TRADICINĖS MOJAVOS
Gegužės 18 d. 18.30 val. Klaipėdos etnokultūros centras kviečia į susitikimą, skirtą tradicinėms Mojavoms, susidėsiantį iš dviejų dalių: gegužinių pamaldų (tradicinių Mojavų giedojimo) ir vakaronės. Dalyvauja – kun. prof. dr. Saulius Stumbra; Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos liaudiškų giesmių ansamblis (vad. Vidmantas Budreckis) bei folkloro ansamblis „Alka“ (vad. Jonas Kavaliauskas ir Elena Šalkauskienė).
Mojavų arba gegužinių kilmė labai sena. Jau V a. randame bandymų visą mėnesį paskirti Mergelės Marijos garbei. Pirmasis gegužę skirti Marijos garbei sumanė Ispanijos karalius Alfonsas X-asis (1239–1284). Italijoje šio pamaldumo pradininkais buvo šventieji Pilypas Nėris (1515–1592) ir Karolis Boromėjus (1538–1584). Matydami, kaip pavasariui veikiant sukyla žmonių jausmai, jie sumanė juos pajungti aukštesniems tikslams. Eidami nuo savo oratorijos iki Didžiosios Marijos bazilikos Romoje linksmai giedodavo Marijos litaniją (dar vadinamą Loreto litanija), prijungdami giesmių. Vėliau jų pavyzdžiu pasekė keli vienuolynai. Jau tada buvo nustatyta tvarka: gėlėmis puošiamas Marijos altorėlis, ir meldžiamasi.
Lietuvoje, palyginus su kitais katalikiškais kraštais, gegužinės pamaldos įvestos gana vėlai, ir ne sostinėje Vilniuje, kaip būdavo kitais atvejais, bet neseniai įkurtoje Seinų vyskupijoje. Tos vyskupijos valdytojas prelatas Butkevičius, kilęs iš Kretingos bajorų, ką tik išrinktas šioms pareigoms, buvo nuvykęs į Romą. Ten jis prisižiūrėjo gegužinių pamaldų, laikomų su visu iškilmingumu. Grįžęs 1853 m. spalio mėnesį ir perėmęs vyskupijos valdymą, pirmiausia gegužines pamaldas jis įvedė Seinų katedroje, o netrukus ir visoje vyskupijoje. Žemaičių vyskupiją tuo metu valdė vyskupas Motiejus Valančius, išplatinęs gegužines pamaldas ir savo vyskupijoje.
Gegužinėms pamaldoms nėra nustatyta privalomų maldų. Lietuvoje jos susideda iš skaitomos ar giedamos Švč. Mergelės Marijos litanijos, Šv. Bernardo maldos ir giesmės „Sveika, Marija“. Po jų ar prieš jas gali būti giedamos ir kitos Marijos garbei skirtos giesmės. 1919 m. Tilžėje išleista Lietuvoje katalikų plačiai vartota maldaknygė „Šaltinis“ paaiškinime apie Marijos mėnesį (556–557 psl.) nurodo, kaip gegužines pamaldas švęsti. Joje rašoma: „Kurie negalėsite per darbus dienose to gražiausio Marijos mėnesio lankyti bažnyčią ir ten būti draugininkais meldimosi, tie gi užveskite tas maldas po sodžius ir namus jūsų. Papuoškite, išdabinkite gražius altorėlius aprinktoje ant to koplytėlėje (jei tokią sodžiuje turite, o jei ne, tai nors čystose seklyčiose, Abrozdą Švenčiausios Marijos gražiai apkaišę, žvakes prieš jį uždegę) ir visi drauge susirinkę dailiai užgiedokite šitą giesmę: „Sveika, Marija, Dievo Motina, / Kaip saulė šviesi, kaip drąsa gryna. / Atmink ant mūsų savo širdyje, / Melskis už mumis, Sveika MARIJA“. Toliau rašoma: „Labai naudingu ir pagirtu daiktu būtų, idant skaitytojas atskaitytų ant kožnos dienos paskirtus skaitymus ir Litaniją su maldomis prie Panelės Švenčiausios iš mojinės knygelės“. Lietuvoje Mojavos prie koplytėlių ir Lurdų baigdavosi skambiomis dainomis ir rateliais.
Mojavų giesmė „Sveika, Marija, Morina Dievo“ yra kilusi iš Lenkijos, bet vertimas labai nutolęs nuo originalo, nors struktūra ta pati. Melodija panaši, tik labiau sulietuvinta, lenkai ją kildina iš Mozūrijos. Dera pastebėti, jog šios giesmės daugiau neturi nei viena kita pasaulio šalis, ji giedama tik Lenkijoje ir Lietuvoje. Žinomi berods 6 vertimo variantai. Pirmasis vertimas – kun. Jono Lideikos 1866 m.
***
Renginio metu gali būti fotografuojama ir filmuojama.
