Artėjant Šeiko šokio teatro turui po Lietuvą su Oksana Griaznova kalbamės apie atmetimo reakciją gavus pirmąją nominaciją, dėkingumą už galimybę judėti ir tai, ką dar šokėjui svarbu atsinešti į sceną kartu su fiziniu kūnu. Šokėja šiemet antrąkart buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui. Pirmo įvertinimo sulaukusi dar 2017 metais kaip jaunoji menininkė, šįkart buvo komisijos pastebėta už vaidmenį Šeiko šokio teatro ir Granhøj Dans spektaklyje „La CALASH La Latin-LT“.
Spektaklis apsilankys balandžio 12 d. 19 val. „Kultūros fabrike“, Klaipėdoje, balandžio 13 d. 18 val. Panevėžio J. Miltinio dramos teatre, balandžio 14 d., 19 val. „Menų spaustuvėje“, Vilniuje, o balandžio 15 d., 19 val. Kauno kino centre „Romuva“.
Auksinio scenos kryžiaus komisijos buvai nominuota už vaidmenį spektaklyje. Kaip manai, kas lėmė komisijos sprendimą?
Neįsivaizduoju. Man buvo didžiulis netikėtumas, kad nominavo. Gal vaidybiniai elementai, charizmatiškas buvimas scenoje. Nes šis spektaklis labiau paremtas emocijomis, išraiška, ne šokio technika. Visi mūsų duetai su Mariumi Pinigiu yra žaismingi, neturi rimtumo. Juose mes traukiam vienas kitą per dantį ir žaidžiam.
Esi nominuota antrą kartą. Papasakok, kokie jausmai ir mintys aplankė pirmą ir antrą kartą? Kaip per tą laiką pasikeitei kaip atlikėja ir kaip asmenybė?
Pirma nominacija buvo kaip jaunosios menininkės už pirmą mano pilną spektaklį „Asmens kodas“. Tai buvo solinis mano darbas. Sužinojus apie nominaciją pirma atėjo atmetimo reakcija. Nesijaučiau verta būti nominuota ar juo labiau apdovanota. Gal darbas ir turėjo vertę, bet manau, kad jis nebuvo visiškai sustyguotas ir išbaigtas. Nenorėjau važiuoti į ceremoniją ir galiausiai nenuvažiavau, nes ceremonijos dieną patyrusi kojos traumą atsidūriau ligoninėje.
O šiemet nebuvo net minties, kad yra galimybė būti nominuotai. Mano dėmesys buvo ir yra sutelktas į atsistatymą fiziškai. Kai Šeiko šokio teatro meno vadovė Agnija Šeiko pasakė, kad aš nominuota – nepatikėjau, maniau, kad juokauja. Bet atmetimo reakcijos nebuvo. Malonu, kai esu pastebėta už savo darbą. Per tą laiką tarp abiejų nominacijų daug kas pasikeitė. Patirta trauma buvo didelis pokyčio taškas. Manau, kad mano kaip atlikėjos performatyvumas tapo sodresnis, nes visos mūsų patirtys formuoja kokie esame ant scenos. Aš pradėjau vertinti gebėjimą judėti. Anksčiau priėmiau tai kaip duotybę, o po traumos pasirodė, kad taip nėra. Kai praleidi porą mėnesių negalėdamas vaikščioti be skausmo, negalėdamas pusę kilometro nueiti, pradedi kitaip vertinti tą galimybę. Galimybė judėti yra dovana.
Į šokį galima žiūrėti kaip į techninį atlikimą, bet man nuo seno šokis nėra tik fizinis. Tai kūno-emocijų-psichologijos sąjungą. Mano darbas yra atsinešti kūną ir viską, kas jame yra, visas gyvenimo patirtis. Tai patirties audinys, kurį atsineši. Kai kurių dalykų net neatsimeni, bet jie irgi kažką pakeitė, pridėjo spalvos. Todėl manau, kad atsinešame į sceną viską ką turime, visada. Aš asmeniškai neprimetu vaidmens, bet ištraukiu jį iš savo patirčių.
Kaip apskritai vertini apdovanojimus, nominacijas? Ką jie tau reiškia?
Manau, kad visi įvertinimai svarbūs, kad žmonės jaustųsi pastebėti, įvertinti, jų vardai skambėtų. Tai taip pat padeda, kai teiki paraiškas, vertintojams kažkuria prasme apeliuoja į kokybę. Bet man asmeniškai žymiai svarbiau, kad mane pastebi ir įvertina žmonės, kurių darbas mane įkvepia. Pavyzdžiui, kai naujame spektaklyje dirbti pakvietė Dalija Acin Thelander. Viena svarbiausių choreografių, kuriančių kūdikiams visame pasaulyje. Tai suteikė daug daugiau džiaugsmo, nei bet kokios nominacijos. Man asmeninis ryšys labiau apeliuoja, negu visuomeninis pripažinimas, nors pripažįstu, kad abu yra svarbūs.
Užsiminei, kad 2018 metais patyrei traumą, kurį laiką negalėjai šokti. Papasakok daugiau apie šį etapą savo karjeroje. Kas padėjo jį išgyventi? Ką iš šios patirties išsinešei?
2018 metais, Auksinių scenos kryžių apdovanojimų dieną treniruotėje patyriau kojos traumą, patekau į ligoninę, kitą rytą buvo atlikta operacija, nes koja buvo užstrigusi ir kilo komplikacijų grėsmė. Galima sakyti lūžo ir visa būtis. Aš nebegalėjau pati vaikščioti, trauma įvyko ne mano namų mieste, tad buvau palikta draugei ant pečių. Net puodelio su ramentais negalėjau nusinešti. Ilgai jaučiausi bejėgė ir nebuvau prie to pratus, nes visada buvau labai savarankiška, neprašydavau pagalbos nebent tai buvo neišvengiama, jaučiausi fizine ir emocine prasme nenugalima. Ir staiga atsidūriau realybėje, kur pati daug ko negaliu, jaučiausi bejėgė ir pažeidžiama. Man net buvo nejauku lipti į viešąjį transportą, nes vairuotojai dažnai iššauna iš vietos ir galėjau pavojingai kristi. Tokiomis emocijomis gyvenau apie pusę metų. Tada prasidėjo darbas su savimi, supratimas, kad visiems reikia pagalbos, kad nesi geležinis ir reikia žmonių šalia. Aš esu dėkinga, kad turėjau tuos žmones. Išgyventi tą laiką padėjo požiūrio keitimas į save ir aplinką. Įvyko virsmas. Prieš kelias savaites pajutau dėkingumą, kad tai įvyko. Praėjo penki metai su kasdieniu skausmu, bet ta patirtis prisidėjo prie to, kokia esu dabar.
Kaip apibūdintum save kaip atlikėją? Ką tau svarbu ištransliuoti žiūrovams? Kokius kriterijus kaip šokėja keli sau?
Sudėtingas klausimas, priklauso nuo darbo. Save kaip šokėją suprantu kaip įrankį, kuris padeda choreografui ar režisieriui įgyvendinti idėją. Mano tikslas yra suprasti, ko kūrėjas ieško ir kaip galiu tai atliepti. Galbūt aš kažką kito norėčiau daryti, bet nukertu tai savyje, nes šokėjo darbas yra apie šito žmogaus idėją, todėl dirbu su jomis. Nors taip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, tai nėra pasyvus buvimas: jei, pavyzdžiui, choreografas prašo kažkokios nuotaikos, kuri nėra man natūrali, aš žvelgiu gilyn ir ieškau to atspalvio savyje. Tikiu, kad mes visi turime spektrą ir galime visas spalvas ištraukti iš savęs. Tai darbas su savim – ką parodai, o ką paslepi. Kaip atlikėjai man svarbus tikrumas, emocijas, charakterį ne vaidinti, o būti juo. Tai labai aktyvus darbas, jame turi būti ne tik kūnas, bet ir visa psichologija bei per gyvenimą sukauptos patirtys.
Spektaklyje daug žaismingumo, kvailiojimo, saviironijos, nukreiptos tiek į sportinius, tiek į šiuolaikinį šokį. Kartais, kai labai rimtai žiūri į savo profesiją, būna sunku iš jos pasijuokti. Kaip Tu jauteisi šiame kūrybiniame procese?
Man nebuvo nauja pasijuokti iš savo profesijos ir pačio šiuolaikinio šokio. Kiek prisimenu save, nuolat pasijuokdavau iš to, ką darom. Buvo tiesiog labai smagus procesas.
Kas spektaklio kūrybiniame procese tau buvo įdomu, kas buvo lengva, o kas kėlė didžiausią iššūkį? Kaip su tuo susitvarkei?
Iššūkį kėlė naujų kombinacijų kūrimas kiekvieną dieną dvi savaites, nes kažkurią dieną jau nieko nebenori, viskas atrodo nuobodu. Tai tam tikras slenkstis, kurį reikia peržengti.
Įdomu buvo labai stebėti savo kolegas kūrybiniam procese, nes kiekvienas sukurdavo kombinaciją su daina ir veido išraiškomis. Kartais tose improvizacijose porose įvykdavo magija – atsirado daug juokingų, įkvepiančių, veikiančių dalykų, kurių nesitikėjai pamatyti.
Su kuo tau siejasi sportiniai šokiai? Koks tavo santykis su jais? Ar esi juos išbandžiusi?
Nebuvau niekada prie jų prisilietus. Kai studijavau mums kartą pravedė pramoginių šokių pamoką, bet aš nieko iš to neatsimenu. Sportiniuose šokiuose mane sužavėdavo nesuvokiamas porų sinchronas formacijose. Kaip jie visi kartu tai gali padaryti. Jų ekspresija buvo man svetima, aš labiau linkusi į tam tikrą santūrumą.
Dėkoju už pokalbį.
Šeiko šokio teatro veiklą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Klaipėdos miesto savivaldybė, Danijos meno fondas.
Spektaklio partneriai: Ainos studija, sportinių šokių klubas „Žuvėdra“, UAB „Puantas“.
Greta Seiliūtė, Šeiko šokio teatras
Nuotr. Donato Bielkausko
