prie švyturių istorijos išsaugojimo. Nežinau ar man kada teko iš taip arti pažinti savo mylimą kraštą. Tikiu, kad šis filmas nepaliks abejingo žiūrovo ir leis kiekvienam atrasti naują ryšį su Lietuvos pajūriu“, – įspūdžiais dalinosi operatorius M. Endriuška.
Filmo komandai medžiagą rinkti padėjusiai žurnalistei Agnei Bukartaitei svarbu, kad šį dokumentinį filmą kūrė ne tik kino profesionalai, bet ir švyturių žinovai.
„Tai didelė sėkmė, nes visi matome skirtingai, profesionalų akis visgi yra filmo kokybės ženklas. Jau įsibėgėjus ekspedicijai buvo aišku, kad farologas A. Jurkštas ir inžinierius T. Jačionis turi fundamentaliai skirtingus požiūrius į švyturius. Šalia jų, gaiviai sublizga švyturininkų patirtys“, – sakė filmavimo turiniu besirūpinusi A. Bukartaitė.
Filmo prodiuserė Daiva Bilinskienė žada, jog dokumentinė juosta vasarą keliaus į pajūrį, kur bus pristatoma kino mėgėjams. Po Jūros šventės ketinama filmą rodyti Nidoje tarptautiniame kino festivalyje „Baltijos banga 2025“, rugpjūčio 1 d. filmas bus rodomas Šventojoje. LRT filmo premjera numatoma rugpjūčio 15 d. (18.40 val.).
„Esu labai patenkinta rezultatu, nes tokio informatyvaus filmo dar nėra sukurta apie švyturius. Filmuojant jutome, jog su švyturiais susiję žmonės ypatingi, tarsi paženklinti „šviesos kodo”. Sulaukėme didelio pajūrio bendruomenių, institucijų moralinio ir finansinio palaikymo“, – dėkojo prodiuserė D. Bilinskienė.
