Opera VIVAT KAVA!

Teatralizuota vienaveiksmių operų programa Režisierė Rūta Bunikytė Dirigentas Dmitrijus Zlotnikas Koncertmeisteriai: Christopher Joel Cooley (fortepijonas), Narine Stepanyan (fortepijonas) JOHANN SEBASTIAN BACH Kantata „Schweigt stille, plaudert nicht“ („Patylėkite, neplepėkite“), BWV 211 („Kavos kantata“) (1735) Vaidmenys ir atlikėjai: Šlendrianas – Mindaugas Rojus (baritonas) Lizchen – Rosana Štemanetian (sopranas), Rasa Ulteravičiūtė-Kazlauskienė (sopranas) Pasakotojas – Tadas Jakas (tenoras), Aurimas Raulinavičius (tenoras) GIOVANNI BATTISTA PERGOLESI Komiška opera „Tarnaitė ponia“ (1733) Vaidmenys ir atlikėjai: Umbertas – Artūras Kozlovskis (bosas), Vilius Trakys (bosas) Serpina – Rosana Štemanetian (sopranas), Rasa Ulteravičiūtė-Kazlauskienė (sopranas) Vesponė – Tadas Jakas (tenoras), Aurimas Raulinavičius (tenoras) Dvi neįmantrios, bet nuotaikingos buitinės muzikinės istorijos, pasiekusios mus iš aštuonioliktojo amžiaus. Du skirtingų kraštų, bet puikiai savo darbą įvaldę to paties laikmečio kompozitoriai – vokietis Johannas Sebastianas Bachas (1685-1750) ir italas Giovanni Battista Pergolesi (1710-1736). Leipcige įsikūrusiuose Zimmermanno kavos namuose kartą per savaitę lankytojus linksmindavo universiteto ansamblis „Collegium Musicum“, kurio tuometinis vadovas buvo kompozitorius J. S. Bachas. Leipcigo gyventojai (vyrai) mėgo šio ansamblio koncertus, kurių besiklausydami galėjo skanauti tuomet dar egzotišku gėrimu laikytą kavą. Tačiau mėgautis šiuo gėrimu Vokietijoje bandyta uždrausti moterims, nuogąstaujant, kad įprotis gerti kavą gali pakenkti jų jautriems nervams ir netgi vaisingumui. Savaime suprantama, šios baimės trukdė Zimmermanno kavos namams plėsti verslą. Todėl 1734 m. jie užsakė ansamblio „Collegium Musicum“ vadovui parašyti kūrinį kavos tema. Netrukus produktyvusis J. S. Bachas užsakovams pristatė „Kavos kantatą“ trims solistams ir instrumentiniam ansambliui, kuri tapo pirmuoju kavą garbinančiu kūriniu pasaulio muzikos istorijoje. „Kavos kantatos“ libretą parašė populiarus to meto vokiečių literatas Picanderis-Christianas Friedrichas Henrici. Pagrindinė kūrinio veikėja Liza dainuoja: „Ach! Koks gardus kavos skonis! Švelnesnis už tūkstantį bučinių, saldesnis už muskatinį vyną!“… Tuo tarpu jos tėvas Šlendrianas stengiasi dukterį atgrasyti nuo šio, jo manymu, nederamo pomėgio priekaištaudamas, kad kavą gerianti mergina praras jaunikį. Žinoma, viskas baigiasi laimingai – ir apsukriajai Lizai, ir kavai, kuria dabar drąsiai mėgaujasi moterys. Tačiau patiems kompozitoriams likimas dažnai krečia piktus pokštus, atmesdamas tuos veikalus, kuriuos jie patys laiko savo kūrybos viršūne, bet išaukštindamas tai, ką šie lengva ranka brūkšteli aplinkinių pramogai. Taip nutiko italų kompozitoriui, Neapolio operos mokyklos atstovui G. B. Pergolesi. Jo epochoje buvo įprasta operos spektaklių pertraukų metu palinksminti besiilsinčią publiką trumpais savarankiško siužeto komiškais kūrinėliais – intermedijomis. Norėdamas, kad įnoringoji publika išklausytų jo operos „Nepalaužiamas kalinys“, pirmą kartą pristatytos 1733 m. Neapolyje, pabaigos, G. B. Pergolesi jos pramogai parašė šmaikščią intermediją „Tarnaitė – ponia“. Nutiko tai, ko kompozitorius, po trejų metų miręs nuo tuberkuliozės, tikėjosi mažiausiai: „Nepalaužiamą kalinį“ visi greitai pamiršo, užtat „Tarnaitė – ponia“, tapusi klasikiniu opera-buffa pavyzdžiu, savo autorių garsina iki šiol. Netikėtai į muzikos aukso fondą patekusioje komiškoje operoje „Tarnaitė-ponia“ turtingas viengungis Ubertas kenčia nuo aikštingos tarnaitės Serpinos (it. gyvatėlė), kuri pusryčiams nepateikia ponui šokoladinio gėrimo ir dar gąsdina, kad jam teks būti nevalgiusiam iki pietų. Ubertas išbara ją už nepaklusnumą, bet Serpina atsiperka veidmainiškomis ašaromis ir skundžiasi pagarbos stoka. Tuomet Ubertas įsako tarnui Vesponei kuo greičiau surasti jam žmoną. Tarnaitė supranta, kad jos poniškam gyvenimui gresia pabaiga, ir keičia taktiką – meiliai patiekia ponui šokoladą nedviprasmiškai užsimindama, kad Ubertui derėtų vesti būtent ją. Bet Ubertas, nors slapčia mylėdamas Serpiną, ir toliau abejoja… Tuomet tarnaitė pono ryžtą nutaria sustiprinti pavydu. Ji pristato Ubertui tariamą jaunikį – ją skriaudžiantį „griežtą karininką”, kuriuo apsimeta tas pats Vesponė. Šis įžūlus planas ne tik prajuokina publiką, bet ir leidžia Serpinai tapti savo pono nuotaka…