Vienas ryškiausių Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuaro akcentų – pagal Vinco Mykolaičio Putino romaną „Altorių šešėly“ dar 2014-ųjų pavasarį sukurtas tokio paties pavadinimo šokio spektaklis. Kone trisdešimt perpildytų Klaipėdos muzikinio teatro salių surinkęs spektaklis gyvuoja ir toliau. Šiemet Anykščių nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Pakeleivingi 2017“ jis užėmė pirmąją vietą.
Anot spektaklio choreografo ir idėjos autoriaus Aurelijaus Liškausko, nors nuo spektaklio premjeros praėjo jau kone 4 metai, vaidinti vis dar įdomu, o žinomas ir patrauklus publikai kūrinys buvo jo koziris. V. M. Putino „Altorių šešėly“ ir pačiam choreografui turi simbolinę reikšmę – tai buvo pirmasis rimtas kūrinys, perskaitytas jaunystėje.
Kalbėdamas apie spektaklio temą, choreografas pabrėžia, kad ji aktuali buvo nuo pat vaikystės, nors ir matyta kiek kitu kampu nei šiandien.
„Nuo pat vaikystės mane kamavo du klausimai: ar yra ateiviai, ir kas būtų, jei turėčiau pilną raketą degalų ir skirsčiau į dangų – žinojau, kad ten yra kita Žemė. Niekada netikėjau, kad yra Dievas, bet visuomet kamavo klausimas, kas nusileido iš kitos planetos, kad žmonės ėmė ir patikėjo, jog tai Dievas. Žiūrėdamas į šventųjų paveikslus visuomet maniau, kad ta aureolė greičiausiai yra skafandras“, – juokiasi pašnekovas.
Spektaklis pastatytas dar 2014 m. Kaip jis kinta bėgant metams? Kaip keičiasi jūsų paties požiūris į jį?
Nuo pat savo kūrybinio kelio pradžios esu apsisprendęs nieko savo spektakliuose nekeisti. Galvoju, kad keiti tik tada, kai esi kūrybiškai nesubrendęs. Pats spektaklis iš esmės nekinta, judesiai nekinta – galbūt keičiasi tik kažkokios mizanscenos, kai iš tikrųjų bręsti, formuojasi skonis.
Panašiai ir spektaklyje „Altorių šešėly“ – įgaunu daugiau vaidybos praktikos, bręstu asmeniniame gyvenime, imu suprasti, jog žiūrovas spektaklyje galbūt gali nesuprasti kokio nors epizodo, galbūt jis per daug ištęstas. Tarkime, spektaklio gyvavimo pradžioje vienoje iš scenų skambantis V. M. Putino eilėraštis cituotas visas, o juk mes esame šokėjai, išpildyti eilėraštį mums trukdė aktorinio meistriškumo stoka, tad nusprendėme režisūriškai „apžaisti“ šią sceną: dabar eilėraštis skamba visas, tačiau garsiai atliekamos tik šešios eilutės.
O ar keičiasi paties jūsų, kaip choreografo, požiūris į savo darbą?
Kai stačiau, įdėjau visą širdį. Labai giliai mąsčiau, ilgai vaikščiojau į bažnyčią, sudėjau viską, kas manyje tuo metu buvo geriausia. Negalėčiau atkartoti tos emocijos, per pusę metų buvau subrandinęs temą, įėjęs į savotišką transą. Negaliu pasakyti, ar šiandien tame apmlua būčiau labiau subrendęs pastatyti kažką geriau. Choreografija ir mintis liko ta pati. Ar temą pasirinkau teisingai, ar ji buvo paveiki, turi pasakyti žiūrovas.
Nemanau, kad atsibodo šį spektaklį vaidinti, šokti, iš kolegų jaučiu lygiai tą patį. Vadinasi, tema neatgyvenusi. Kūrinys patrauklus publikai, nes jie jį žino, supranta, galbūt net yra du kartus skaitę. Kaip šiandien teatrai populiariumo vaikosi kviesdami žvaigždes, aš pasirinkau kitą kozirį – žinomą knygą. Manau, tai teisingas posūkis – kiekvienas kūrėjas turi rasti raktą į žiūrovą, o aš jį radau.
Koks buvo pirmasis impulsas statyti būtent V. M. Putino romaną „Altorių šešėly“?
Tai buvo matematika, išskaičiavimas, jokios meilės. Mąstėme, koks kūrinys patiktų žiūrovui. Man svarbu, kad pirmuose penkiuose pasirodymuose būtų publikos, o po to žiūrovas jau pasakys, ar tai yra gerai. Jeigu pasirenki kūrinį ir nesi tikras, kad į jį ateis žiūrovų, niekada nežinosi, ar jis geras.
Nesakau, kad prieš kiekvieną naują kūrinį reiktų skaičiuoti, kas patiktų žiūrovui, bet nepamirškime, kad kone kiekviena gera grupė pradėjo nuo dainų perdainavimo. Matome televizinius žvaigždių kūrimo projektus, kuriuose savos kūrybos niekas net neskatina. Žinoma, kalbu populiariai, nors ir mano mylimiausia grupė Radiohead visų pirma kūrė tai, ką klauso žmonės, tačiau paklausius dabartinių grupės kūrinių supranti, jog vokalistas Thomas Yorkas užaugo tik todėl, kad leido klausytojams save pažinti.
Lygiai taip pat ir čia – „Altorių šešėly“ yra visiškas lietuviškas popsas, bet V. M. Putinas juk nėra popsistas. Aš manau, kad V. M. Putinas parašė tokį skandalingą kūrinį todėl, kad norėjo supažindinti save su skaitytojais – vėliau jo poeziją skaitė daug daugiau žmonių.
Jeigu kūrėjas sako, kad jam nesvarbu, ar jį kas nors skaitys, man norisi paklausti – kam tuomet kurti? Ne žiūrovui, ne skaitytojui? Koks tada šiuolaikinio kūrėjo tikslas? Kam tuomet kvėpintis, skustis barzdą, nešioti geltonus sportbačius – juk galima eiti taip, kaip Dievas davė. Kiekvienas, kuris sako, kad kuria ne žiūrovui, yra melagis.
Bet greičiausiai visgi negali statyti spektaklio, kurio tema, dramaturgija yra neįdomi, neartima. Kuo patraukė pats romanas, jo tema?
Vaikystėje, jaunystėje nebuvau didelis skaitovas, nedalyvavau raiškaus skaitymo konkursuose. Man daug įdomiau buvo žaisti krepšinį gatvėje, su draugais miške kūrenti laužus, vogti vištas ir kepti jas molyje – buvau gan išdykęs vaikas, paauglys, po bulviakasio man būdavo daug įdomiau eiti į diskoteką, nei prisėsti paskaityti knygą.
M. Putino „Altorių šešėly“ buvo viena iš nedaugelio normalių knygų, kurias perskaičiau. Gal dėl to, kad ėjome į bažnyčia – turėjau priimti pirmąją Komuniją ir sutvirtinimo sakramentą, tad tris metus su broliu kone mėnesį praleisdavome bažnyčioje – šią knygą ir atverčiau. Bažnyčioje iki šiol jaučiu sakralumą, nors nesu tikintysis, man labai patinka bažnyčios kvapas, vėliau net kvepalus tokius susiradau.
Tikėjimas man yra nežinomybė – jei moteris apsirengusi, ji įdomi, jei nusirengusi – irgi įdomi, bet gali greitai atsibosti. Kol yra paslaptis, tol įdomu. Kunigystės paslaptis niekada neišnyksta, man niekada neišnyksta paslaptis, kodėl jie taip tiki. Turiu daug draugų kunigų ir visada jų klausiu, „kodėl tu tiki, kodėl tu sakai, kad Dievas yra“ – man tai nesuprantama.
Nuo pat vaikystės mane kamavo du klausimai: ar yra ateiviai, ir kas būtų, jei turėčiau pilną raketą degalų ir skirsčiau į dangų – žinojau, kad ten yra kita Žemė. Niekada netikėjau, kad yra Dievas, bet visuomet kamavo klausimas, kas nusileido iš kitos planetos, kad žmonės ėmė ir patikėjo, jog tai Dievas. Žiūrėdamas į šventųjų paveikslus visuomet maniau, kad ta aureolė greičiausiai yra skafandras. Nuo tada man labai įdomu, nuo ko religija prasidėjo, kodėl yra skirtingos religijos ir panašiai. Dabar suprantu, kad religija buvo sukurta tam, kad žmogus bijotų, įstatymai labai teisingi, bet skirti valdyti. Kai supranti, kad yra žmonių, kurie tuo nuoširdžiai tikti, tam pašvenčia gyvenimą, kad kunigystė – lygiai kaip ir veikla scenoje – yra tam tikras freakizmas, labai įdomu žvelgti į juos iš šono.
Kitas man įdomus klausimas – celibatas. Nesuprantu, kaip žmogus gali iš savęs atimti maistą. Šeima, seksas, santykiai – tai yra maistas. Oranizmas kažko reikalauja, katė juk irgi bėga į lauką ir valgo šieną, nors visai nėra žolėdis gyvūnas. Ryte atsibundi ir jauti, kad tavo organizmas reikalauja „maisto“, siunčia tam tikrus signalus! Kaip galima to atsisakyti?
Kai nuėjau į lietuvių kalbos egzaminą, mokytoja manęs paklausė, kokiu kūriniu remdamasis noriu laikyti egzaminą, atsakiau, kad norėčiau ištraukti V. M. Putino „Altorių šešėly“, tada viskas vykdavo gana fiktyviai, tad ji atsakė, kad traukčiau ir nesvarbu, ką ištrauksiu, rašyčiau apie šią knygą. Ir iš tiesų – iš 36 bilietų, vis tiek ištraukiau „Altorių šešėly“ – praktiškai stebuklas. Po to jis visą gyvenimą kirbėjo mano galvoje, o atėjus laikui, kai galėjau rinktis, kuo remdamasis norėčiau statyti spektaklį, vienas iš prioritetų buvo V. M. Putino romanas „Altorių šešėly“. Kitas mano prioritetas – Balio Sruogos „Dievų miškas“, bet reikėtų labai daug klipatėlių…
Kaip vyksta romano virsmas šokio spektakliu?
Kalbu šokio kalba, maniškė – gana paprasta, stengiuosi, kad kiekvienas judesys savyje talpintų mintį. Šiuolaikinio šokio šokėjams tai labai nepatinka, bet aš judesiais atpasakoju tekstą. Man atrodo, aš radau raktą savyje, dabar judesiais galiu atpasakoti bet kokį tekstą. Norėjau pabrėžti, parodyti, kad tam, kad žmogus suprastų judesį, nebūtinai reikalingas tekstas, man buvo labai svarbu įsitikinti, ar tai įmanoma. Pasiėmiau didelį kūrinį, atsakomybė buvo milžiniška – niekas manimi netikėjo, turbūt tik aš ir mano šeima. Dar patikėjo Aušra Krasauskaitė – ji sutraiškydavo mano realybę ir liepdavo pasisukti kažkur tyruose.
Viduje jokio iššūkio nebuvo, jeigu tikiu, tai nėra iššūkis. Kai supratau, kad statysiu „Altorių šešėly“, žinojau, kad pagrindiniai dalykai, kuriuos turiu padaryti, tai surinkti gerą muziką ir kad žiūrovas suprastų, kas vyksta, o toliau – judesiai, visa kita – liejasi laisvai. Buvo sudėtinga gal todėl, kad neturėjau kone jokio pagrindo, į ką remtis. Kai statai baletą, turi viską – ir libretą, ir muziką – belieka tik pastatyti šokį. Čia vienintelis mano ramstis buvo knyga.
Tad svarbu buvo įtikinti kolektyvą ir surinkti stiprų garso takelį. Kūryba yra tiesiog geras verslo planas. Visų pirma įtikini žmones, apskaičiuoji, gauni finansavimą, o tada dirbi.
Štai šiemet Anykščių nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Pakeleivingi 2017“ laimėjote pirmą vietą. Papasakokite, koks tai festivalis ir ką jums reiškia šis apdovanojimas?
Anykščiuose mero žmona manęs paklausė: „turbūt čia jautiesi kaip atvažiavęs į kaimą…“, atsakiau, kad priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi. Prieš savaitę buvau Indijoje, Bolivudo renginyje. Organizatorius minėjo, jog tai yra vienas iš brangiausių pasaulio renginių, mes jame dalyvavome. Buvo gėda žiūrėti: viskas sugrūsta – ir akrobatai su motociklais, ir kinų, ir Amerikos geriausieji šokėjai. Kai viskas taip sumaišyta, nebesupranti, ar jie iš tiesų geriausi. O čia, Anykščiuose, atvažiavęs pajutau tai, ką pažįstu – gerą atmosferą. Čia visi noriai dalyvauja, ploja todėl, kad jiems smagu, o ne todėl, kad reikia, laukia, ką pasakysi, o ne užsikemša ausis, nes yra matę už tave geresnių. Kiekvienas džiaugiasi kiekvienu – negi tai kaimas, negi dėl to turėtų būti gėda?
Kai gavau „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimą, man nebuvo daug smagiau, nei dabar, laimėjus šiame festivalyje. Apdovanojimas juk visur vienodas – gauni diplomą, piniginę išraišką ir simbolį – faktūra juk ta pati. Ten buvo labai miela, smagu ir gera būti. Anykščių festivalis parodo, kad būtent ten yra žmonės, kurie nori kurti, gyventi, nori atiduoti save savo kraštui. Pats esu kilęs iš mažo miesto, jie man labai mieli, visuomet gera į juos grįžti.
Adomas ZUBĖ
