Antano Stanevičiaus kūrybos vakaras ir parodos atidarymas
RENGINIAI-KLAIPĖDOJE
Liepos 30 d., antradienį, 18.00 val. Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Girulių padalinyje (Šlaito g. 6A) bus surengtas Antano Stanevičiaus kūrybos vakaras ir parodos atidarymas „Ir aš ten buvau, alų midų gėriau…“. Iš renginių ciklo „Pėdink į Girulius“.
Renginyje: publicistika, eilėraščiai, fotografija. Vakarą pianino garsais papuoš pianistė Elena Stanevičiūtė. Pagal A. Stanevičiaus eiles, dainas sukūrė ir jas renginio metu atliks Emilija Strelkauskytė. Taip pat, autoriaus eilėraščius raiškiai skaitys bardas Jonas Baltokas.
Fotografijos paroda veiks iki 2024 m. rugpjūčio 30 d.
Antano Stanevičiaus mintys:
Kiekvienas gyvas sutvėrimas nori pasireikšti: paukščiai čiulba, žvėrys šoka, norėdami susiporuoti ir pratęsti giminę. Delfinai ir beždžionės tapo paveikslus, kuriuos šiuolaikinio meno parodose galima eksponuoti tarp žmonių kūrinių, žiūrovui nelabai įtariant tokią, sakykim, klastą.
Besiveržiantis dirbtinis intelektas įveda į tokias vaizdų ir tekstų džiungles, kad susiėmęs už galvos turi stengtis išlaikyti sveiką protą.
Tad kas man, norinčiam save išreikšti, svarbiausia? Tiksliau, kas man labiausiai tinka, kur aš labiausiai tinku?
Mano senas draugas armėnų dailininkas Serovbė Darbinianas dar aname tūkstantmetyje, mums žvelgiant į neprieinamą Araratą, mokė: – Svarbiausia yra žodis! Rašyk! Tau keista, kad tai sakau aš, dailininkas, žinodamas, kad raižiniai ant uolų atsirado anksčiau negu rašto ženklai, tačiau svarbiausias menas yra būtent literatūra!
Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.
Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.
Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė.
Jn 1, 1–18
Taigi, Žodis!
Iš kur jis ateina ir atsiduria eilėraščio eilutėje? Kas padiktuoja, kas sufleruoja? Mįslė…
Žodis laiške draugui ar straipsnyje ateina aiškesniu keliu, nužymėtu dingsties, patirties, aktualumo pareikšti savo nuomonę gairėmis.
O fotografija?
Man ji pasipiršo vaikystėje. Kodėl? Gal dėl to, kad nemokėjau piešti, o taip norėjosi sustabdyti vaizdus. Štai liepos penktą dieną Lietuvos dainų šventės šurmulyje viena šokėja iš Čikagos, žvilgsniu pasigavusi mane kaip seniai matytą klasės draugą, parodė nulūžusį batelio kulną: – Gerai, kad nulūžo per paskutinį šokį!
Akimirkos magija. Tik fotografija gali ją atskleisti. Tą nuotrauką parinkau parodos plakatui.
Rezultatas: eilėraščiai fotografiški, fotografija – literatūriška. Nežinau, ar gerai tai, ar blogai, tačiau ką nors keisti laiko liko mažiau, negu buvo.
Informacija skelbiama: www.biblioteka.lt
Emilija Strelkauskytė
Metodininkė rinkodarai ir viešiesiems ryšiams
Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka
Tel. +370 46 448336
