Tiriamasis šokio spektaklis „Apnea“ / Festivalis „Plartforma“

„Pirmasis įkvėpimas – tai aš, gyvas. Kartais gyvas, bet miręs. Užmirštu giliau įkvėpti. Patiriu priepuolius, dūstu, trūksta oro. Kartą bandžiau uždusti. Nekvėpuoti. Sulaikęs kvėpavimą pajutau, koks esu ribotas ir beribis, kaip pulsuoju ir plaku. Išmokau nekvėpuoti tik tada, kai pats to noriu. O kai kvėpuoju, stengiuosi kvėpavimą jausti. Stengiuosi tiesiog jausti.“
Kvėpavimo sulaikymas – gr. apnea (apnėja) – šio šokio spektaklio ašis. Apnėja vandenyje ar sausumoje, miego ar budros būsenoje, sąmoninga ar ištinkanti netikėtai. Pastaroji įneša gyvenime suirutę, o atliekama sąmoningai, priešingai – sukuria galimybę atsitraukti nuo aštriakampės realybės. Vandens apnėjoje kūnas tarsi prislopinamas, savotiškai „užmigdomas“, lėtėja gyvybinės funkcijos, persiskirsto kraujotakos sistema, nurimdomas protas: tegirdi savo širdį – pulsą, paskui – ir to nebe. Sekant tykius kūno signalus vandens gelmėje sulaikius kvėpavimą, pajuntamas kitas – bekūniškumo ir sielos gelmės – erdvėlaikis. Sausumos apnėja mokosi iš vandens apnėjos: kaip išbūti, kai nebegali įkvėpt, kaip įsisąmoninti savo gyvastį ir išmokti reguliuoti kvėpavimą, kad kvėpavimo sulaikymas būtų mano pasirinkimas, o ne netikėtai ištinkanti stichija. Miego apnėja – sutrikimas, kai žmogaus organizmas, sustojus kvėpavimui, vis išmušamas iš sapno į realybės režimą – neužmiršk kvėpuoti! Ir galiausiai… paskutinis įkvėpimas ir amžinasis kvėpavimo sulaikymas – per šokį pačiais kojų galupirščiais prisiliečiant prie mirties apnėjos.