Valerijaus Puloko fotografijoje – fragmentai
Birželio 4 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Baltojoje galerijoje atidaroma klaipėdiečio dizainerio, fotografo Valerijaus Puloko paroda „Fragmentai“. Parodoje – kasdien sutinkamų, bet beveik nepastebimų daiktų paviršiai, formos, jų fragmentai. Irimo procesas čia pateikiamas kaip estetiškas ir dekoratyvus, taiki dilimo būsena, kurią autorius įvardija grįžimu į gamtą. „Fragmentas“ – apie grožį, kurį kuria aplinka ir laikas. Paroda veiks iki rugpjūčio 15 d.
Valerijaus Puloko fotografijose fragmentas nėra atsitiktinai aptiktas paviršius. Tai – ilgai stebėtas, atpažintas ir iš aplinkos ištrauktas vaizdas, kuriame autorių domina ne objekto funkcija, o jo būvis – laiko, drėgmės, druskų, purvo ir šviesos veikiama medžiaga. Fotografuojami paviršiai jau praradę savo pirminį aiškumą: metalas rūdija, dažai sluoksniuojasi, stiklas tampa beveik nepermatomu. Tačiau, būtent šiame irimo etape autorius atranda grožį.
Puloko santykis su fotografuojamu objektu grįstas ne dokumentavimu, o atida. Jis nepateikia bendro vaizdo – atpažįstamo objekto, ar aplinkos konteksto. Autorius sąmoningai priartėja prie detalės tiek, kad eliminuotų viską, kas galėtų paliktą fragmentą „paaiškinti“. Tokiu būdu paviršiai netenka konkrečios vietos ar paskirties ženklų ir ima veikti kaip savarankiškos struktūros. Atranka čia itin svarbi: autorius renkasi ne reikšmingus objektus, bet tuos, kuriuose nykimas jau sukūręs dekoratyvius sluoksnius, faktūras ir spalvinius santykius.
Svarbų vaidmenį šiose fotografijose atlieka šviesa. Ji ne tik išryškina paviršių reljefą, bet ir nuolat keičia objektų būsenas – blizgesį paverčia matiškumu, purvą ar rūdis priartina prie tapybiškų plokštumų. Šviesa Puloko darbuose nėra dramatiška ar efektinga, veikiau stebinti savo tikslumu ir gebėjimu subtiliai atskirti medžiagų tankį.
Ne mažiau svarbūs ir spalviniai santykiai. Ryški rūdžių oranžinė, oksidacijos mėlyna, nutrupėjusių dažų pilka ar išblukusi žalia fotografijose kuria intensyvias kompozicijas. Spalva čia atsiranda ne kaip estetizavimo priemonė, bet kaip irimo pasekmė. Dėl to vaizdai balansuoja tarp fotografijos ir abstraktaus tapybinio paviršiaus.
Parodoje „Fragmentai“ Pulokas nuosekliai dirba su nykstančiais objektais ir jų transformacijomis. Fotografija jam tampa būdu sustabdyti trumpą momentą, kai daiktas jau nėra visiškai atpažįstamas, tačiau dar nėra ir išnykęs.
Laiko paliktų pėdsakų fiksavimas visada buvo viena svarbiausių autoriaus temų. Tik, skirtingai nei anksčiau, dabartiniame kūrybos etape jis atsitraukia nuo žmogaus ir fotografuoja jo paliktus pėdsakus – daiktus, kurie jau pakeliui atgal į gamtą.
(Menotyrininkė Danguolė Ruškienė)
______
Valerijus Pulokas gimė 1960 m. Klaipėdoje. Mokydamasis 14-oje vidurinėje mokykloje (dabar –„Ąžuolyno“ gimnazija), jis lankė ir Klaipėdos vaikų (dabar – Adomo Brako) dailės mokyklą. Baigęs mokyklą, Pulokas įstojo į Lietuvos valstybinio dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) Dizaino katedrą ir apgynė dailininko-konstruktoriaus bakalauro diplomą. Fotografuoti pradėjo studijuodamas. Pirmą personalinę parodą surengė 1982 m. VDA Dizaino katedroje. Intensyviausias jo kūrybinis laikotarpis – 1982–1992 m., kuomet autorius labiausiai gilinosi į žmogaus vidinį pasaulį ir nuosekliai plėtojo juodai baltos fotografijos estetiką. Gyvena ir kuria Klaipėdoje.
Bibliotekos darbo laikas: pirmadieniais–penktadieniais 10–19 val., šeštadieniais 10–17 val. Sekmadieniais ir valstybinių švenčių dienomis nedirba.
Renginio metu bus fotografuojama ir filmuojama. Informuojame, kad dalyviai gali būti matomi nuotraukose ir vaizdo įrašuose, kurie skelbiami įvairiose medijos priemonėse renginio viešinimo tikslais.
