Rodiono Petrovo projektas „Tinklas“ – įsiveržimas į kavinės erdvę, intervencija į netikėtą kontekstą. Pats autorius pabrėžia, kad tai – ne paroda, o viešasis menas.
Kūrinius kol kas galima apžiūrėti per vitrininius langus. Tiek jų stebėjimo, tiek pačių kūrinių koncepciją sieja aplinkybės – karantino sąlygos. Apleistų pastatų erdves paprastai atsikovoja gamta, transformuodama esamas struktūras. R. Petrovas iškelia klausimą, o kas būtų jei į lankytojų apleistą kavinę įsiveržtų menininkas ir paliktų čia savo pėdsakus?
Projekte R. Petrovas nesiima iliustratyviai įkūnyti reiškinių, tęsia savo plėtojamą estetiką, suteikdamas jai naujas reikšmes, pasitelkdamas kitokią raišką. Menininkas jau kurį laiką kuria autorine technika – iš barzdos plaukų sudėliodamas siužetus, atpažįstamų veikėjų portretus, artefaktus. Šį kartą barzdos plaukai išdidinami ir tampa instaliacija palubėje, aidu atsikartojančia mažesne instaliacija ir beveik tapyba.
Vamzdeliai liečiasi vienas su kitu, kuria tinklą, mišką. Vizualioji forma ir leksika vėl daro tam tikrą nuorodą į pasaulines aktualijas – užsimena apie privalomus atstumus, draudimus liestis ir aktyvų pasijungimą į internetinius tinklus.
Tinklai karštais klijais daro subtilią nuorodą į pollockišką dažų tiškimo momentą, čia jie tarsi sustabdyti ir pakibę, likus momentui iki nutūpimo ant drobės paviršiaus. Kitur plaukas įauga į lako masę. Silikoniniai spygliai atrodo tarsi garso vibracijos – tapybą paverčia reljefine. „Tai yra landšaftas, landšaftui norisi spalvų, daug kas daroma pagal nuojautą, tai yra sąžiningiausiais kūrimo būdas“, – apie iš monochrominės kolekcijos išsiskiriantį kūrinį teigia R. Petrovas.
Juodame paviršiuje atsispindi šviesos ir matosi mikroskopiniai šviesių plaukų iškilimai. Visi darbai turi vienokią ar kitokią, sukonstruotą ar dekonstruotą tinklo struktūrą ir tarpusavyje jungiasi į tinklą.
Petrovas akcentuoja, kad kūriniai buvo kurti atsižvelgiant į erdvės tūrius, tačiau ne į interjerą. „Tai neabejotinai nėra dekoratyvinio-taikomojo meno pavyzdžiai. Kitaip tariant, jie įvietinti formaliai, bet ne kontekstualiai. Ir tai suteikia projektui ne konfrontacijos atspalvį, bet autonomiškumo“, – teigia menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė.
Petrovo kūrinių tinklą papildo Rimo Sakalausko projekcijos. Autorius teigia, kad jo kūryba yra ne spontaniška, o techniška. Šį sykį jis atsispyrė nuo R. Petrovo darbų struktūrų ir jas improvizavo judančioje grafikoje (motion-graphics). Popierinės lazdelės pulsuoja, krenta, sūkuriuoja, karšti klijai tampa kavos tirščiais ar alaus puta.
„Tai yra atmosferiniai dalykai. Žaidžiu su galimybėmis užsižaisti – pasiimu vieną elementą ir jį vystau iki išprotėjimo“, – teigia R. Sakalauskas. Vizualizacijose – minimalistinė, bejausmė, šalta, monotoniška, pasikartojanti ir triukšminga estetika, medžiagiškumas ir dramatiniai judesio siužetai.
Ši paroda kviečia apžiūrėti kūrinius iš lauko ir atsiminti aplankyti juos ateityje.
