Pažintis su opera „PULKO DUKTĖ”
Edukaciniame renginyje-atviroje repeticijoje (I veiksmas) supažindinsime su pirmąkart Lietuvoje pastatyta Gaetano Donizetti komiška opera „Pulko duktė“. Prieš repeticiją muzikologė Janina Stankevičienė pasakos apie šios operos sukūrimo aplinkybes ir ją įkvėpusius istorinius įvykius, taip pat kalbins operos pastatymo muzikos vadovą Martyną Staškų.
Štai keletas įdomesnių faktų apie šią operą ir jos naująjį pastatymą:
- buvo rodoma Klaipėdos miesto teatre XIX a. viduryje;
„Pulko duktė“ jau beveik du šimtmečius karaliauja garsiausiose pasaulio scenose. 1840 m. vasarį „Opéra Comique“ teatre įvykusi pirmos italų kompozitoriaus Gaetano Donizetti (1797–1848) operos prancūzišku tekstu premjera iš pradžių sulaukė aštrios kritikos dėl nevykusio atlikimo. Tačiau netrukus „Pulko duktė“ tapo „kasiniu“ spektakliu ir ilgam išliko teatro repertuare. Operos finale skambanti arija „Salut à la France“ (Valio Prancūzijai!) tapo neoficialiu Prancūzijos himnu. Jis daugelį dešimtmečių skambėjo spektakliuose, rodomuose visos Prancūzijos operos teatruose nacionalinės šventės Liepos 14-osios proga. Įdomu tai, kad XIX a. viduryje opera buvo rodoma ne tik Naujojo Orleano, Niujorko, Londono operos teatruose, bet ir tuomet Prūsijos Karalystei priklausiusio Mėmelio (Klaipėdos) miesto teatre, vadovaujant impresarijui Franzui Eduardui Morohnui (1841–1859). - romantinės komedijos siužetas mezgasi karo lauke;
Opera pasakoja našlaitės Mari istoriją Napoleono karo žygių Europoje laikais XIX a. pradžioje. Rasta mūšio lauke ir užauginta seržanto Sulpicijaus vadovaujamame 21-ajame prancūzų armijos pulke, mergina tampa jo skalbėja, virėja ir laimingu pulko talismanu. Mari įsimyli vietinis jaunuolis Tonijas, kuriam ir ji neabejinga. Norėdamas būti arčiau mylimosios, Tonijas įstoja į prancūzų kariuomenę. Tačiau netikėtai atsiradusi kilminga teta Markizė de Berkenfyld (vėliau paaiškėja, kad ji ir yra tikroji Mari motina) išsiveža Mari ir stengiasi užtikrinti jos luomui derančią padėtį visuomenėje. Ji mėgina atpratinti Mari nuo pulke įgytų stačiokiškų manierų, moko gražaus dainavimo ir superša ją su savo luomo jaunikiu. Mari sielvartauja, ilgėdamasi pulko draugų ir mylimojo, bet nedrįsta priešintis mirusio tėvo ir motinos valiai. Tačiau Tonijas nepasiduoda: su pulko draugais įsiveržia į vestuvių puotą ir visus įtikina savo meile Mari. Markizė atlyžta ir leidžia Mari pasirinkti tą vyrą, kuriam priklauso jos širdis. - operos muzikoje – žaižaruojanti vokalinė pirotechnika ir šuoliai į „tenorų Everestą“;
Operos muzika trykšta nerūpestinga linksmybe, tačiau iš dainininkų reikalauja kone pirotechnikos efektus primenančio vokalinio meistriškumo bei aktorinių sugebėjimų. Pagrindinio moters vaidmens – „pulko dukters“ Mari – atlikėja turi ne tik nepriekaištingai valdyti balsą, kad įveiktų visus vokalo daugiakovę primenančios partitūros ruožus, bet ir tuo pat metu kurti nepaprastai spalvingą personažą. O jos mylimojo Tonijo partija tampa išbandymu net geriausiems pasaulio dainininkams: jau pirmajame operos veiksme jiems tenka devynis kartus šokdinti balsą aukštyn iki antros oktavos do bene žymiausioje visų laikų tenoro arijoje „Pour mon âme“ (Mano sielai), pramintoje „tenorų Everestu“. - Klaipėdoje operos veikėjai persikėlė iš XIX a. Tirolio į XX a. Alžyrą ir prakalbo lietuviškai.
Pristatydama šią operą Lietuvos publikai, režisierė Jūratė Sodytė sumanė perkelti veiksmo vietą ir laiką iš Napoleono armijos karo veiksmų Austrijoje (1805–1815) į Alžyro Nepriklausomybės karą (1954–1962). Scenografė Sigita Šimkūnaitė operai sukūrė kontrastingą scenovaizdį: pirmas veiksmas tvoskia tropiniu karščiu, o antras dvelkia rafinuotu prancūzų aukštuomenės gyvenimo šaltuku. Beveik 100 Agnės Kuzmickaitės šiam spektakliui sukurtų kostiumų pabrėžia šį kontrastą: kariškiai dėvi stilizuotas uniformas, alžyrietės – tradicinius hidžabus, o prancūzų damos – tuo metu kūrusių mados grandų Yves’o Saint Laurent’o, Christiano Dioro ir Coco Chanel įkvėptas sukneles, kostiumėlius ir aksesuarus. Skirtingai nuo italų opera buffa, dainuojamus rečitatyvus prancūziškoje opéra comique atstoja kalbamieji intarpai. Sekant naujausiomis pasaulio muzikinių teatrų tendencijomis ir norint palengvinti turinio suvokimą, operos dainuojamieji numeriai atliekami prancūzų kalba, o kalbamieji dialogai – lietuviškai (juos iš prancūzų kalbos išvertė teatro solistas Virginijus Pupšys).
