OPERA „KELIONĖ” / renginiai Klaipėdoje

renginiai Klaipėdoje

3 veiksmų opera su prologu ir epilogu anglų, ispanų, lotynų kalba

Libreto autorius David Henry Hwang pagal Philipo Glasso pasakojimą
Pirmasis pastatymas: 1992 m. spalio 12 d. „Metropolitan Opera“ teatre Niujorke Amerikos atradimo 500-osioms metinėms pažymėti

„Kelionė“ – tai alegorija apie ieškojimų dvasią, apie būvį be vietos, kuriame atsiduriame kaskart susidūrus skirtingoms kultūroms. Kas verčia žmones keliauti, ko jie ieško? Veikėjai iš praeities ir ateities randa skirtingus atsakymus, tarp jų ir mokslininkas, keliaujantis po visą visatą sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje. Kristupas Kolumbas įkūnija visus tuos amžinus klajūnus, – Ulisą, Nojų, Skrajojantį olandą, – kurie buvo prakeikti arba pašaukti klajoti, vieniši savo laive, apsėsti idėjos; jo figūra simboliškai apibendrina visus keliautojus – tuos, kuriuos gena troškimas tyrinėti, kelti klausimus.“

Philip Glass, 1992

Philipas Glassas (g. 1931 m. Baltimorėje, Merilendas, JAV) šiandien pripažįstamas vienu ikoniškiausių, įtakingiausių, komerciškai sėkmingiausių ir produktyviausių pasaulio kompozitorių. Savarankiškos kūrybinės karjeros pradžioje, pradedant nuo XX a. 7 deš. vidurio, Ph. Glassas sukūrė savitą, išsyk atpažįstamą stilių, kurį jis pavadino „muzika su kartojamomis struktūromis“, pasižyminčia nuolat kartojant palaipsniui ilginamomis arba trumpinamomis ritmo formulėmis, tonalia harmonija ir statiška dinamika, procesualumu, išraiškos priemonių ekonomija. Šie bruožai, ypač ankstyvuoju, radikaliuoju jo kūrybos laikotarpiu, buvo tapatinami su minimalizmo srove, o Ph. Glassas laikomas vienu iš keturių šio avangardinio stiliaus pradininkų šalia La Monte Youngo, Terry’io Riley’io ir Steve’o Reicho. Minimalizmas ilgainiui tapo tarsi pokario amerikietiškosios kultūros bendrine kalba, suprantama ir atpažįstama, įgijusia minias gerbėjų ir pasekėjų visame pasaulyje. Tačiau pats kūrėjas visada kratėsi jam lipdomos „minimalisto“ etiketės, save vadina „klasiku“, o jo tolydžio besiplečiantis įvairaus žanro kūrinių repertuaras rodo veikiau „maksimalistinius“ užmojus ir neregėtą produktyvumą, palyginamą nebent su didžiaisiais baroko genijais.

Kompozitoriaus kūrybiniame bagaže – daugiau kaip trisdešimt operų, jei skaičiuotume ne vien skirtas didžiajai operos scenai, bet ir kamerines, kino operas, muzikinio teatro ir kitų žanrų sceninius veikalus. Garsiausia ir novatoriškiausia iš jų – pati pirmoji Ph. Glasso su scenografu ir režisieriumi Robertu Wilsonu sukurta opera „Einšteinas paplūdimyje“ (1975–1976), kurios amerikietiškoji premjera „Metropolitan Opera“ teatre Niujorke išjudino tradicinės operos pamatus, apibrėžė naują šio žanro sampratą ir akimirksniu išgarsino jo kūrėjus, anksčiau žinomus tik nedidelei grupelei Niujorko eksperimentinio meno gerbėjų. Tarsi pripažindamas neįtikėtiną šios operos sėkmę, teatras po dešimtmečio užsakė Ph. Glassui sukurti naują operą artėjančiai Amerikos atradimo 500-ųjų metinių sukakčiai pažymėti. Pripažinimo ženklu tapo ir solidus kompozitoriui skirtas honoraras – didžiausias kada nors sumokėtas už naują operą.

Operos „Kelionė“ (The Voyage) premjera „Metropolitan Opera“ teatre buvo numatyta tiksliai tą dieną, kai 1492 m. Kristupui Kolumbui išplaukus į vakarus ieškoti naujo kelio į Rytų Aziją, po penkių savaičių buvo pastebėta žemė – 1992 metų spalio 12-ąją, pirmadienį. Nepaisant didingos progos, dokumentinis tikroviškumas muzikinio teatro scenoje niekada nebuvo kompozitoriaus siekiamybė. „Operos teatras yra poezijos arena par excellence – vieta, kur nebūtina laikytis istoriniam tyrimui taikomų taisyklių, o menininkų vaizduotė padeda atrasti visai kitokią tiesą“, – tvirtino jis. Kompozitoriui Amerikos atradimas tapo tik dingstimi alegoriniam pasakojimui – kur kas platesnei refleksijai apie amžiną žmonijos troškimą tyrinėti, pažinti ir atrasti, apie paskatas, verčiančios žmones kelti klausimus ir atrasti naujus dalykus ne vien geografine, bet ir dvasine ar intelektualine prasme. Į pagalbą pakviestas dramaturgas Davidas Henry’is Hwangas išplėtojo šią alegoriją ir sukūrė itin poetišką, gana abstraktų libretą, įpindamas mokslinės fantastikos elementų, istorinių aliuzijų ir groteskiškų detalių iš šiuolaikinio gyvenimo.

Trijų veiksmų operos su prologu ir epilogu pasakojimas nelinijinis – joje nuolat kinta veiksmo laikas ir vieta. Prologe regime Mokslininką, tyrinėjantį tolimiausius visatos kampelius, bet visiškai nevaldantį savo kūno. Jo prototipu tapo žymusis fizikas ir kosmologas Stephenas Hawkingas. Kolumbas operoje pasirodo tik antrame veiksme ir jam yra skirtos tik dvi kelionės į Naująjį Pasaulį dienos – pirma, kai su keliautoju iškilmingai atsisveikina Ispanijos karalienė Izabelė ir jam suteiktus titulus vardijantys karališkųjų rūmų dvariškiai, ir paskutinė, kupina dvejonių savo misija ir košmariškų vizijų. Dar slogesnė nuotaika jį kankina gulint mirties patale (epilogas), apmąstant savo gyvenimą ir atgailaujant, kad jo išprovokuotas Senojo ir Naujojo Pasaulių susidūrimas pareikalavo nežmoniškų vietinių gyventojų aukų. Jų operoje taip ir nepamatome, nes susidūrimo su čiabuviais (beždžionžmogiais) scena įvyksta pirmykščiame pirmo veiksmo pasaulyje, į kurį erdvėlaiviu atvyksta ateivių iš tolimojo kosmoso įgula, kuriai pavyksta pabėgti nuo jų gimtąją planetą ryjančios juodosios skylės. Trečiasis veiksmas nukelia į ateitį – tai mokslinės fantastikos karikatūra su politikų ir aukštų pareigūnų rikiuote ir palydomis prie erdvėlaivio, kuriuo žmonija vėl išsiruošia į naujų pasaulių, naujų gyvybės formų paieškas…

Regis, pats likimas lėmė, kad „Kelionė“ tapo pirmąja Lietuvoje pastatyta Ph. Glasso opera, kuria prasidėjo pirmasis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sezonas naujuose rūmuose. Jos naują sceninį pavidalą sukūrė tarptautinio konkurso būdu atrinkta kūrybinė grupė, kurią sudaro jauni italų menininkai – Chiara Osella (režisūra), Carlo Massari (režisūra ir choregrafija), Eleonora Peronetti (scenografija) ir Emilia Zagnoli (kostiumai) – ir nuolatiniai KVMT spektaklių „įvaizdintojai“  Linartas Urniežis (vaizdo projekcijos) ir Andrius Stasiulis (šviesos). Muzikiniu pastatymo vadovu tapo specialiai pakviestas maestro Dante Santiago Anzolini (Argentina – JAV), negalėjęs atsisakyti kvietimo sugrįžti į teatrą, kuriame prieš tris dešimtmečius pastatė uostamiesčio legenda tapusią G. Verdi „Traviatą“. Jį su kompozitoriumi Ph. Glassu sieja ilgametė bičiulystė ir kūrybinis bendradarbiavimas statant jo operas ir diriguojant simfonijas.