Klaipėdos dramos teatre (Teatro g. 2, Klaipėda) artėja visai Lietuvos bei uostamiesčio kultūrai svarbus įvykis: vasario 3, 4, 17 ir 18 dienomis čia publikai bus pristatyta pirmąsyk šiame teatre spektaklį statančio režisieriaus Eimunto Nekrošiaus premjera „Kalės vaikai“ pagal Sauliaus Šaltenio romaną. Spektaklio scenografas ir šviesų dailininkas Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva, kompozitorius Antanas Jasenka. Spektaklyje vaidina Darius Meškauskas, Mikalojus Urbonas, Karolina Kontenytė, Edvardas Brazys, Regina Šaltenytė, Igoris Reklaitis, Vaidas Jočys, Donatas Švirėnas, Vidas Jakimauskas, Nijolė Sabulytė, Sigutė Gaudušytė.
E. Nekrošius Klaipėdos dramos teatre stato spektaklį pirmą kartą. Pasaulyje garsus režisierius uostamiesčio dramos teatre iki šiol nebuvo dirbęs.
Romano inscenizaciją spektakliui parašė pats autorius – rašytojas S. Šaltenis. Inscenizacija ypač aktuali būtent dabar – laikotarpiu, kai atkurta Lietuva įžengė į šimtmetį. S. Šaltenio „Kalės vaikai“ (rašytas 1972–1988 m., išleistas 1990 m.) – romanas, nukeliantis į XVIII a. Mažąją Lietuvą, pietvakarinę etnografinės Lietuvos dalį, kuri tuo metu buvo pavaldi Prūsijai. Istorinis kontekstas iš esmės tėra neįpareigojantis siužeto fonas emocijai ir universaliems apibendrinimams. Pasakojimas plėtojamas kaip grakšti kultūrinė, istorinė ir kalbinė improvizacija.
Romano herojaus Kristijono (Kristijono Donelaičio, lietuvių literatūros klasiko, parašiusio epinę poemą „Metai“) paveiksle ataidi ir kitų Lietuvos poetų biografijos. Net neišmanantį lietuvių literatūros istorijos žmogų vis tiek pavergia žmogiška ir kiek ekscentriška Kristijono asmenybė.
Romanas, savo struktūra kiek primenantis paties Donelaičio „Metus“, parašytas kaip baladžių vėrinys, įprasminantis archajiškos pasaulėjautos ir tautos dvasinės gyvasties esmę. Tačiau dar paveikesnis yra ne turinio ir formos, bet kalbinės išraiškos lygmuo: sakmės intonacijos natūraliai jungiasi su buitiniu, žemuoju registru, atgręžia skaitytojo akis į patį tekstą, jo meniškumą.
Dailininkas ir rašytojas Leonardas Gutauskas apie šį S. Šaltenio romaną sakė: „Kalės vaikai“ – žiaurus stebuklas, ataustas auksiniais šviesos ir juodais požemių siūlais… Knyga, kokios lietuvių literatūroj dar nebuvo.”
Naujojoje dviejų dalių dramoje susipina daugybė klodų: istorinė Lietuvos praeitis – vokiečių kolonizacija, karai su rusais, pasakos, sakmės, prietarai, burtai, užkalbėjimai ir raganavimai, dar senesni – matriarchato bendruomenės – mitų atgarsiai, Šventojo rašto nuotrupos ir postulatai. Pasakojimo faktūra sodri, erdvėlaikis – labiau mitinis, nei konkretus. Mitologija ir buitis, mirtis ir gyvenimas, amžinybė ir kasdienybė – viskas čia organiškai persipina, keičia vienas kitą. Prisiliečiama prie pačios lietuvių tautos esmės, archajinio, egzistencinio prado, gelminių tautos išlikimo galių. Savo santūrumu, giliomis ir keik prigesintomis emocijomis, asketiška ir kartu nekrošiškai talpia simbolika spektaklis „Kalės vaikai“ stebėtinai tiksliai perteikia Klaipėdos krašto, Mažosios Lietuvos dvasią.
