„Istorijų opera „Klaipėda“, kuri rugpjūčio 4-ąją bus pristatyta Klaipėdos elinge, viena iš gražių istorinių iniciatyvų. Norėtųsi, kad ši istorijų opera klausytojus paakintų pasidomėti mūsų krašto išskirtinumu ne vien minint reikšmingą visai Lietuvai įvykį, bet ir suvokiant daugiasluoksnę čia gyvenusių žmonių kasdienybės patirtį, jų viltis“,- pasakoja Donatas Bielkauskas (Donis).
D. Bielkauskas – vienas ryškiausių nūdienos postfolklorinės muzikos Lietuvoje kūrėjų ir šios srovės kūrybinių variklių. Jo muzikoje savitai dera senasis baltiškas folkloras ir šiuolaikinės garsinės interpretacijos. Kartu su kolega kompozitoriumi Kristijonu Lučinsku jis parašė muziką istorijų operos „Klaipėda“ trečiajam veiksmui.
Tarptautiniame Klaipėdos festivalyje ir jo scena tapusiame senajame elinge rugpjūčio 4 dieną 21.30 valandą bus pristatyta istorijų opera „Klaipėda“, dedikuota Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui, kurią Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro užsakymu rašė net keturi šio krašto kompozitoriai – Loreta Narvilaitė, Vladimiras Konstantinovas, K.Lučinskas ir D.Bielkauskas. Libretą šiai trijų skirtingų dalių operai sukūrė Arvydas Juozaitis. Operos meninės koncepcijos ašis – trys esminės Klaipėdos krašto istoriją apibūdinančios sąvokos – žmogus, tikėjimas, kalba.
Apie kūrybinį procesą kuriant muziką operai pasakoja D.Bielkauskas.
Kaip sutikote pasiūlymą tapti vienu iš istorijų operos „Klaipėda“ kūrėjų?
Šie metai paženklinti labai ypatingo istorinio įvykio minėjimu, tam skirtais renginiais ir akcentais. Istorijų opera „Klaipėda“, manau, yra viena iš tų gražių iniciatyvų. Pasiūlymas dalyvauti kūrybiniame procese kartu su kolega Kristijonu Lučinsku man buvo netikėtas, tačiau mielas. Iki šiol didesni muzikos realizavimo procesai mano kūrybiniame kelyje buvo sietini su Dainų šventės didžiaisiais renginiais, choreografinėmis kompozicijomis ar dramos teatro spektakliais. Sutikimas dalyvauti operos kūrimo procese – nauja patirtis.
Koks buvo tas kūrybinis procesas kuriant operą?
Prieš pradėdamas dėlioti konkrečius garsus ilgokai svarsčiau, kokiu skambesiu norėčiau ir galėčiau prisidėti. Labai aiškiai supratau, kad turiu neišsižadėti savo kūrybos principų, neturėčiau bandyti taikytis prie kitas operos dalis kuriančių trijų autorių stilistikos, nes mes visomis prasmėmis labai skirtingi kūrėjai. Ši kūrėjų įvairovė sąlygoja išskirtinę stilistinę operos kaitą, kuri turėtų įtraukti publiką ir išlaikyti jos dėmesį. Antra vertus, operos atlikimas lauke, atviroje erdvėje, irgi diktuos kitonišką jos patyrimą, nes jis smarkiai skirsis nuo patogaus sėdėjimo teatro salėje. Manau, šįkart visumos įdomumą ir grožį bus galima patirti ne kaip vientisą tėkmę, bet kaip tik priešingai – per kontrastus.
Kokia bus Jūsų sukurtoji istorijų operos „Klaipėda“ dalis?
Veikiausiai muzikos kalba skirsis ne tik stilistiškai, bet tam tikra prasme šokinėsime ir per laikmečius. Savo kuriamose scenose jungiu militarizuoto miesto skambesio elektroninės muzikos spalvas su švelniu orkestro skambesiu. Solistų partijų pobūdis, žinoma, tiesiogiai siejasi su libretu, tačiau šioje vietoje ketinu elgtis labai subjektyviai, remtis labiau asmeniniu požiūriu į istorinius įvykius, vengdamas patoso ir suvokdamas bendrą anuometinės situacijos daugiasluoksniškumą. Ruošdamasis šiam darbui domiuosi šiuolaikinės operos pasaulinėmis tendencijomis, stebiu labai didelę įvairovę, persidengiančias stilių, žanrų ribas, ir tai yra išties žavinga.
Kuo Jums ypatingas Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis?
Kaip ir daugelis šiandien gyvenančiųjų Mažojoje Lietuvoje ar Klaipėdos krašte, esu čia tik svečias. Nors mano senelis tarpukariu buvo Vokietijos pilietybę turintis lietuvis, pats gyvendamas Klaipėdoje nuo 1995 metų suprantu, kiek nedaug žinau apie šį kraštą. Man svarbi Klaipėda. Be abejonės pamario krašto etninė muzika bei šiuolaikinio miesto garsovaizdžiai daro įtaką ir mano kūrybiniam keliui. Tai nugulė ir į praėjusiais metais į kompaktinę plokštelę įrašytą bei gyvai ne kartą įvairiuose Lietuvos miestuose atliktą muzikinę dedikaciją Klaipėdai „Mirštantis. Miestas. Gyvenimui“.
Tiek profesinėje veikloje, tiek kasdienybėje stebėdamas aplinką noriu matyti, kad čia gyvenantys žmonės vis labiau pajaustų ir suprastų, kur jie yra, kokia išskirtinė Didžiosios Lietuvos atžvilgiu yra šio krašto istorija ir tradicijos. Linkėčiau šį kraštą mylinčius ir puoselėjančius žmones minėti jo prijungimo prie Lietuvos 100-mečio sukaktį nuo Smalininkų iki Kretingalės, tolygiai pakiliai Klaipėdoje ir Vilniuje…
Šiuolaikiniam žmogui itin svarbu pri(si)minti praeitį ir per ją pažinti dabartį, kad galėtų kurti tvarią savo šalies ateitį. Norėtųsi, kad ir ši istorijų opera klausytojus paakintų pasidomėti mūsų krašto išskirtinumu ne vien minint reikšmingą visai Lietuvai įvykį, bet ir suvokiant daugiasluoksnę čia gyvenusių žmonių kasdienybės patirtį, jų viltis.
Kalbino Žaneta Skersytė
