Festivalio „Jauno teatro dienos“ trečiąją dieną SPRINT programoje buvo suformuotos naujos komandos, o dalyviai, gavę kitas inspiracijas, ėmėsi tolesnių ieškojimų. Šįsyk naujos kūrybinių dirbtuvių inspiracijos – trys gražiausios dorybės. Pirmoji komanda nagrinės skaistumo temą, antroji – meilingumo, o trečioji analizuos uolumo dorybę. Kol teatro kūrėjai darbuojasi su naujomis užduotimis, kviečiame paskaityti interviu su SPRINT programos režisieriais Greta Štiormer ir Augustu Gornatkevičiumi.
Šiais metais pirmą kartą dalyvaujate festivalyje. Koks pirmas įspūdis?
Greta: Dalyvauju pirmą kartą. Iš tiesų, net dabar gailiuosi, kad prieš tai nevažiavau, nes tą gerą jausmą man suteikė tai, kad žmonėmis yra labai pasirūpinta ir jiems suteiktos visos sąlygos kurti. Tai yra labai geras įspūdis, kai esi pasitiktas šiltai, draugiškai ir tau viską parūpina – nuo apgyvendinimo iki repeticijų erdvių. Tiesiog tai yra labai smagu. Labai smagu jaustis laukiamam. Ir tuo pačiu yra labai įdomios komandos – su kai kuriais žmonėmis esi susitikęs šimtą kartų, kartu dirbęs, o su kai kuriais – pirmą kartą. Čia, sakyčiau, gaunasi labiau ne autorinis, o komandinis darbas. Tai mane labai nustebino gerąja prasme.
Augustas: Pats festivalio formatas atrodo neįprastas pirmąkart dalyvaujant. Labai įdomu ir kartu sunku taip greitai „įsimesti“ į darbą. Bet bendravimas vyksta labai lengvai, nes tai yra bendraamžių, toks vienos kartos žmonių ratas, kur tu vistiek susikalbi, randi bendrus taškus. Bet tai kartu yra ir sudėtinga „įkristi“ į tą kontekstą, ir ne taip sudėtinga.
Su kokiais iššūkiais susidūrėte kūrybinėse dirbtuvėse?
Greta: Kūrybinėse dirbtuvėse sekėsi gerai, tik aš tikrai jaudinausi, kadangi režisierius prisiima lyderio atsakomybę – suburti komandą, sustyguoti dalykus. Tai yra tas jaudulys, nepasitikėjimas savimi dėl to, kaip mane priims. Tu žiūri, gaudai žvilgsnius, yra kažkokie mikro jausmai, kuriuos komandoje reikia sugaudyti. Iš tiesų gavosi neblogai, visi drauge ėjo į supratimą, nors kai kuriems žmonėms tokia forma nėra įprasta, nes yra labiau įpratę prie draminio teatro. O čia – daugiau dokumentika, mažiau psichologizavimo. Bet visi puikiai prisitaikė, tokių labai didelių sunkumų neiškilo.
Augustas: Tiesą sakant, iš karto nebuvo lengva tarpusavyje sutarti. Bet tai yra toks šiuolaikinio režisieriaus darbas ir misija – neuždaryti aktoriaus kūrybiškumo, išgirsti visus, tada nukreipti, padėti tam kūriniui surasti kažkokią formą. Žinoma, norint tai pasiekti, tų diskusijų kartais būna net per daug, bet kita vertus, tai atrodo vertingiau nei būti vienam – vienas tu ir esi vienas, gali padaryti pagal kažkokią vieną pusę, tik klausimas, ar tai bus tiesa, ar bus įdomu, ar tai bus tiesiog tavo asmeninė išraiška. Todėl komandinis darbas teatre yra labai svarbus, kadangi vienas pats teatro nesukursi.
Augustai, įdomu būtų daugiau sužinoti, kaip susidomėjote kino ir teatro jungtimi scenoje?
Augustas: Ankstesnis darbas „Kelionė į Edeną“, pastatytas Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre pagal Tomo Šinkariuko pjesę, kuri buvo parašyta kaip kino scenarijus. Taip, nežinodamas, vis ant tų scenarijų „užlipu“, nes man tai yra labai įdomi tema. Teko matyti nemažai tokių pavyzdžių Europoje, festivaliuose, keliaujant, kad spektakliai statomi pagal filmus. Lietuvoje mes to tiesiog neturime, nes kinas yra daug naujesnė medija, o teatras, kaip vyresnis arba senesnis kino brolis, turi savyje daug daugiau įvairių išraiškos priemonių.
Mes galime visiškai simboliškai ar realistiškai su kamera nueiti prie pat veido ir taip toliau. Tos kino medžiagos yra tarsi labiau šiandienės, bet perkėlus jas į teatrą, mes galime pažiūrėti dar giliau ir dar plačiau, negu tam galimybę suteikia kinas. Todėl man labai įdomūs tų dviejų medijų tarpusavio ryšiai ir kaip jos viena kitai daro įtaką. Taip galima kaip kine „išplėsti fokusą“ ne į vieną detalę ar vieną liniją, o pamatyti, kaip tai atrodo pasaulio kontekste arba mūsų šalies kontekste. O teatras tam suteikia daugiau galimybių. Teatre mes vistiek išeiname kažkur toliau į galaktiką, išeiname į daug platesnį kontekstą, o kinas dažniau yra priemonė papasakoti siauresnę istoriją.
Aš labai mėgstu britų teatro ir kino režisierių Mike Leigh, nes jo filmai – labai teatrališki, ir tai galima puikiai pritaikyti teatrui. M. Leigh personažai labai ryškūs, žmogiški ir atpažįstami, todėl norėčiau tai panaudoti. Man norisi parodyti, kad tie paprasti žmonės yra įdomūs ir jie turi asmenybes, yra savotiškai ryškūs. Scenoje mes galime padaryti tai, ko negalime gyvenime. Viso to tikslas yra paskatinti žmogų, kad jis tą patį padarytų gyvenime, darytų pokytį, būtų laisvas.
Tikriausiai nemažai įkvėpimo semiatės ir literatūroje?
Augustas: Labai priklauso nuo pačios literatūrinės medžagos. Statant spektaklį „Kelionė į Edeną“, analizavome Aldous Huxley „Suvokimo duris“. Mes pagal Indrės Bručkutės, kuri šiame festivalyje taip pat dalyvauja, pjesę statėme spektaklį „Hotel Universalis“. Tuomet domėjomės istorija, daug skaitėme apie prancūzų revoliuciją ir jos išdavas, nes tai vistiek yra vienas iš tokių lūžio taškų istorijoje. Taip pat pasitelkėme ir graikišką mitą, ir dar kitus kontekstus. Mes ieškojome priežasčių, kodėl šiuolaikinis jaunimas taip vėlai bręsta. Tame yra ir medijų, ir kapitalizmo, ir liberalizmo įtakos. O visa tai pirmiausia ateina iš Prancūzijos revoliucijos, po didžiulio lūžio, kai Europoje atsirado daugiau demokratijos, liberalizmo, humanizmo ir taip toliau.
Studijuojate magistrantūroje?
Greta: Baigiau teatro režisūrą Eimunto Nekrošiaus vadovaujamame režisierių kurse. Padariau metų pertrauką, gal labiau praktine prasme norėjau „užsikabinti“, kažkokią pertrauką padaryti, nes studijavimas sukuria tam tikrą įtampą – darai ir darai darbus, tada reikia atsitraukti ir suprasti, ką tu čia nori daryti. Po to svarsčiau studijuoti magistrantūroje, kaip ir nebuvau apsiprendusi ką, o dabar atėjo atsakymas ir įstojau į VDA magistrantūros skulptūros studijas. Tai toks pokytis įvyko. Ten skulptūrų nelipdysim – tai yra labiau darbas su vizualia medžiaga, kažkokių konceptų kūrimas, gali būti net ir performansai. Ši specialybė yra labai plati, todėl pagalvojau, kad ji yra pakeliui.
Kuo dar gyvenate šiuo metu?
Augustas: Praėjusią savaitę išleidau spektaklio „Calamari Union 2. Megastar“ premjerą, pagal suomių režisieriaus Aki Kaurismäki filmą „Calamari Union“. Rašau magistrinį darbą – mano baigiamasis darbas yra apie kino naratyvo panaudojimą teatre.
Dėkui už pokalbį!
Kalbėjosi: Jūratė ZIEDELYTĖ
Festivalis „Jauno teatro dienos“ vyks rugpjūčio 25-29 dienomis Klaipėdoje, visi JTD renginiai – nemokami. Daugiau informacijos apie „Jauno teatro dienų“ programą, dalyvius ir detales galite rasti www.jtd.lt ir „Jauno teatro dienos“ Facebook paskyroje. Renginį iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.
