Į Klaipėdą traukė visa Lietuva: kaip atrodė pirmoji Jūros šventė 1934 m.
1934-iais įvyko pirmoji Jūros šventė, į Klaipėdą sukvietusi daugiau nei 60 tūkst. žmonių iš visos Lietuvos. Šventės organizatoriai tikėjosi taip skatinti tautiečius pažinti uostamiestį ir priimti jį kaip neatskiriamą šalies dalį. Didžioji dalis atvykusių jūros niekada nebuvo matę, todėl noriai važiavo specialiai kursuojančiais traukiniais iš visos Lietuvos. Kelionė trukdavo nuo devynių iki vienuolikos valandų.
Jūros šventė pasižymėjo itin puikia organizacija. Keliautojus rengėjai ne tik pasitiko stotyje ir aprūpino apgyvendinimu viešosiose įstaigose (17 fabrikų, 2 mokyklos ir 2 privatūs namai), bet ir paruošė dviejų dienų programą. Toliau pateikiami Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomi istoriko Juozo Jurginio prisiminimai apie kelionę į Jūros šventę, renginį bei pirmą lietuvių apsilankymą prie savos jūros. <…> „Nemažai buvo dainuojama, nuolat grįžtant prie dainos, sukurtos specialiai jūros dienai.
Kas nemokėjo visos dainos teksto, tas tenkinosi priedainiu: „prie jūros žemaičiai, prie jūros aukštaičiai, prie jūros visa Lietuva“. Daugiausia dainavo ir geriausiai jautėsi tie, kurie buvo prie durų. Abejos vagono durys atdaros ir pertvertos stora lenta, į kurią galima atsiremti ir nebijoti iškristi.
Prie durų prisimušti buvo gana sunku, nes jos visą laiką apgultos. Laimingieji galėjo kvėpuoti tyru oru, savo veidus grūdinti vėjo srovėje ir svarbiausia: stebėti geležinkelio pakraštį iki pat horizonto. <…> <…> Apie 8 val. rytą mūsų „ekspresas“ sustojo Klaipėdos stotyje, išlipę keleiviai susibūriavo valsčiais. Aš priklausiau Šėtos valsčiui. Medinėje būdelėje su užrašu „Informacija“ susižinojom, kad visam mūsų valsčiaus pulkui reikia vykti į pradžios mokyklą, esančią Povilo gatvėje, kurią vokiečiai vadina Paulstrasse. Mums besiklausinėjant, kuriomis gatvėmis eiti, cypdamas ir dundėdamas pro šalį pravažiavo tramvajus. Tokio miesto gatvėmis einančio traukinio be garvežio, mes nebuvom matę.
Iš visų Lietuvos miestų arklinį tramvajų, vadinta konke, turėjo Kaunas. <…> Mes norėjome juo pasinaudoti ne tiek iš reikalo, kiek iš smalsumo, tik nežinojom, kuri jis mus nuveš ir todėl į jį nesėdom, ėjom pėsti. Perėjom Dangės tiltą ir pagaliau ieškomą mokyklą suradom. Klasių suolai buvo sustumti, o ant grindų gana storai pakreigta šiaudų. Ant jų galima buvo išsimiegoti, bet kas čia dieną miegos. Be to – triukšmas. Kieme prie šulinio susidarė norinčių nusiprausti eilė.
Po to po vieną arba mažais pulkeliais išsisklaidėm po miestą. Visi norėjom kaip galima greičiau jūrą pamatyti, nors Organizacinio komiteto vardu platinami lapeliai kvietė dalyvauti iš anksto sudarytoje programoje. Mes priklausėm neorganizuotai publikai ir programa mūsų nedomino, nors joje buvo skelbiama: „10 val. prasideda apžiūrėjimas miesto ir pajūrio ir maudymasis jūroje. 12 val. pietūs lauko virtuvėse. 13-16 val. 30 min pasivažinėjimas po jūrą. 19 val. Klaipėdos kapinėse pamaldos už žuvusiuosius. Iš čia po pamaldų eisena su gyvais paveikslais ir deglais. Deglai bus dalijami vietoje nemokamai. Eisenai pasibaigus, įvyks vandens karnavalas. Bus plaukiojama mariomis žolynais, vėliavomis ir japoniškais žibintais išpuoštais laivais, baidarėmis ir jachtomis. Karnavalas bus paįvairintas prožektoriais ir fejerverku. Gros du dūdų orkestrai. Smiltynėje bus įrengta aikštelė šokiams, pamarys ir pajūris bus iliuminuoti. Karnavalas tęsis iki 24 val. Tokia programa buvo numatyta šeštadieniui, rugpjūčio 11 dienai.“
Kaip tos programos vykdymas sekėsi, negalėčiau pasakyti, nes joje nedalyvavau ir jos nemačiau. Mano draugai man pasakojo, kad eisena iš kapinių išėjo bemažko apgavystė. Priekyje ėję šauliai ir jaunalietuviai minią nuvedė prie gubernatūros, kur iš balkono teikėsi kalbą pasakyti gubernatorius J.Navakas ir direktorijos primininkas Reirgys. Minia sustojusi bematant praretėjo. Kam gi neįkyru klausytis daug kartų girdėtų pagyrūniškų kalbų. Apie tai, kad Hitleris kėsinasi atplėšti šią Lietuvos valstybės dalį, jie neužsiminė. Liepė mylėti jūrą ir valdžią, tarsi tos meilės išsigąs hitlerininkai ir liausis siautėję.
Kad Klaipėdą plūste užplūdo aukštaičiai ir žemaičiai, džiaugėsi lietuvių nemėgstantieji aludininkai ir krautuvininkai. Jie pelnėsi. Užėję papusryčiaut į nedidelę kavinytę, gavom tokių kietų bulkučių, kad net peiliu sunku buvo perpjauti. Jos, matyt, jau buvo nurašytos, o čia atsirado gera proga alkanus papenėt ir trokštančius pagirdyti. Jūros mylėtojai nebuvo išrankūs, jie valgė viską ir mokėjo litais, o vokiečiai šypsojosi.
Ir ko jiems liūdėti, dėl tokio žmonių antplūdžio, nors ir ne pinigingo, bet vis dėlto ne elgetiško. Laikraščių žiniomis, dienoje dalyvavo apie 60 tūkst. vyrų ir moterų. Vien traukiniais atvažiavo 35 tūkst. Prof. Steponas Kolupaila suorganizavo baidarininkų ekipą ir Nemuno atplaukė iš Kauno. Jų kelionė truko visą savaitę. <…> <…> Mano draugas agronomas Antanas Baleišis sustabdė mane Smiltynės pušyne ir liepė įsiklausyti. Girdėjosi ritmingas dusus užėsys: „Tai jūros balsas“. Artėjant prie jūros tas balsas buvo vis stipresnis ir netrukus pamačiau balto smėlio krantą ir beribį horizonte dingstantį vilnijantį vandenį. Neįprastas vaizdas, patirtas plaukiojant keltu per marių sąsmauką, bematant nubluko. Didžiausias vandens telkinys, kurį ligi šiol buvau matęs, buvo Rubikų ežeras, bet jūra visai nepanaši į ežerą. Jūra kerėjo ne mane vieną, o visus, kas ją pamatė pirmą kartą. Pajūris buvo panašus į išdraskytą skruzdėlyną. Vieni nuogi krykštaudami susikabinę už rankų striksėjo per bangas, kiti atsiraitę kelnes ar pasikėlę sukneles braidžiojo su pavydu žiūrėdami į tuos, kurie maudėsi.
Būti prie jūros ir nenusimaudyti, būtų dar didesnis apmaudas. Plonos šilkinės kelnaitės lengvai nepasidavė, brendant gilyn jos pūtėsi aplink šlaunis kaip balionai, o išlipus iš vandens taip prilipdavo prie kūno, kad vieni kitus turėjom gėdinti. Vis dėlto kaip gerai, kad merginos turėjo įsidėjusios atsarginių kelnaičių. Tos, kurios turėjo vilnonius maudymosi kostiumus, vaikščiojo išdidžios kaip princesės. Trečias dalykas, kritęs į akis buvo smėlis, ant kurio žmonės su drabužiais ne tik sėdėjo, bet ir voliojosi. Pasirodo, šis smėlis drabužių neteršia, o atvirkščiai – išvalo. Verta buvo važiuoti į pasimatymą su jūra, nors jūros dienai buvo skirtas politinės demonstracijos uždavinys. Rugpjūčio 12, sekmadienį paaiškėjo šios demonstracijos viršūnė. Buvo kariuomenės paradas, horizonte praskrido penki lėktuvai. Linksmą kalbą pasakė valstybės prezidentas Antanas Smetona: „Tas tvarkingai suburtas minias atvedė čionai vieningas tikslas pareikšti visiems, kad lietuviai atjaučia ir supranta jūros svarbą savo tėvynės laisvei, kad jie savo jūros teises saugos ir gins kiek tik galės. Pirma tokia didinga šventė laisvoje Lietuvoje, ji paliks mums atmintyje, paliks ir mūsų tautos istorijoje. Nuo Baltijos jūros ligi Juodųjų marių ėjo senovės Lietuvos imperija. Kad ji tokia buvo, mes didžiuojamės“. Lietuvos imperija dingusi, nes neįstengusi išsaugoti savo teisės jūroje, nesugebėjusi sukurti nei savo laivyno, nei sudaryti savos laisvos prekybos. „jei kas kėsintųsi siaurinti mūsų jūros pakraštį ar užgrobti mūsų vienintelį uostą, tai kėsintųsi pavergti visą Lietuvą“. Jis priminė kovas su kryžiuočiais, minėjo Herkaus Montės vardą ir baigdamas pasakė: „Savo jūros teisę įgalėsime apsaugoti tiek, kiek savo darbštumu ir mokėjimu spiestis apie savo vadovybę, pasirodysime tautų rungtynėse, kiek mokėsime kelti ir sutvarkyti viso krašto buitį“.
Dar linksmesnė buvo organizacinio komiteto priminko inžinieriaus Bačelio kalba. Tacitas liudijęs, kad geriausi jūrininkai buvę prūsai, o vikingas Vulfstanas teigęs, kad prūsai turėję savo laivyną. Lietuva buvusi tiek galinga, kad viešpatavusi Dono pakraščiuose, jos globos ieškoję daugelis rusų kunigaikščių. Vokiečių vėjai nupūtę lietuvius į slaviškas bangas. Vytautas vedė vienybėn lietuvius, bet mažai tevertino jūrą. Nesinaudodamas jūra neišvystė savosios pramonės, nesukūrė didelių miestų, atsiliko nuo Vakarų Europos kultūros ir skendo slavizmo bangose. Jūra būdavo prisimenama kai reikėjo pasimaudyti ir gintaro gabalėlių ieškoti. <…> Girdėtų kalbų aš negaliu pavadinti kitaip kaip linksmomis, nors klausantis buvo koktu ir pikta. Ties Lietuvos valstybe pakibo pavojus, Klaipėdos krašte susektos ir išaiškintas ginkluotas hitlerininkų sąmokslas, Hitleris atvirai grasina.
15min informacija
