„Atvira Klaipėda” toliau savo skaitytojams pasakoja apie lemtinguosius, lygiai prieš šimtą metų nutikusius įvykius, kurių dėka Klaipėdos kraštas šiandien yra Lietuvos dalis.
1923-iųjų sausio 12-ąją vyko ne tik karinės operacijos veiksmai, bet ir buvo bandoma įtikinti Klaipėdoje įsitvirtinusius prancūzus pasiduoti be kovos.
Siūlė leisti įeiti į Klaipėdą be kovos
Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojas Edvinas Vaidotas savo straipsnyje yra rašęs III Grupės vadas majoras Petras Jakštas-Kalvaitis 1923 m. sausio 12 d. pasiskelbė Šilutės miesto ir apskrities komendantu.
„1923 m. sausio 12 d. jau temstant prisiartinome prie Klaipėdos. Mūsų raitieji savanoriai, Labučio vadovaujami, jojo pirmieji. Nuo Kruken-Gerge (Ginduliai – M. V.) kaimo kalnelio jie išvydo miestą. Ir nedidelis 20 raitelių būrys nesusilaikė – leidosi pirmyn, bandydami miesto gynėjus. Ilgai neteko laukti – pasigirdo šautuvų šūviai, kiek vėliau sutarškėjo kulkosvaidžiai. Mūsų raiteliai neskubėdami pasuko į dešinę ir, padarę ratą, grįžo. Šaudymas iš miesto pusės tęsėsi dar 10-15 min., buvo nerviškas ir gynėjams beprasmis. Užtat mums padėjo susiorientuoti. Kulkosvaidžių ugnis ėjo iš kelių dvarų: Goetzefen, Althof, Smeltės priemiesčio ir fanieros fabriko ties Dangės upe. Mūsų uždavinys buvo atsiekti tikslą su kuo mažiau aukų tiek sau, tiek priešingai pusei. Nenoriu net vadinti kitos pusės priešu. Ką gi kalti tie prancūzų kariai, patekusieji į Klaipėdą? Kokie jų tėvynes interesai buvo čia paliesti? Žinoma, jie – kariai ir, kol negaus kito įsakymo, ginsis. Tad aš ir norėjau užtęsti laiką. Jau anksčiau pasitariau su nusimanančiais politikoje – jų tai patarimas ir buvo: apgulkite Klaipėdą, duokite laiko susižinoti signatarų valstybėms tarp savęs, gal jie patys sukilimo akivaizdoje nepanorės dar daugiau komplikuoti padėties. Ir man pačiam atrodė, kad nereikia pažeisti didelės valstybės garbės, nes tuo gali būti pastatyta į pavojų ir visos Lietuvos egzistencija – Lenkijai galėjo būti duotas sutikimas įmaršuoti į Lietuvą”, – rašoma pokariu įvairiuose išeivijos leidiniuose skelbtuose Ypatingosios rinktinės vado Jono Polovinsko-Budrio atsiminimuose, patekusiuose ir į Lietuvos centriniame valstybės archyve dabar saugomą Lietuvos generalinio konsulato bylą.
Anot vado, po visą dieną trukusio žygio žmonės buvo ne tik pavargę, bet ir sušalę bei „nedavalgę”. Tad jis vienoje Gindulių fermoje įkūrė savo štabą.
„Pirmos rinktinės vadui savanoriui Aukštuoliui (Jonui Išlinskui – M. V.) įsakiau paskirstyti kuopas ir nakties tamsumoje prieiti kuo arčiau miesto”, – rašė jis.
Klaipėdos gynėjai buvo išstatę 6 kulkosvaidžius, kuriuos išdėstė prie abiejų tiltų ir fabriko pastatuose, o vienas buvo įtaisytas specialiame blindaže, įrengtame dešiniajame upės krante. Abu – geležinkelio ir plento – tiltai buvo užtverti spygliuotos vielos užtvaromis, o upė neužšalusi ir nepereinama.
Kuopos vadas kapitonas Jurgis Atstupėnas raporte rašė, kad „priešas labai nervuojas, šaudo be tikslo, ypač naktį tas pastebima, nes iš jo pusės beveik nesustabdoma ugnis. Mes gi visai nešaudome ir laikomės pasyviai“.
Matyt, būtent Ginduliuose J. Budrys parašė kreipimąsi į Klaipėdos krašto komisarą Gabriel Jean Petisné, kurio ranka surašytas nuorašas yra saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve tarp to meto Užsienio reikalų ministerijos dokumentų.
„Klaipėdos krašto savanorių kariuomenė, susidariusioji iš liuosu noru jon įstojusių piliečių, yra apėmusi visą šalį.
Vyriausiasis Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetas pavedė man įeiti Klaipėdos miestan ir atstatydinti praradusią piliečių pasitikėjimą Direktoriją. Jos vieton visame krašte jau veikia gyventojų valia pastatytoji laikinoji Krašto Vyriausybė ir netrukus ji pradės veikti Klaipėdoje.
Iki šiam laikui nepralietas nė vienas kraujo lašas, o viso krašto gyventojai su didžiausiu džiaugsmu sutiko perversmą. Visame krašte administracija ir policija eina ir toliau savo pareigas. Tik šiandien, prisiartinę prie Klaipėdos, mes buvome sutikti šautuvų ir kulkosvaidžių ugnimi.
Dėl to turiu garbės pranešti Jūsų Excelencijai, kad mano vedamoji savanorių kariuomenė nekariauja su Aukštaja Santarve ir yra visai neutrale prie garbingosios Prancūzų kariuomenės. Mes sukilome tik nepakenčiamosios Direktorijos nuversti. Visa šalies tvarka pasiliks tokia, kaip lig šiol yra buvusi, o su garbingąja Francūzų kariuomene mes norime nustatyti širdingiausius santykius. Dėlto prašau, Jūsų Excelencijos, gerbiamasai pone Ober Komisare, atsitraukti Francūzų kariuomenę į jos būstines ir sulaikyti ją nuo karo veiksmų, o policijai įsakyti eiti savo tiesiogines pareigas, nekliudant man ramiai įžengti Klaipėdon.
Jūsų Excelencijos sutikimą išpildyti šį mano prašymą malonėkite pranešti man šiandien ne vėliau 3 valandos 12 sausio, grąžindami mano pasiųstuosius parlamentarius.
Atsakomybė prieš Alijantų Vyriausybes už pralietą kraują, jeigu tas atsitiktų, po šitam mano pareiškimui kris ne ant mūsų.
Iš savo pusės užtikrinu tiek garbingajai prancūzų kariuomenei, tiek visiems Klaipėdos miesto gyventojams ir valdininkams pilną neliečiamybę. Tik su tais, kas atsidrąsins pakelti ginklą prieš savanorių kariuomenę arba kėsinsis ardyti tvarką ir gyventojų ramybę, elgiuosi sulig karo metų įstatymu”, – rašė J. Budrys.
„Informacijos dėlei” jis prie savo kreipimosi pridėjo Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto sausio 9-ąją paskelbtą „Manifestą Visiems gyventojams Klaipėdos krašto”, tą pačią dieną išplatintą jo atsišaukimą prancūzų kalba, skirtą Prancūzijos kareiviams ir karininkams, Officiers et soldats de France! ir sausio 10-ąją vokiečių kalba „Klaipėdos krašto vyriausybės” parašytą atsišaukimą An die Beamten u. Angestellten des Memelgebiets!, kuriame visi krašto valdininkai ir tarnautojai raginti likti savo vietose, toliau vykdyti savo pareigas, jiems užtikrintas atlyginimų mokėjimas.
Kartu su J. Budriu šį kreipimąsi pasirašė štabo viršininkas Oksas (Juozas Tomkus).
Vokietija net nebandė trukdyti
Mokslininkas, diplomatas Rimantas Morkvėnas rašo, kad rizikuodamas atidengti užnugarį operacijos vadas nusprendė iškviesti iš Pagėgių Mykolo Kalmantavičiaus-Bajoro vadovaujamą kuopą, kuri iš visų sukilėlių dalinių buvo bene geriausiai kariškai parengta.
„Tiesą sakant, rizika buvo apskaičiuota, nes puolimas iš už Nemuno buvo sunkiai tikėtinas. Prieš pat sukilimą Budrys savo kanalais buvo gavęs slaptą vokiečių pageidavimą, kad lietuviai demonstratyviai užimtų Tilžės tilto Vokietijos perėjimo punkto raštinę! Kai Bajoro kariai, vykdydami prašymą, atvyko į šį pasienio punktą, jie rado ten „tik porą vyresnio amžiaus tarnautojų, kurie tuoj parodė į gražiai, su vokišku tvarkingumu, net diržais surištus 34 senus šautuvus“. Taigi, Vokietija ne tik nebandė lietuviams trukdyti, bet dar ir norėjo santarvininkams parodyti, neva ji pati buvo „užpulta“ sukilėlių”, – rašė R. Morkvėnas.
M. Kalmantavičius vėliau savo ataskaitoje rašė: „Sausio 12 dieną. Gavęs per telefoną sukilėlių armijos štabo viršininko įsakymą žodžiu išsiųsti vieną kuopą pagalbon, I-os grupės vado žinion, sudariau dvi kuopas siuntimui. Nes mačiau vietinių gyventojų nerimastį, kad taip ilgai neužima Klaipėdos. Norėjau pagreitinti tą užėmimą, todėl palikęs savo pavaduotoją Pagėgiuose vykau su dviem kuopom link Klaipėdos. Pirma kuopa vyko autobusais, o trečia traukiniu. Pagėgiuos gi buvo palikta antra kuopa ir nuolatos papildoma naujai atvykstančiais savanoriais. Man atvykus į Šilutę II-os grupės štabe susitikau su sukilėlių direktorijos Prezidentu Simonaičiu, kuris man perdavė štabo įsakymą, kad į Klaipėdą gali vykti tik viena kuopa, o man ir trečiai kuopai grįžti į Pagėgius. Tuomet pirmą kuopą autobusais pasiunčiau link Klaipėdos plentu pirmos grupės vado žinion, o pats su trečia kuopa grįžau į Pagėgius. Naktis praėjo ramiai”.
Pasak E. Vaidoto, sausio 12-ąją 4-oji rinktinės kuopa gavo įsakymą užimti ruožą nuo Joniškės iki Rumpiškės kaimų. Kuopa žygiavo keliu tarp Bachmano ir Klemiškės kaimų ir susidūrė su priešu. Įvyko trumpas susišaudymas su žandarais. Lietuviai vieną iš jų nukovė, vieną sužeidė, o keturis paėmė į nelaisvę.
„Visur tomis dienomis Klaipėdoje lietuviams nebuvo saugu”
Lietuvos atstovas Klaipėdos krašte Jonas Žilius tądien į Kauną užsienio reikalų ministrui, premjerui Ernestui Galvanauskui skirtoje telegramoje pranešė, jog mieste „buvo pagarsinta”, kad lietuviai užėmė Tauralaukį ir Girulius.
Vėliau jis tos dienos įvykius aprašė savo atsiminimuose.
„Nuėjus apie 11 valandą į Prefektūrą, p. Petisnė man pareiškė, kad tarp freischarlerių tikrai esama lietuvių armijos kareivių. Jis pats išvažiavęs automobiliumi ir matęs sukilėlius lietuvių uniformose prie Forsterei (Giruliai – M. V.), kiti esą matę reguliarius lietuvių kareivius apie Taurlaukius. Aš priminiau jam vakarykščiame „Dampfboote“ skelbimą apie Gelbėjimo Komiteto laikytąjį Šilutėje susirinkimą, kurs, sakau, aiškiai parodo, kad ne Lietuvos lietuviai užpuolė Klaipėdą, bet Klaipėdos Krašto lietuviai sukilo ir tai ne prieš Aliantus, ne prieš francūzus, tik prieš vietinę vokiečių rankose esančią valdžią, prieš Direktoriją ir Staatsratą. <…> Įėjo policijos viršininkas Cornelius ir pasaliutavęs Vyriausiąjį Komisarą pranešė: „Apie Taurlaukį sukilėlių yra apie 200, turi šautuvus vokiečių ir rusų tipo, turi ir kulkosvaidžių.“ Išeidamas, prie durų, Vyriausiam Komisarui kartu atsisukus, p. Cornelius man pašnabždėjo: „Įsakymai priešais sukilėlius yra didei aštrūs, didei aštrūs…“ <…> Po pietų nuėjau su reikalais į Lietuvių Banką, kalbėjome apie paskutinės dienos įvykius, papasakojau, ką girdėjau Prefektūroje. P-as Peteraitis sako: „Nenakvok namiejie, nakvok kad ir pas mus.“ Bet išgirdau, kad ir iš jų ne visi drįsta namiejie nakvoti. Visur tomis dienomis Klaipėdoje lietuviams nebuvo saugu”, – prisiminimuose dėstė J. Žilkius.
„Griežtai patariama ištraukti kariuomenę”
Sausio 12-ąją Lietuvos atstovas Londone Tomas Norus-Naruševičius savo šifruotoje telegramoje Užsienio reikalų ministerijai dalinosi įžvalgomis, jog įvykiai Klaipėdos krašte gali sukelti dar vieną lenkų agresiją.
„Spauda praneša mūsų kariuomenės žygiavimą Klaipėdon, francūzai notifikavo tą faktą Anglijai, anglų valdžios žinios tą pat patvirtina. Foreign Office didelis susirūpinimas, perspėjo pavojus iš Lenkijos, Pilsudskis, jų nuomone Lenkijos diktatorius, pasiteisindamas lietuvių pasielgimu gali žygiuoti irgi Klaipėdon. Griežtai patariama ištraukti kariuomenę iš Klaipėdos Krašto. Kuogreičiausiai telegrafuokite”, – rašė diplomatas.
Tuo metu Lietuvos atstovas Latvijoje Dovas Zaunius tądien irgi kartojo jau sausio 11-ąją praneštą faktą, kad Klaipėdos krašto komisaras Jean Gabriel Petisné šios šalies valdžios užklausė, ar „gabenama pro Prekulnę Lietuvos kariuomenė”.
„Latviai atsakys apie kariuomenės gabenimą nieko nežiną”, – pakartojo apie nesikeičiančią kaimynų poziciją D. Zaunius.
