Šventasis Jeruzalės miestas – koks jis buvo prieš daugiau nei 2000 metų? Apie ką kalbėjosi žmonės, ką valgė, ko nemėgo, kokia buvo ten gyvenusių žmonių religija, papročiai, kokia profesija buvo labiausiai nemylima? Visa tai rasit ir sužinosit aplankę Aidos Raimondos Pečeliūnienės rankomis sukurtą senąjį miestą, atgijusį Teatro aikštėje.
PARODOS EPIZODAI
1.JERUZALĖ. PAŽADĖTOJI ŽEMĖ/ THE PROMISED LAND
Senas yra šis pasakojimas. Perduodamas iš lūpų į lūpas… apie pažadėtą žemę. Jokiais būdais ji neprimena pažadėtosios, kurioje tekėtų medaus ir pieno upės. Tai akmenuota nederlinga žemė su unikaliai menku skaičiumi ežerų ir upių. Seni išminčių kapai mena savas istorijas. Kiekvienas akmuo, uoloje iškalta grota „regėjo“ įvykius, pakeitusius Europą ir pasaulį. Tokių šventų vietų šioje žemėje labai daug. Josios miestai, miesteliai, gamtos grožybės, kurių pavadinimus dažnas sužino dar būdamas vaikas, pribloškia kiekvieną, net ir netikintįjį. Tai neprilygstama religinė ir tautinė įvairovė, ypatingos, tik tenai gyvuojančios, kultūros apraiškos. Visa tai “dovanojo” ne šiuolaikinė globalizacija, o istorijos tūkstantmečiai, kurių metu žmonija tikėjo, kad šita pažadėtoji žemė yra pasaulio centras. KLAUSYTI
2. MIESTAS-LEGENDA: KEDRONO SLĖNIS, ALYVŲ KALNAS/ FASCINATING JERUSALEM
Jeruzalė – viena paslaptingiausių ir įdomiausių vietų mūsų planetoje. Tai miestas, apjuostas dviejų metrų storio, penkių tūkstančių metų senumo sienomis, pastatytomis iš tašyto baltojo akmens luitų, nenaudojant rišamojo skiedinio. Jeruzalė pakeri ir užburia, čia būdamas net ir šiandien prarandi realybės jausmą, nes šioje pasaulio vietoje susijungia dabartis ir amžinybė. Čia jokia siena nėra tik siena, jokia gatvė – tik gatvė. Šio miesto istorija – viena turtingiausių ir įdomiausių žemėje. Remiantis senaisiais judėjų raštais, netoli Jeruzalės esančiame Armagedono slėnyje vyks paskutinė gėrio ir blogio žemėje kova. Kada nors akmens mūrai subyrės, atidengdami praėjimą pro arką, o palaidotieji Alyvų kalne pirmieji prisikels ir stos prieš Dievo teismą, kuris vyks šalia esančiame giliame Kedrono slėnyje. Kiekvienas senas akmuo ar alyvmedis “regėjo” minias į Jeruzalę traukiančių keliautojų, prekeivių, piligrimų, atrandančių čia kažką sau artimo, svarbaus, reikšmingo. Tiek vietiniams, tiek keliautojams, reikšminga buvo gyvulininkystė. Nederlingoje žemėje, šalia miesto sienos, vietiniai piemenys ožkas, avis ganė nedidelėmis bandomis, o asilai, kupranugariai buvo ne tik žaliava maistui, rūbams, bet ir nepamainomos transporto priemonės. KLAUSYTI
3. JERUZALĖS KASDIENYBĖ PRIE VANDENS/ WATER IS LIFE
Vanduo Jeruzalę pasiekdavo Siloamo kanalu – unikaliu senovės vandentiekiu, kurio tiesimas kelis kartus minimas Senajame Testamente. Vanduo buvo tausojamas, jo niekada nebuvo per daug. Moterys savo reikmėms vandens atsinešdavo įvairiose talpose. Skalbimui buvo naudojamas specialus muilas, gaminamas iš ožkos riebalų ir buko pelenų. Gyvūniniai riebalai ir medžio pelenai labai ilgai buvo pagrindinė muilo žaliava. Žvėrių, gyvulių kailius ir jų odas žmonės naudoja nuo neatmenamų laikų. Miestuose ir miesteliuose odų raugyklos įsikurdavo atokesnėse vietose, nes nuo jų sklisdavo sunkus raugo kvapas. Duoną senovės žmonės gamindavo jau prieš 10–12 tūkst. metų. Jeruzalės gyventojai duoną kepdavo įvairiais būdais. Vienas jų – keraminės krosnys, kurias pradžioje gerai iškaitindavo, tada išvalydavo ir duonos paplotėlius prilipdydavo prie vidinių sienų. Račiaus amatas taip pat buvo paklausus. Garsiai dardėjo ratai Jeruzalės grindiniu. Alyvmedis – ilgaamžis medis, nes gali išgyventi iki 1000 metų. Numirus kamienui, šaknys iš žemės pradeda daiginti naują medelį. Žydi alyvmedis vėlyvą pavasarį, o vasarą snūduriuoja ir tausoja jėgas alyvuogių brandinimui. Kaip visoje Viduržemio jūros pakrantėje, taip rytų žemėse, alyvmedžio vaisių – alyvuogių – aliejus yra neatsiejamas nuo virtuvės, kultūros ir tradicijų. Alyvuogių spaudyklos neapsieidavo be asilo jėgos ir žmogaus sumanumo. MALDA SINAGOGOJE: KLAUSYK, IZRAELI!/ LISTEN, ISRAEL! Judėjų maldos namai vadinami sinagoga. Joje laikomos pamaldos, skaitomas ir aiškinamas Tanachas – Biblija. Judaizmas yra viena seniausių, praktikuojama monoteistinė religija, kitaip dar vadintina Toros religija. Žydams Tora yra visų mokymų mokymas ir praktikos pagrindas. Pirmosios sinagogos pastatytos Izraelyje IV a. pr. Kr. Buvo statomos daugelyje gyvenamų vietų, visos atgręžtos į Jeruzalę. Jos centre – vieta, skirta Šventajai skryniai su Toromis. Rabinas – judėjų dvasininkas, tikybos mokytojas, teisėjas, religinės bendruomenės vadovas. Tai Biblijos žinovas, aiškintojas, autoritetas religijos ir teisės klausimais, labai gerbiamas asmuo. Pamaldas sinagogoje rabinas visada pradėdavo žodžiais „Klausyk, Izraeli“. Toros aiškintojų ginčai kildavo dažnai, skambėdavo garsiai, pritraukdami smalsuolius. KLAUSYTI
4. MALDA SINAGOGOJE: KLAUSYK, IZRAELI!/ LISTEN, ISRAEL!
Judėjų maldos namai vadinami sinagoga. Joje laikomos pamaldos, skaitomas ir aiškinamas Tanachas – Biblija. Judaizmas yra viena seniausių, praktikuojama monoteistinė religija, kitaip dar vadintina Toros religija. Žydams Tora yra visų mokymų mokymas ir praktikos pagrindas. Pirmosios sinagogos pastatytos Izraelyje IV a. pr. Kr. Buvo statomos daugelyje gyvenamų vietų, visos atgręžtos į Jeruzalę. Jos centre – vieta, skirta Šventajai skryniai su Toromis. Rabinas – judėjų dvasininkas, tikybos mokytojas, teisėjas, religinės bendruomenės vadovas. Tai Biblijos žinovas, aiškintojas, autoritetas religijos ir teisės klausimais, labai gerbiamas asmuo. Pamaldas sinagogoje rabinas visada pradėdavo žodžiais „Klausyk, Izraeli“. Toros aiškintojų ginčai kildavo dažnai, skambėdavo garsiai, pritraukdami smalsuolius. KLAUSYTI
5. ERODO VALDYMAS: GYVENTOJŲ SURAŠYMAS/ HEROD’S REIGN
Prieš gimstant Išganytojui, Izraelio žemė buvo Romos imperijos dalis. Šalį valdė karalius Erodas, kuris, anot istorinių šaltinių, jėga užgrobė valdžią Izraelyje. Karalius Erodas visaip stengėsi įtvirtinti savo valdžią ir pelnyti autoritetą, tačiau izraelitų priešiškumas jam tik stiprėjo. Romos imperatorius Cezaris Augustas nurodė, jog turi būti suskaičiuoti visi Romos imperijos gyventojai. Taip pat ir izraelitai. Karalius Erodas ėmėsi įgyvendinti imperatoriaus nurodymą. Tačiau žydai visada buvo labai prietaringai nusiteikę prieš bet kokį mėginimą “suskaičiuoti tautą”, todėl Izraelio žemėje gyventojų surašymas vyko lėčiau, nei norėta. KLAUSYTI
6. TURGAUS MARGUMYNAI/ MARKET
Turgus – neatsiejama miesto gyvenimo dalis, su savo kvapais, šūkaliojimais, įkyriu prekių siūlymu, paukščių klyksmais, gyvulių bliovimu. Turgus – ideali vieta amatininkams pademonstruoti savo išmonę, tobulėjimą ir vietinę kultūrą. Žydai pieno produktų nemaišo su mėsos produktais: jų negalima dėti ant to paties stalo, mėsos negalima pjaustyti tuo pačiu peiliu, su kuriuo pjaustomas sūris, namuose privalo būti atskiri indai, skirti mėsos ir pieno produktams, šie indai turi būti laikomi atskirose vietose. Čia pat, turguje, buvo galima gauti viralo, nupešti žąsį ar pasirinkti avies koją, jei ji yra tinkamai paruošta. Tinkamas paruošimas reiškia, kad, pavyzdžiui, gyvulius paskerdė specialistas – ritualinis skerdikas. Mėsą žydui buvo galima pirkti tik iš žydų. Jeruzalės gyventojai namuose maldavo grūdus – tiesiog sutrindavo juos tarp dviejų vienas prie kito prigludusių akmenų (girnų). KLAUSYTI
7. AMATŲ LOBYNAS/ HANDICRAFT
Amatininkai Senajame pasaulyje buvo ypač vertinami. Anuomet žydai rankų darbą laikė šventu. „Darbininkas, atliekantis rankų darbą, neturi ko gėdytis ir prieš didelius mokslininkus dėl savo darbo“ – mokė rabinai. Visi garsieji rabinai turėjo savo profesijas. Įvairių dirbtuvių buvo Jeruzalėje. Vieni dirbino plūgus, jungus, kiti apdorojo medį, akmenis, geležį, darė palapines. Dailidės amatas senas, kaip ir akmentašio. Saugodami savo namus, prekybos vietas, gyventojai užsakydavo medines duris, langines, atramas, stogines nuo kaitrių saulės spindulių. Įkaitusi Palestinos žemė negailestingai degino basas kojas. Neužtekdavo tik apvynioti jas audinio juostomis. Paprastai batsiuvys gamino nesudėtingus odos juostelėmis sutvirtinamus sandalus. Bronzos atsiradimas amatuose leido žmonėms sukurti metalinius daiktus, kurie buvo daug geresni už prieš tai turėtus iš medžio, plaušo ar odos. Bronzos gaminys buvo brangus, puošnus, ilgaamžis. Kilimų audimas žinomas nuo seniausių laikų. Būsto sienas sukraudavo iš aptašytų akmenų, tarpus užkišdavo moliu, augalų šaknimis, o angas uždengdavo kilimu. Kilimas žmogui galėjo atstoti ir balną, ir patalą. Veik kiekvienuose namuose būdavo audžiama, veliama, rišama… Taigi, ir prekiaujama. Keramika taip pat yra vienas seniausių, bet nesenstančių amatų pasaulyje. Keramikos amatas siejamas su civilizacijos pradžia. Prieš daug tūkstančių metų žmonės suprato, kad galima daug ką padaryti iš molio. Keramikos menas sujungia net tris elementus – žemę, vandenį ir ugnį. KLAUSYTI
8. PREKYBA: JĖGA IR TURTAS/ TRADE – POWER AND WEALTH
Prekyba maisto produktais, prieskoniais ištisus tūkstantmečius buvo labai vertinama. Tai reiškė jėgą ir turtus. Daugybę brangių prieskonių prekeiviai iš Azijos atveždavo į Jeruzalę. Anuomet žmonės vertino jau tada žinomus svogūnus, česnakus, kadagių uogas ir kmynus. Prieskoniai buvo naudojami ir maistui gardinti, ir vaistams, ir kosmetikai. Įgimto žydų gebėjimo prekiauti neribojo vieta – prekybai puikiausiai tiko užmūryti sienos vartai ar laikinai pritaisytos stoginės. Neretai ta pati namų dalis dienos metu tarnavo kaip prekyvietė, o naktį virsdavo šeimos miegamaisiais. Senolių žydų humoras, gebėjimas įdomiai perpasakoti, iš lūpų į lūpas keliavo per amžius, per tautas kaip išmintis, patarimas ar pamokymas. KLAUSYTI
9. KRYŽKELĖ. NAKVYNĖS NAMAI/ CROSSROAD
Izraelio žemė ilgus amžius buvo kelių kryžkelėje. Žmonės keliaudavo grupėmis dėl prekybinių, religinių tikslų (taip būdavo saugiau, patikimiau). Karavanų keliai jungė oazes, miestus, per juos plisdavo religinės idėjos, vyko prekių mainai. Karavanų keliuose būdavo statomi nakvynės namai su vieta priglausti kupranugarius, mulus, asilus. Namų, kuriuose buvo galima rasti vietą nakvynei, pavalgyti, Jeruzalėje taip pat buvo daug. Keliaujančių piligrimų ten niekada netrūko. KLAUSYTI
10. ŠV. KALĖDŲ RYTAS BETLIEJUJE/ CHRISTMAS MORNING
Maždaug už 10 kilometrų į pietus nuo Jeruzalės įsikūręs Betliejaus miestelis. Čia prieš daugiau nei 2000 metų, gimė kūdikis. Urantijos knygoje aprašomas reikšmingiausias ir žinomiausias gimtadienis visoje žmonijos istorijoje, kiek jos yra buvę ir kiek jos dar bus ateityje:
„Užeigos namai, gyventojų surašymo metu, buvo perpildyti, todėl Juozapas stengėsi susirasti vietą, kur galėtų apsistoti pas tolimus giminaičius, bet Betliejuje visi kambariai buvo tiesiog užkimšti. Kada jis buvo sugrįžęs į užeigos kiemą, jam pasakė, kad iš karavano arklidžių, ištašytų uolos šlaite ir esančių tiesiog šalia užeigos, buvo išvesti gyvuliai ir kad jos buvo išvalytos tam, jog priimtų atvykstančiuosius. Palikęs asilą kieme, Juozapas ant pečių užsimetė savo krepšius su drabužiais ir maistu ir drauge su Marija užlipo akmeniniais laiptais į savo nakvynės vietą šalia užeigos. Juos patalpino ten, kur buvo grūdų laikymo vieta prieš gardus ir ėdžias.“ Vienoje pusėje stovi grupelė piemenų. Galbūt suglumę, galbūt su pagarbia baime, bet tikrai nustebę jie tyliai stovi grotoje. Jų naktinį budėjimą pertraukė šviesos sprogimas iš dangaus ir angelų simfonija. KLAUSYTI
DĖMESIO! EPIZODAS PARODĄ PAPILDYS ŠV. KALĖDŲ DIENĄ, GRUODŽIO 25-ĄJĄ.
11. KALĖDINIS STEBUKLAS/ CHRISTMAS MIRACLE
Kai metų virsmas pasiekia gruodį, o tamsa užleidžia savo vietą plintančiai šviesai – ateina slaptinga Kalėdų naktis, nešdama ramybę, meilę ir viltį. Tai laikas sušildyti užgautas širdis, paguosti sužvarbusias sielas ir stiprinti tikėjimą – gyvenimu, savo artimu, savimi… „Betliejuje per Kalėdas susitiko meilė ir tiesa, pasibučiavo teisingumas ir taika, tiesa išdygo iš žemės ir teisingumas pažvelgė iš dangaus.“ (Popiežius Benediktas XVI)
Mūsų laikmečio gyvenimas svaigina mus daugybe garsų, triukšmų, laiko stoka, greičiu, o ši sena sakmė mus moko tylos, moko džiaugtis, mylėti, sulaikyti besikėsinančius į amžinas dorovės tiesas, saugo nuo vienatvės, užmaršties, pykčio. Kiekviename žmoguje gyvena paslaptis kaip pasaka, visus paliečiantis stebuklas – gebėjimas dovanoti gyvybę. Mažutis žmogus ateina į šeimą, jau turinčią savo vietą žemėje, istoriją, tradicijas, kultūrą, kalbą. Į šeimą, kurioje žodis Tėvynė, ne vien senolių legendos, o visų mūsų bendras gėris, šeimos tvirtovė, istorinė ir kultūrinė vertybė, dvasinis paveldas. Tai priminimas, koks yra visų žemės šeimų modelis, ką reiškia būti šeima, ką reiškia dalintis ir duoti, saugoti vienas kitą. Kirba viltis, kad Kalėdinis stebuklas, nepaisant visko, primins, kad gyvenimas prasmingas, gražus ir gyventi verta. Ir Lietuvoje..
DĖMESIO! EPIZODAS PARODĄ PAPILDYS TRIJŲ KARALIŲ DIENĄ, SAUSIO 6-ĄJĄ
12. TRIJŲ KARALIŲ LEGENDA/ THE (THREE ) WISE MEN
Praėjus kelioms savaitėms, Betliejuje gimusį kūdikėlį Jėzų aplankė Trys karaliai. Iš tiesų jie nebuvo karaliai, gal tik nuo viduramžių jie taip buvo vadinami todėl, kad atkeliavo iš pasakiškai turtingų Rytų. Iš tiesų Kasparas, Melchioras ir Baltazaras buvo išminčiai, stebėję dangaus kūnų judėjimą. Netikėtai danguje sužibėjusi ryški žvaigždė sudrumstė šių vyrų ramybę, mat pranašystės skelbė, jog tokio šviesulio pasirodymas sutaps su Atpirkėjo atėjimu į žemę. Taigi išminčiai nutarė aplankyti Kūdikį ir išrinkę jam dovanas – aukso, smilkalų ir miros – leidosi į kelionę. Tūkstančius metų auksas, smilkalai ir mira simbolizavo prabangą, priklausančią dievams ir valdovams. Užmarštin nuėjo šimtmečiai, dulkėmis pavirto senovės civilizacijos, bet mira ir smilkalai vis dar yra labiausiai vertinami, prašmatniausi kvepalų komponentai, o auksas – prabangiausia jų pakuotė. Atsiminkime tuos tris vyrus, kurie kūdikiui atnešė dovanų, kai jis gimė. Gerbkime juos. Jų dėka mes gauname dovanas per Kalėdas.
